Kodėl drožėjui nekyla ranka kurti kryžiaus mūką? (0)

Publikuota: 2019-07-17 Kategorija: Kultūra
Kodėl drožėjui nekyla ranka kurti kryžiaus mūką?
A. Stočkaus archyvo nuotr. / Statomas kryžius.

Rokiškėno Arijaus Stočkaus darbai – nauji ir restauruoti kryžiai – puošia ne vieną Aukštaitijos bažnytkaimį ar kaimą. „Rokiškio Sirena“ klausė drožėjo apie kryždirbystės tradicijas, tendencijas ir mitus.

Kryžiai vis dar svarbūs

Nors lietuvių religingumas blėsta, tačiau kryždirbystė svarbos nepraranda. A. Stočkus neslepia: norint vien tik naujam gyvenimui prikelti senus kryžius, drožėjams darbo nepritrūktų dar ilgokai. O kur dar statomi nauji?

Kaip sakė pašnekovas: aukštaitiškieji kryžiai puošnūs, turtingi detalėmis, sudėtingais smulkiais ornamentais, tarsi nėriniuoti. Daug jų puošia Aukštaitijos miestelių, kaimų gatves, kryžkeles, aikštes. Utenos pusėn keliaujant – kryžių gausėja. Nepaisant to, kad sovietmečiu juos valdžia vertė, naikino. O štai Rokiškio rajone kryžių gerokai mažiau.

Kada statomas kryžius? Pašnekovas teigė, kad dažniausiai kryžius statomas atminti svarbiems žmogaus, kaimo, bendruomenės įvykiams. Todėl nenuostabu, kad Atgimimo metais kryžių statyta išties daug...

Ypatingai skaudiems įvykiams: karams, epidemijoms, atminti, nuo stichijų apsisaugoti kaimuose buvo statomi ypatingi kryžiai – karavykai. Karavykas – tai kryžius su dviem arba trimis kryžmomis. Karavyko pavadinimas, spėjama, kilęs nuo Ispanijos Karavaka (Caravaca) miesto pavadinimo, kuriame stovėjo dvikryžmis kryžius, pagarsėjęs apsauga nuo maro. Tokie kryžiai statyti XVI-XVIII a. apsaugai nuo maro, XIX a. – nuo Lietuvoje siautusios choleros epidemijos. Ar A. Stočkui teko matyti tokį kryžių? „Taip, tik tokie kryžiai yra labai reti, labiau paplitę Žemaitijoje“, – sakė pašnekovas.
Žemaitijoje mėgiami ir vadinamieji „Lurdai“: Lurdo grotos stiliaus koplytėlės.

Kryžius gyvas tiek, kiek gyva žmogaus atmintis

Protėviai teigė, kad atmintis apie žmogų gyvuoja maždaug tiek, kiek išstovi ant jo kapo pastatytas medinis kryžius. Maždaug vieną žmogaus kartą, apie 30 metų. Ar tame teiginyje yra tiesos? „Nežinau, kiek gyvuoja atmintis apie žmogų. O štai Atgimimo metais pastatytus kryžius jau restauruojame. Paskaičiuokime: jie išstovėjo maždaug trisdešimt metų, vadinasi, tiesos yra“, – sakė A. Stočkus.

Kodėl Atgimimo metais statytiems kryžiams jau reikia meistrų rankų? Nes, pasak pašnekovo, tie kryžiai kurti to meto medžiagomis ir technologijomis. Nebuvo nei specialių impregnavimo, nei dažymo priemonių. Tad kryžiai ir neatsparūs laiko ir gamtos jėgoms: saulei, lietui, vėjui, šalčiui. Pašnekovas teigia, kad šiaurinė kryžiaus pusė visada daug geriau išsilaikiusi, nei pietinė, saulės deginama. A. Stočkus įsitikinęs, kad kryžius yra tarsi gyvas organizmas, todėl jam reikia rūpesčio ir nuolatinės priežiūros. Neužtenka tik kartą pastatyti, vainikais apipinti ir juo džiaugtis.

Paprastai restauruoti kryžių kreipiamasi į jo kūrėją. Tačiau, pasak A. Stočkaus, nemažai tų, kurie Atgimimo metais kūrė kryžius, jau patys iškeliavo pas Viešpatį. Drožėjas jau iš detalių pažįsta savo pirmtakų stilių. Atgimimo metais, pasak jo, kryžius daugiausia kūrė skulptoriai, medžio drožėjai. Ir A. Stočkus neslepia: tai įdomus, kūrybiškas, daug matymo ir mąstymo reikalaujantis procesas.

Kiekvienam – sava istorija

Kodėl, užuot stačius naujus, dažnai pasirenkama restauruoti jau esamus kryžius? Pašnekovas mano, kad kiekvienas kryžius svarbus ne tik religine prasme, bet ir kaip istorijos atminimas ir ženklas. Nors ant kryžiaus paprastai ir nerašoma, kam ir kodėl jis statytas. Tačiau ši atmintis gyva bendruomenėje. Todėl tie kryžiai ir saugomi.

Pašnekovas šypsosi – dievdirbio amatas apipintas legendomis, tačiau jame prozos daugiau nei mistikos. Bene vienintelė jo girdėta mistinė istorija susijusi su vadinamuoju Pavasarininkų kryžiumi Utenoje. Sovietmečiu į jį įvažiavo automobilis. Kryžius buvo nugriautas, jo liekanos atiduotos vietinei pirčiai šildyti. „Seni žmonės juokavo: kad ir kaip kryžiumi tą pirtį kūreno, ji vis šalta būdavo“, –pasakojo A. Stočkus

Ir kuriant naujus kryžius, restauruojant senus, reikia ne tik valdyti medžio apdirbimo instrumentus, žinoti technologijas, bet ir suprasti liaudies tradicijas. „Tas, kuris mūrija kaminus, kryžių nerestauruos“, – juokavo A. Stočkus. Jis sakė, kad susipažinti su kryždirbystės technologijomis jam padėjo dailininkas Arūnas Augutis. Pats įspūdingiausias kryžius, kurį matė A. Stočkus, yra Degučiuose. Jis sukurtas taip, kad pasakoja visą Jėzaus gyvenimo Žemėje istoriją. „Kunigas gal pusvalandį pasakojo apie smulkiausias jo detales“, – prisiminė A. Stočkus.

Dabartiniai kryžiai pergyvens autorius

Svarbu ne tik meninė raiška, bet ir kūrimo technologijos. Viena didžiųjų paslapčių, pasak A. Stočkaus, perprasti kryžmos sunėrimą. „Kryžius kuriamas ant žemės. Atrodo, kad ant jos gulintis yra padarytas teisingai. Bet nepatyrusio meistro klaidos „išlenda“ ir tampa matomos, kai kryžius pastatomas ir atsiskleidžia visas jo vaizdas. Ir tas 6-8 m kryžius paprastai matomas iš toli“, – sakė pašnekovas.

Ne mažiau sudėtinga ir vadinamosios „mūkos“ – Nukryžiuotojo figūrėlės – kūryba. Senesnės kartos drožėjai teigdavo, kad tai pati nemėgstamiausia, tačiau būtina kryžiaus detalė. Kodėl ji nemėgstama? Drožėjų tarpe gyvavo legenda, kad ją drožiantis žmogus prisiima dalį Viešpaties kančios. A. Stočkus neslepia: ir jam nepatinka kurti Nukryžiuotojo figūrėlę. Ir ne dėl kančios baimės. Tiesiog – ji labai sudėtinga. Ją kuriant reikia atsižvelgti į daug faktorių, reikia daug sunkaus ir kruopštaus darbo, o rezultatas ne visada džiugina.

O dabartiniai, restauruoti ar nauji kryžiai, kuriami iš klijuoto ąžuolo, A. Stočkaus teigimu, jau pragyvens savuosius autorius. Jų amžius turėtų pailgėti dvigubai – iki 50-60 metų.

O ką be kryžių savo dirbtuvėse dar kuria A. Stočkus? Jis juokiasi, kad kryžiai – sielos atgaiva, kūrybiškumas. O amatas yra kiti medžio dirbiniai. Pavyzdžiui šiemet laukia dviejų piliakalnių laiptų statyba...

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą