Kamajiškių knygų medis – po dalelę į parapijiečių namus (0)

Publikuota: 2019-06-06 Kategorija: Kultūra
Kamajiškių knygų medis – po dalelę į parapijiečių namus
L. Dūdaitė-Kralikienė / Kamajiškių knygų medžio fragmentas.

Katalikybė neatsiejama nuo knygų. Krikščionybė yra rašto religija, o Šventasis Raštas – labiausiai skaitoma pasaulio knyga, nuolatos besipuikuojanti įtakingiausių knygų dešimtukų ir šimtukų pirmojoje vietoje. Tačiau šiuolaikinės technologijos verčia iš naujo apmąstyti knygos vertę ir svarbą žmogaus gyvenime. Aktyvi Kamajų parapijos narė Sigita Turkevičienė, paskatinta klebono Andriaus Šukio, pernai rudenį ėmėsi įgyvendinti ambicingą projektą: sukurti knygų eglutę. Jau nuo rudens Kamajų, Salų, Duokiškio parapijų žmonės buvo kviečiami į bažnyčią atnešti nereikalingas knygas. Kunigas A. Šukys ir S. Turkevičienė slėpė, kam jos bus reikalingos. Paslapties šydas nukrito prieš šv. Kalėdas: tikintieji priebažnytyje išvydo įspūdingą  kompoziciją iš knygų, kurios centre – už žmogų didesnė eglutė. Ši puošmena prieš šv. Velykas buvo atnaujinta pavasariniais akcentais ir tapo knygų medžiu, tarsi biblinio Pažinimo medžio įkūnijimu. O birželio 10-ąją bus padėtas šios gražios dekoracijos kūrimo galutinis taškas. 18 val. žmonės kviečiami į Kamajų bažnyčią išsidalinti dovanotųjų knygų.

Bažnyčios istorijoje
knygai unikali vieta
Vargu ar kas galėtų išmatuoti knygos reikšmę šiandieninei visuomenei. Ir Katalikų bažnyčia daug prisidėjo, kad turtingas Antikos paveldas pasiektų žmones. Juk Viduramžiais vienuolynai garsėjo turtingomis bibliotekomis. O vienintelis knygų „leidybos“ būdas, jei galima jį taip pavadinti, buvo jų perrašinėjimas. Ištisus metus vienuoliai dirbo palinkę prie pergamento lapų, kad svarbiausi raštijos paminklai pasiektų ateinančias kartas. Vienai knygai reikėjo ne tik šimtų valandų kruopštaus perrašinėtojo darbo, bet ir nemenkų materialinių išteklių: knygos pergamentui reikėjo visos bandos veršelių odų. Taigi knygos kaina, ypač ankstyvaisiais Viduramžiais, buvo astronominė. Pilių bibliotekose knygos buvo prirakinamos netgi grandinėmis, kad svečias nesugalvotų jų „pasiskolinti“. Tuometinės visuomenės požiūrį į knygas puikiai atskleidžia Umberto Ecco garsusis romanas „Rožės vardas“.  Metraščiuose jei apie įvykį buvo parašyta maždaug sprindis teksto, tas įvykis buvo laikomas ypatingos svarbos. Kadangi pergamentas buvo labai brangus, tai neretai senų metraščių tekstai būdavo nuskutami, ir ant viršaus rašomas naujas tekstas.
Beje, dauguma pirmųjų metraštininkų, raštininkų taip pat buvo vienuoliai. O kur dar Bažnyčios pastangos kurti mokyklas, universtitetus. Juk ir Vilniaus universiteto įkūrėjai buvo vienuoliai jėzuitai.

Kontrabanda – knygos
Didžiulį lūžį Vakarų visuomenės savimonėje padarė Johano Gutenbergo išradimas. 1455 m. jis išspausdino pirmąją knygą. Ir ji buvo... Biblija. Atpigus knygų leidybai, jos tapo kiekvienų pasiturinčių namų ženklu. Šventojo rašto įrišų parodose eksponuojamos netgi maldaknygės, primenančios šiandieninius rankinukus. Jos buvo svarbus tuometinių damų: tiek kilmingųjų, tiek miestiečių aprangos atributas: akivaizdu, kad knygą besinešiojanti dama moka skaityti.
Dar didesnę svarbą maldaknygės įgijo po 1864-aisiais paskelbto spaudos draudimo. Mat jos dažnai buvo ne tik maldų knygos, bet ir vadovėliai. Jas knygnešiai, neretai remiami vietos kunigų, nešdavo kontrabanda. Panaikinus spaudos draudimą, dvasininkai buvo ne tik religinių, bet ir grožinių knygų lietuvių kalba vieni pirmųjų rašytojų.
Ir sovietmečiu pati populiariausia pogrindyje platinta knyga vėlgi buvo... maldaknygė.

Svarbu dalintis
Kunigas A. Šukys ragina ir šiandien apmąstyti knygos reikšmę. Juk tiek kartų pranašauta, kad ją pakeis modernesnės priemonės. Tačiau šios pranašystės neišsipildė: knygų nepakeitė nei kinas, nei radijas, nei televizija. Ir netgi sukurtosios elektroninės skaityklės netapo knygų pakaitalu.
Kita vertus, šiandien knyga – nepigus malonumas. O perskaityta ji nugula lentynoje, rinkdama dulkes. Tad knygų medžio kūrimas buvo puiki proga kamajiškiams, sališkiams ir duokiškėnams išsivalyti knygų lentynas.  O jo dalybos – puiki proga pradėti prasmingą dalinimosi tradiciją.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą