Kaip su mobiliuoju kalti vinis, arba mokyti kates dainuoti (19)

Publikuota: 2020-04-02 Kategorija: Kultūra
Kaip su mobiliuoju kalti vinis, arba mokyti kates dainuoti
„Rokiškio Sirena“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Perspėjimas: teksto autorė nenori įžeisti nė vieno mokytojo. Nuoširdus ačiū jiems už pastangas. Klausimai tekste keliami ne jiems, o menamiems švietimo strategams: praktika rodo, kad jų yra tiek pat, kiek vienaragių, sniego žmonių arba Loch Neso pabaisų (visi kalba, bet niekas nematė).

Startavo nuotolinis mokymas. Vos pirmoji jo diena parodė, kad mūsų kartas skiria... šviesmečiai. Dar mokymui nė neprasidėjus, mane jau turinio įdomybėmis bombardavo bičiuliai informatikai. Jų darbą galima apibūdinti anekdotu apie darbo skelbimą: „pagyvenusi ponia, dviejų IT specialistų mama, ieško, kas galėtų be rėkimo ir trypimo kojomis išmokyti ją naudotis kompiuteriu“.

O dabar rimčiau. Štai užsukau aš pas savo tėvus, o ten netyčia žinias rodo. Kaip tik apie tą nuotolinį mokymą. Ekrane jauna miela mokytoja taisyklinga lietuvių kalba skaito uždavinį. Vos neprisėdau. Nieko neturiu prieš nei tą mokytoją, nei tą uždavinį. Tik klausimas toks: kodėl žmogus ekrane turi jį skaityti? Ar jo moksleiviai patys skaityti nemoka? Kas tai mokytojai pasakė, kad nuotolinis ugdymas lygu uždavinio skaitymas prieš klasę?
Toliau, dar gražiau. Bičiulis informatikas rimtu veidu dėsto vienos mokytojos pageidavimą. Padaryti taip, kad kai vaikai (maždaug 26 vnt, – aut. past.) rašys kontrolinį, kiekvienas jų sėdėtų prieš vaizdo kamerą, o mokytoja... tadadam, stebės klasę, kad nė vienas vaikas nenusirašinėtų. Kaip jūs įsivaizduojate mokytoją, VIENU METU kompiuterio ekrane stebinčią 26 pašto ženkliuko dydžio langelius? Ir kokia apkrova turėtų būti serveriui, kad jis priimtų ir apdorotų šitokį vaizdo duomenų srautą.
Vėl pasikartosiu. Iš mokytojų nėra ko juoktis. Mat, nepaisant to, kad mokyklose iki šiol buvo pripirkta gausybė išmaniausios technikos, visas dėstymas iš esmės vyko taip pat, kaip smetoninėje Lietuvoje. Mokytojas kalba prieš klasę, rodo skaidres ir... viskas. Niekas nieko daugiau iš jo nereikalavo. Mokytojas buvo eilinis kompiuterio naudotojas: mokėjo peržiūrėti elektroninius laiškus, paskaityti žinias, panaršyti feisbuke, laisvalaikiu pašaudyti burbuliukus, šiek tiek retušuoti nuotraukas ir pasidaryti skaidres. Ir... viskas. Nieko daugiau niekas jo nemokė, ir nieko mokėti nereikalavo. O su tokia technika rodyti skaidres yra tas pats, kaip, dovanokite, išmaniuoju mobiliuoju kalti vinis. Iš tiesų tai labai brangus ir labai prastas plaktukas.
Ir štai, staiga, vos per dvi savaites mokytojui reikėjo visą ugdymo turinį perkelti į skaitmeninę erdvę.  Vienu metu tapti videoblogeriu, grafikos dizaineriu ir dar bala žino kuo. Net jei jūs prieš trejus metus ir mokėtės pusdienį kursuose dirbti kokia nors atviro kodo grafikos programėle, tai dar nereiškia, kad jūs mokėsite ja naudotis dabar. Tam, kad veiktų pirštai ir galva, reikia dirbti nuolat. Reikia suvokti, kaip veikia programa, žinoti jos pagrindinius įrankius. Patikėkite, žinau, ką kalbu. Pagal antrąją savo profesiją esu pramonės inžinierė (žiniasklaidos inžinerija), kitaip sakant, technologė. Tai štai, jau ketvirti metai aš maketuoju „Rokiškio Sireną“ labai gera, patogia ir šaunia programa InDesign. Tai štai, tam, kad jūs gautumėte 12 psl. laikraštį, aš vien maketavimui skiriu pilną darbo dieną. Galva ir pirštai dirba automatiškai, daugelį dažniausiai naudojamų komandų įvedu greitųjų klavišų kombinacijomis, kurias žinau mintinai. Ir tai vieno puslapio maketavimui (priklausomai nuo turinio: tekstiniai puslapiai greičiau, su skelbimais daugiau knisimosi) maždaug 25-40 min. Kai savo darbą rodžiau kelių mokyklų moksleiviams, nuo septintokų iki dvyliktokų, išgirdau, kad daugelis dizainerio-maketuotojo profesijos nesirinktų: ji vaikams pasirodė per daug sudėtinga.
O dabar įsivaizduokite mano kėdėje sėdintį žmogų, kuris anksčiau niekada nėra matęs, kaip gimsta laikraštis. Kiek jis užtruktų maketuodamas, kai vien tik pakeisti šriftą jam reiktų dvi minutes knisiotis įrankių juostoje. O kur dar sulygiuoti eilutes? O kaip įkelti nuotraukas, jas karpyti? O kaip iš tekstų blokų sudėlioti puslapį? Maketavimas primena smulkios dėlionės dėliojimą.
O iš mokytojo, kuris nufilmavo, geriausiu atveju, kaip anūkas užpučia žvakutes ant gimtadienio torto, kažkas pareikalavo sukurti interaktyvų pamokos turinį. Pagalvokite, kiek jis vargo, žirklių ir klijų metodu dėliojo garsinę, vaizdinę medžiagą, kol parengė bent vieną pamoką. Kad ji būtų bent jau apypakenčiama. O juk per dieną reikia kelių pamokų. O rytoj reikės naujų.
Vargšui mokytojui niekas nepasivargino parodyti, kaip atrodo apmokymai, pavyzdžiui, naudotis kokia nors grafinio dizaino programa. Lektorius nesėdi prieš kompiuterį ir neskaito: „O dabar, mieli klausytojai, paimame InDesign vadovą, atsiverčiame 236-ąjį puslapį, įsijungiame programą, išsaugome publikaciją ir...“ Ekrane filmuojama būtent InDesign darbo erdvė, publikacija ir joje vykdomos užduotys, o ne lektoriaus mielas veidelis. Ekrane vyksta veiksmas, balsas paaiškinimus beria iš už kadro.
Nereikia pykti ant mokytojo, ir juoktis, kad dabar kiekvienas jų personaliai išradinėja dviratį.  Žmonės nemokėdami, gaišdami aibę brangaus laiko ir dar brangesnių nervų, padarė daug, kad ši diena nevirstų visišku fiasko. Padėkokime jiems. Toms vargšėms žilagalvėms tamstamokytojoms, kurioms šios dvi savaitės virto ištisa nervų kankyne. Nes joms pasirengti KOKYBIŠKAM nuotoliniam ugdymui buvo tas pats, kas mokyti katę dainuoti. Galima tampyti gyvulėlį už uodegos, pešioti ūsus, sukioti ausytes, bet viskas, ką katė gali – miaukti, gaudyti peles ir draskyti sofos kampą. Dainavimo funkcija šiam gyvulėliui nebuvo numatyta.
O pamokos turinio vartotojas, dovanokite, reiklus. Ir netgi visiškas beraštis, kuris nesugeba lygtyje x+3=4 rasti x reikšmės, puikiai išmano kompiuterinius žaidimus. Jis ne tik juos žaidžia, bet dar ir draugams sugeba pademonstruoti: nufilmuoti ir papasakoti, kaip, pavyzdžiui, nudėti kokią paturbintą kompiuterinę baidyklę. Ir įsivaizduokite šitą veikėją, išvydusį ekrane mokytoją, skaitančią uždavinį...
Jei norime iš tiesų kokybiško ugdymo, nereikia visų šalies mokytojų perkvalifikuoti į grafikos dizainerius. Per savaitę su trupučiu, net per visą mėnesį jų neparuošime. Ir nereikia, kad mokytojas vaizdo kameros dėka ganytų mokslevius, jog šie namuose iš pastalės neišsitrauktų knygos, rašydami kontrolinį. Kodėl atsiskaitymo nepaversti kad ir kokiu kompiuteriniu žaidimu, pavyzdžiui, šaudykle ar kažkuo panašiu? Per daug reikalauju? O gal pradėkim nuo to, kad sukurtume kiekvienam dalykui, kiekvienai klasei kiekvieną vaizdo pamoką? Kur profesionalai patraukliai, įtraukiančiai pateiktų pamokos turinį: judantys ir kintantys žemėlapiai, grafikai, 3D animacija, virtualūs bandymai? Pagaliau netgi nufilmuoti tikri fizikos, chemijos bandymai. Juk daugelis mokyklų ir dabar jiems neturi priemonių. Kodėl tokių pamokų negalėtų ruošti, pavyzdžiui, žinomi mokslininkai, pedagogai, pasitelkę profesionalius grafikos dizainerius, vaizdo operatorius, montuotojus, diktorius? Kiekvienas moksleivis turėtų prieigą prie tokių pamokų. Jos, žinoma, nepakeistų gyvo mokytojo. Bet būtų jam pagalbininku. Mokytojo darbas būtų ne atbubenti trečią kartą per dieną tą patį, o tiesiog aiškinti vaikams, ko jie nesuprato, pataisyti jų daromas klaidas. Žinoma, toks „pamokynas“ kainuos beprotiškai daug. Bet investicija pasiteisins. Tačiau tam reikia galvoti ir strateguoti į priekį. Ir suvokti, kad nuotolinis ugdymas gali būti kur kas daugiau, nei prieš ekraną tekstą skaitanti mokytoja.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą