Žirafa didelė, jai geriau matyt (17)

Publikuota: 2020-02-12 Kategorija: Kultūra
Žirafa didelė, jai geriau matyt
„Rokiškio Sirena“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Sovietmečiu buvo tokia linksma dainelė, kaip suporuoti du nesuderinamus dalykus. Jos priedainis: žirafa didelė, jai geriau matyt (žiraf bolšoj, jemu vidnej). Kaip sakant, sovietmetis išnyko, o jo „paniatkės“ niekaip negali apleisti trapios lietuvio sielos.

Vienas didžiųjų sovietmečio dievų buvo pastatai. Kuo didesni, tuo geriau. Kas, kad niekam nereikalingi. Milžiniškos mokyklos kaimų vidury, tokie pat kultūros namai, prakutę kolūkiai statydavosi dar valgyklas-restoranus. Sovietmetis išėjo. Mūsų šalis apskritai, ir rajonas imtinai jau pradeda ristis į visai Europai būdingą tendenciją: ten žemės ūkyje užimti yra apie 5 proc. gyventojų. Mūsų rajone kaimas jau pamažu pralaimi miestui, nors, kol kas dar nežymiai. Miestuose (Rokiškis, Pandėlys ir Obeliai) gyvena jau daugiau nei pusė rajono gyventojų. Kaimo tuštėjimas akivaizdus.

Pirmosios tai pajuto dvi institucijos: mokyklos ir parapijos. Pastarosios – gerokai anksčiau. Mat parapija yra toks įdomus vienetas: jis save išlaikyti turi pats. Skirtingai nei mokyklos, kurios išlaikomos net ir tada, kai jose lieka 7 vaikai. Ir skirtingai nuo kaimo bendruomenių, jos visokiuose projekčiukuose su Europos Sąjungos parama dalyvauti negali. Taigi, jos yra visiškai finansiškai „nepriklausomos“: kiek sekmadienį įdėjai į aukų „kašikėlį“, tiek ir yra. Būtent parapija yra tas nepagražintas lietuviškojo kaimo lakmuso popierėlis: aiškiai rodantis ir žmogiškuosius, ir materialinius išteklius, ir Lietuvos kaimo ekonominį bei kultūrinį potencialą.

Taigi, skirtingai nei lėtapėdė valstybė su visu jos kultūros, švietimo ir kitu aparatu, Bažnyčia optimizavosi greitai. Mažųjų bažnytkaimių parapijos tapo aptarnaujamomis. Pabumbėję, pasipiktinę parapijiečiai pamažu įprato, kad kunigas į jų bažnytkaimį atvažiuoja tik sekmadieniais. Bažnyčia aiškiai davė suprasti, kad atskirų kunigų čia niekados nebebus. Ir ėmėsi priemonių. Pavyzdžiui, išparduoti tai, ką dar galima parduoti: kaimų klebonijas. Jei manote, kad tai baisiniausias turtas, turiu jus nuvilti: kaimo gryčia, kad ir kaip skambiai vadinama, kad ir kokie kultūros šviesuliai joje gyveno, yra tik gryčia gluškaimyje ir jokios vertės neturi. Šiandien jūs nesunkiai nusipirksite namuką bažnytkaimio centre už kokius 1-4 tūkst. Eur, priklausomai nuo būklės. Ir savininkai džiaugsis jį iškišę. Juolab, kad tai nenaujas namas, ir jau kurį laiką negyvenamas. Taigi, Bažnyčia turėjo du variantus: arba investuoti ir palaikyti šitų pastatų bent patenkinamą būklę, arba neleisti pinigų vėjais ir parduoti tol, kol yra perkančių. Kaip suprantate, pelno ar pasipelnymo čia nėra jokio, tiesiog nebekišami pinigai į beviltišką nieką.

Kaimo apskritai ir parapijų konkrečiai situacija tik blogėja ir prielaidų jai gerėti bent artimiausius 50 metų nėra. Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo trečdaliu. Ir džiaugsmai, kad kažkurį mėnesį grįžusių buvo, dovanokit, penkiais daugiau nei išvykusių, yra naivi saviapgaulė. Tokio smetoninio ar sovietinio kaimo, kurį mes kalame vargšams mokinukams per lietuvių literatūros pamokas, seniai nebėra ir niekada nebebus. Reali kaimo situacija yra tokia: mano mamos tėviškė, kurioje turime sodybą, yra gana nemažas kaimas, priklausantis Skapiškio parapijai. Ir ne koks gluškaimis vidury neįžengiamų miškų. Tai štai, pernai rudenį, užsukęs kasmetinio parapijiečių lankymo, kunigas mūsų kaime užėjo lygiai į dvi gryčias: mūsų ir kaimyno seneliuko. Daugiau nėr kur. Ir tai jau pažanga, nes prieš porą metų tame kaime jo apskritai nepriėmė: mes ten dar negyvenom, o senukas, kiek žinau, buvo ligoninėje.

Apie parapijų finansus kunigai kalba be užuolankų. Dvasininko esminis uždarbis yra aukotojų šv. Mišios: laidotuvių, metinių, keturnedėlių ir t.t.. Pastebėjote, nėra Santuokų ir Krikštų. Ir tai ne klaida. Esmė tame, kad kaimiškose parapijose tokių santuokų reta. Ir mieste jų ne daugiau. Kai prieš trejus metus spalį mes tuokėmės, buvome keturiasdešimtoji ir paskutinioji 2016 m. sutuokta pora Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Kaimų parapijose Santuokos būna skaičiuojamos vienos rankos pirštais per kelerius metus. Atitinkami ir Krikštai. Per konferenciją, skirtą vienos bažnyčios jubiliejui, kunigas atvirai pateikė statistiką: šv. Mišios aukotojų intencijomis laikomos vidutiniškai kas trečią dieną. Apie tai, kokios būna aukos, pasiskaitykite didžiųjų dienraščių komentarų skiltyje apie kunigus-plėšikus. Kai tūlas kartą per penkerius metus į bažnyčią užsukęs parapijonis, paaukojęs 50 Eur, parašo griaudų laišką apie tai, kad Bažnyčiai terūpi tik komercija, kad tik aukų kunigai tereikalauja. Ir va prieš penkiasdešimt metų buvo koks diedeliukas-kunigiukas, kuris visus krikštijo ir tuokė už dyką. Ir norisi pridurti, kad maitinosi jis, tikriausiai iš Šventosios Dvasios. Deja, šiandieniniam kunigui „motina maksimaׅ“ dykai maisto neduoda, ir degalinėje kuras važinėti po tas pačias aptarnaujamas parapijas su kunigo pažymėjimu už dyką nepilamas. O sekmadienį aukų krepšeliuose aukos būna garsios (ta prasme, kad garsiai dzingsi metaliniai eurai ir dvieuriai). Nesakysiu, kokios bažnyčios, vieno sekmadienio aukų rinkliavos rezultatai buvo...  8 Eur. O mes komentaruose dar tebesvaigstame apie turtais pertekusius dvasininkus, važinėjančius teslomis. Dovanokit, pažįstu ne vieną kunigą, bet teslų nemačiau. Tik tokius pat skardinius parūdijusius kibirėlius, kaip ir pas daugumą parapijonių. O juk mes kalbame apie žmones, kurie turi vieną geriausių išsilavinimų mūsų šalyje, kuriems taikomi aukšti moralės standartai, viso gyvenimo įsipareigojimai atsisakyti tokių dalykų, kaip savo šeima. Reikalaujam daug, o ką duodame mainais?

Kaip suprantate, situacija nedžiuginanti. Bažnyčia optimizuojasi, kur beįmanydama. Tačiau yra viena sritis, kurią optimizacija aplenkia šonu. Ir ne dėl to, kad Bažnyčios hierarchams trūktų sveiko proto. Jie puikiai supranta, kad remontuoti kaimų bažnyčias, kuriose sekmadienį yra po keturias-aštuonias bobutes (ir tai vasarą, ir tai tik artimiausius kelerius metus), yra beviltiška. Tačiau pastatas yra, juo reikia rūpintis, kad bent ant galvos kam neužgriūtų. Ir dar yra ne viena institucija, skirta prižiūrėti, kad visi tinkamai melstųsi ir adoruotų pastatus. Maža to, egzaltuotoms ponioms megztais sijonais iš Vilniaus stiklinių kubelių atrodo, kad kiekviena kaimo bažnyčia, kiekvienas jos apmusijęs langelis, kiekvienas kreivas medinis šventasis yra neginčijama kultūros vertybė. Kad ta vertybė, t.y. pati bažnyčia, stovi tokios būklės, kad, dovanokit, gerai vištai rimčiau pasikapsčius, nuvirstų ant šono, ponių iš Vilniaus nekaso. Jos gi tos žirafos, kurioms iš toli ir aukštai geriau matyt. Tiesiog prikalti kelias lentas, padažyti – griežtai draudžiama. Vertybės niokojimas. Reikia projekto, storo segtuvo tyrimų ir leidimų. Nors „nedaeina“, kad parapija, kelis metus sėdėjusi „ant bado dietos“ sugebėjo sutaupyt 7 tūkst. Eur. Kol ji sutaupys dar kelis ar keliolika tūkstančių projektui ir tyrimams (nekalbu apie patį remontą) praeis... kokie 125 metai. Gaunasi įdomus paradoksas: parapija turi šiek tiek pinigų, bet neturi remonto projekto ir tyrimų, arba turi remonto projektą ir tyrimus, bet neturi pinigų dažams. Tyrimai labai svarbūs visuomenei: ji turi žinoti, kuo anksčiau buvo numaliavota ta apšepusi daržinė su bokšteliu, išdidžiai paveldu vadinama. Galiu atsakyti, kuo ji buvo numaliavota, ir būsiu teisingai atspėjusi bent jau tris viršutinius dažų sluoksnius: numaliavota ji buvo tokiais dažais, kokius kolūkio pirmininkas nusuko nuo kolūkio kontoros dažymo. Ir parapijonims nuoširdžiai dzin, kokios spalvos ji kitada buvo: ruda, žalia ar violetinė su rožiniais taškučiais. Žinoma, tokiuose šedevruose, kaip Rokiškio bažnyčia, polichrominis tyrimas ne tik pateisinamas, bet ir išties turi prasmę. Bet čia gi ne tas atvejis.

Apskritai, susidaro įspūdis, kad visi iki šiol tik tyčia niokoja ar kėsinasi suniokoti tą nelemtą paveldą. Kai žmonės jį statė, nebuvo žirafų iš sostinės, kontroliavusių langelių aukštį ir plotį. Ir ką, išėjo kaip išėjo, pagal turimus išteklius. Lygiai ir sovietmečiu žmonės tvarkė šventoves „iš po skverno“, kaip galėdami. Be jokios priežiūros. Nes jas remontuoti buvo tiesiog draudžiama. Gauti medžiagų padėdavo „nepuolimo sutartis“ su vietos kolūkio pirmininku, ir medžiagos, kurias kažkas nukomunizdindavo ir parduodavo iš po skverno ir už keturgubą kainą. Nes nebuvo kitos išeities.

Dabar medžiagų ir technologijų yra. Bet kiek galima surinkti remontui iš tų kelių babyčių, kurioms jau dabar per 70? Ir kam reikalinga investuoti dešimtis ar šimtus tūkstančių į seną pastatą, kai parapijos reikmėms už pusę tiek galima pasistatyti mažą salytę, kurioje vasarą būtų maloniai vėsu, o žiemą – šilta? Kur kunigui nereiktų laikyti šv. Mišių su kailiniais ir pirštinėmis. Kur būtų moderni ir ekonomiška šildymo sistema, o vietoj senų suklypusių klauptų – patogios kėdutės.

Tik bėda, kad šito žirafos ilgais kaklais nesuvokia. Joms iš Vilniaus dangoraižių geriau matyt. Užtat ir turim, ką turim. Pasiskaičiuokim, protingieji kurmiai, kokios būklės tas paveldas? Kaip atrodo Onuškio bažnyčia? O juk originalios statybos. Kad Kamajų bažnyčia – perpus perlūžusi. Kad reikia tvarkyti stogą, pamatus, sienas. O ne bokštus statyt. Kokios būklės Obelių, Kriaunų bažnyčios? Toliau vardinti?

Jei paveldosaugininkai reikalauja saugoti ir ne remontuoti, o restauruoti kiekvieną kaimo bažnyčią, tai gal jie ir pinigų tam skiria? Aha, kaipgis. Kaip pas mus sakoma, duoda, ir paviję dar prideda. Aš suprantu, kad iš bažnyčių remonto gyvena daugelis: projektuotojai, tyrėjai, restauratoriai, sertifikuotos įmonės. Aš suprantu, kad restauruoti seną sukiužusį „vertingą“ langelį yra kelis šimtus kartų brangiau, nei pagaminti panašų naują: visi nori turėti darbo ir uždirbti. Bet, dovanokit, ne keturių kaimo babyčių sąskaita. Kaimo parapijos niekada nesurinks šitiems dalykams lėšų. Baikim iš jų tyčiotis. Pripažinkim, kad su tokiais valstybės reikalavimais ir su tokia parama, eilės esminiam kapitaliniam remontui nebesulauks ne tik kaimo babytės, bet ir absoliuti dauguma paveldu paskelbtų bažnyčių, ypač medinių. Tokiais tempais jomis besirūpindami, už dešimties kitos metų turėsime puikią paveldinių sutręšusių lentų krūvą. Tai gal leiskim parapijai už išvargtus kelis tūkstantėlius pasitvarkyti, pasidažyti pagal išgales savo šventovę. Kol ji dar stovi. Ir neapsigaudinėkim savęs, kad po šitų babyčių ji dar bus kam reikalinga. Nebus. Nei kaip šventovė, nei kaip muziejus, nei kaip kultūros salė, nei jau tuo labiau, kaip kažkos paveldas. Nes paveldėtojų nebebus. Ji reikalinga dabar, kad ir keliems žmonėms. Ir ne Vilniaus mezginiuotų-akiniuotų ponių išmanymo ir „rūpesčio“, o šitų babyčių kuklių aukų ir titaniškų dvasininkų pastangų dėka tos bažnyčios šiandien dar stovi. Kiek jos stovės, kitas klausimas. Tik į jį žirafos ilgais kaklais neatsakys. Nes žiūri jos ne į tą pusę.

Kokia išeitis? Paprasta, kaip eurocentas. Vadovautis šiek tiek perfrazuota taisykle: jei neturi kuo bažnyčiai padėti, tai būk toks malonus, bent pats nesipink po kojomis norintiems ją sutvarkyti. Kitaip sakant, jei kažkas mano, kad viena ar kita bažnyčia yra kultūros paveldas, tai tas kažkas ir turi rūpintis jo išsaugojimu. Remontu, restauracija, o ne pažadais ir gąsdinimais. Kitaip sakant, nebūti šuniu ant šieno: nei pats daro, nei kitiems leidžia. Kaip yra dabar. O jei pinigų tokiems darbams nėra ir artimiausius šimtą metų tikrai nebus, tai labai griežtai ir atsakingai persižiūrėti paveldo sąrašą ir iš jo išbraukti viską, ko artimiausiu metu nežadama tvarkyti. Ir saugoti dekanate ne aštuonias ar dešimt bažnyčių, o vieną ar dvi. Bet saugoti jas darbais: prisiimti pareigą investuoti į jų būklę ir priežiūrą, restauruoti jas. O likusias leisti tvarkyti jų šeimininkams: parapijoms ir klebonams. Ir patikėkite, jie tikrai nenudažys bažnyčios violetine spalva su raudonais taškeliais.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą