„Interrampa“: startas aukšta gaida ir įspūdingos premjeros (foto) (0)

Publikuota: 2019-10-21 Kategorija: Kultūra
„Interrampa“: startas aukšta gaida ir įspūdingos premjeros (foto)
N. Kralikas / Rokiškio liaudies teatro aktoriai su režisieriumi Eligijumi Daugnora (centre) po spektaklio „Dėdės ir dėdienės“ premjeros.

XXV teatrų festivalis „Interrampa“ pradėtas aukšta gaida: tiesiogine ir perkeltine prasme. Kultūros sostinės ambasadoriaus Andriaus Apšegos atvežtas operos spektaklis „Figaro vedybos“ sužavėjo klausytojus. Ir atskleidė, kad rokiškėnams kultūros srityje dar yra kur tobulėti. Rokiškio liaudies teatro spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ sulaukė žiūrovų anšlago: didžiojoje salėje žiūrovams pritrūko kėdžių. Geroką galvosūkį sukėlė ir Kultūros inovacijų trupės sukurta „Marcelės legenda“: į ją patekti norinčiųjų buvo kur kas daugiau nei bilietų.

Aukšta gaida ir šiokia tokia nekultūra...

Volfgango Amadėjaus Mozarto opera „Figaro vedybos“ puikiai žinoma klasikinės muzikos gerbėjams. Tai klasikinės muzikos šedevras, aktualus daugiau nei du šimtmečius. Daug jos arijų yra mėgiamos, tapusios neatskiriama koncertų, kino filmų garso takelių dalimi, atspindėtos rašytojų kūryboje. Pavyzdžiui, garsusis duetas „Sull‘aria“, o frazė „Figaro šen, Figaro ten“ seniai tapo bendrine.

Opera nagrinėja amžinas temas: meilės, ištikimybės, melagystės, pavydo, sukčiavimo. Kaip šiandien, taip ir tada, tik ne trumposiomis žinutėmis, o laiškais pasiuntinukų rankose skriejo meilės, viliojimo, pinklių įrašai, kaip ir šiandien, neretai paklysdami ir pasiekę ne tą adresatą.

VDU Muzikos akademijos solistų darbas tapo tikru iššūkiu tiek festivalio rengėjams, tiek klausytojams. Festivalio rengėjams buvo sudėtinga pasirengti operai vien dėl to, kad iki šiol Kultūros centro salėje ji nebuvo vaidinta. Nors tai, galima sakyti, mažoji opera – be orkestro, tačiau pritaikyti sceną ir salę jai, sukurti gerą erdvinį garsą buvo tam tikras iššūkis. Su kuriuo Kultūros centras susidorojo.

Nors „Figaro vedybos“ – viena žinomiausių pasaulio operų, šmaikšti, nuotaikinga, įtraukiančio siužeto, tačiau sekti Sevilijos rūmuose vykstančias dramas ir mielus nesusipratimus, pasakojamus originalo kalba, daugiau nei tris valandas žiūrovams reikėjo ir kantrybės, ir įgūdžių. Juolab, kaip jau minėta, rajono scenoje ši opera – pirmasis svečias. Žinoma, atsikvėpti leido trumpos pertraukėlės tarp operos veiksmų.

VDU Muzikos akademijos trupė sukūrė įsimintiną pasakojimą. Be klasikinių XVIII a. krinolinų ir perukų, be gausaus rekvizito. Tačiau žaižaruojantį emocijomis, įtaigia vaidyba, gerais scenografijos sprendimais. Muzikinė operos dalis – kiekviena arija, kiekvienas duetas solistui tarsi mažas koncertas ar konkursas, kai scenoje – vietoj didžiulio orkestro tik fortepijonas. Ir čia jau, kaip sakoma, nėra vietos atsikvėpti, šiek tiek „pasislėpti“ už orkestro ar kolegų nugarų.

Scenoje, be abejo, žibėjo kraštietis Andrius Apšega. Jo grafas Almaviva: ir aistringas įsimylėjėlis, ir persekiotojas, ir piktas pavyduolis. Žavėjo ir tarnaitės Suzanos, Figaro vaidmenis atlikusių solistų įtaigus dainavimas ir vaidybą. Tad nenuostabu, kad tos trys su trupučių operos valandos pralėkė veik nepastebėtos.

Bet ne visiems. Vos nuskambėjus paskutiniams operos akordams, prasidėjo paskutinysis veiksmas – lenktynės iki centro rūbinės, kuris pirmasis atsiims savajį paltą. Todėl festivalio atidarymo ceremonija, pasveikinti jo dalyviai, pristatyti ekspertai jau apytuštėje salėje. Paklausta, kaip reaguoja į tokį akibrokštą, Kultūros centro direktorė Vaiva Baltrūnaitė Kirstukienė atsakė, kad Kultūros sostinės metais dar yra kur pasitempti.

Nekantriai laukta premjera

Jau rugpjūtį Kultūros centras pradėjo anonsuoti Rokiškio liaudies teatro premjerą, skirtą būtent „Interrampai“ – spektaklį pagal lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto kūrinį „Dėdės ir dėdienės“. Premjeros rokiškėnai laukė. Ji tapo kultūriniu įvykiu. Kurį pamatyti pirmam – gero tono ženklas. Taigi, nėra ko stebėtis, kad Kultūros centro salėje pritrūko kėdžių.

Spektaklis buvo lakoniškas tiek kalba, tiek scenografija. Apskritai, scenografinis minimalizmas tampa mūsų rajono tradicija. Tai yra tam tikras kokybės iššūkis: kuo mažiau foninio triukšmo scenoje, tuo detaliau, aiškiau, ryškiau matyti kiekvienas aktorius: jo vaidyba, mimika, emocijos. Tad tokios scenografijos pasirinkimas liudija ir tam tikrą teatro trupės drąsą, pasirengimą, režisieriaus pasitikėjimą savo trupės aktorių talentu. Taigi, scenoje visas veiksmas iš esmės sukosi apie trejus tabalus: stilizuotus lietuvių liaudies instrumentus. Kurie čia atstojo klasikiniame kūrinyje ne kartą minimą smuikelio melodiją „Kad noriu, rimtai dirbu“. Tai ir ritmo instrumentas, kuriuo groti aktoriai mokėsi ne vieną mėnesį. Ir namų erdvės, ir sienų tarp žmonių simbolis. Tokia scenografija leido netrukdomai skleistis aktorių Tomo Kundelio, Sigito Daščioro, Ievos Kilienės pasakojamai istorijai. Įtaigiai, apie pasirinkimą tarp meilės ir protą temdančios aistros. Tarp nuoširdumo, nedrąsos ir ryžtingo, netgi įžūlaus pasitikėjimo savimi. Apie pilkuose, tarsi peliukai, žmonėse slepiamus jausmų, emocijų, aistrų klodus, tramdomus išorinių visuomenės normų ir tradicijų. Apie skaudžias pasirinkimų klaidas. Išdeginančias žmogaus vidų, paverčiančias jį arba tiesiog įrankiu, arba bedvasiu kiautu.

Kai kurios spektaklio vietos tiesiog gniaužė kvapą. Ir tai neatsitiktinai: vienas rajono teatro žinovas atvirai sakė: šis spektaklis nusipelno būti pripažintas geriausiu. Jame daug to, kuo gali gėrėtis teatro gurmanai, to, kas vadinama paslaptingąja teatro kalba... Akivaizdu, kad šis spektaklis tapo tuo, apie ką dar ilgai bus kalbama.

Kaip ir apie daugelį kitų šio festivalio spektaklių. V. Baltrūnaitė Kirstukienė neslepia: šis festivalis labai aukštai užkėlė kokybės kartelę. Viena vertus, tai pateisina Rokiškio ambicijas būti Lietuvos kultūros sostine, kita vertus – tai didelis įpareigojimas ateičiai.

Kai pritrūksta vietų

Dar vienu iššūkiu festivalio organizatoriams tapo uždarymui skirtas spektaklis „Marcelės legenda“. Apie jį „Rokiškio Sirena“ išsamiai rašė ankstesniuose numeriuose. Iššūkiu šis spektaklis tapo dėl to, kad norinčiųjų jį pamatyti buvo kur kas daugiau, nei telpa žiūrovų Mažojoje salėje. Kodėl pasirinkta Mažoji salė? V. Baltrūnaitė Kirstukienė aiškino, kad tokį sprendimą lėmė kamerinis spektaklio pastatymas. Žinoma, buvo svarstyta galimybė dėl didžiulio žiūrovų dėmesio kelti jį į Didžiąją salę. Tačiau idėjos atsisakyta, mat didelėje erdvėje tektų keisti visą ilgai repetuoto ir kruopščiai sustyguoto spektaklio specifiką, tektų keisti tam tikrus svarbius režisūrinius sprendimus. Tad buvo nuspręsta verčiau atlaikyti nepatenkintų bilietų negavusių žiūrovų pabambėjimus, nei juos nuvilti.

Kitas galimas sprendimas – rengti papildomą spektaklį. Tačiau ir šios idėjos atsisakyta: du iš eilės spektakliai didžiulis iššūkis net profesionaliems aktoriams. O ką jau kalbėti apie mėgėjus. „Vargu ar aktoriams pavyktų atlaikyti tokį didelį krūvį. Todėl net ir nebandėme“, – aiškino V. Baltrūnaitė Kirstukienė. Tad „Marcelės legenda“, akivaizdu, rajono salėse pasiliks ilgam.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą