Gyvenimu pasirinkusi muziką (4)

Publikuota: 2021-04-19 Kategorija: Kultūra
Gyvenimu pasirinkusi muziką
Asmeninio archyvo nuotr. / Aldona Krikštaponienė prakalbina ir vargonus.

Vargu ar rastume rokiškėną, nežinantį, kas yra Aldona Krikštaponienė. Kas suskaičiuos, kiek rajono gyventojų pažintį su muzika pradėjo būtent jos paskatinti. Muzikinį talentą paveldėjusi iš tėvų, su muzika ji eina visą gyvenimo kelią. Nuo pirmosios, iš mamos išmoktos dainos „Eikš čionai, skaisti graži mergaite“ iki paties brangiausio, mieliausio kūrinio, parašyto Rokiškio „Bočių“ kolektyvui, bet tapusio visos Lietuvos pensininkų draugijos „Bočiai“ himnu. Nuo dainų švenčių, koncertų, gausybės išugdytų kolektyvų. Muzikų kelią tęsia ir dvi jos dukros –Aurelija ir Danutė, anūkai Tomas ir Ignas.

Laukia susitikimų su „Bočiais“
Savo 87-ąjį gimtadienį ponia Aldona atšventė Moters dieną – kovo 8-ąją. Šįkart sveikinimai buvo tik telefono skambučiais. O kaip pasiilgo savojo „Bočių“ kolektyvo. Juk dar prieš gerus dvejus metus kartu su juo koncertavo Rokiškio kultūros centre.
Ir jos bičiuliai nekantriai laukia repeticijų,
Jiems muzika – ir priemonė susitikti, ir pabendrauti, ir prasmingai leisti laiką. Deja, jos jau kurį laiką nėra dėl karantino ribojimų.
Ponios Aldonos rankose – naujausias jos kūrinys: sumaketuota knyga „Skambėk, daina“, skirta kūrybai. Joje – tik trumpa biografija, pasakojanti jos ir jos suburtų kolektyvų istoriją. Visas dėmesys – dainoms. Kurių A. Krikštaponienė sukūrė gerokai per trisdešimt. Tarp jų ir pirmoji, mamos išmokyta „Eikš čionai, skaisti graži mergaite“. Ji skambėjo vaikystės sodžiuje, Sidariškio kaime, nutolusiame 2,5 km nuo Jūžintų. Pasak ponios Aldonos, mama Emilija buvo puiki dainininkė. Tėvelis Pranas Pajeda – puikus armonikierius, dainininkas, šokėjas, klojimo vakarų, gegužinių dalyvis.
Tėvų talentą paveldėjo ir vaikai. Ponios Aldonos brolis Jonas, kaip ji pati sako, iš prigimties muzikas. Klarnetas, saksofonas, smuikas, akordeonas – jo pamėgti instrumentai. „Manyčiau, kad jis kiekvienu instrumentu galėtų pagroti gamą“, – sakė pašnekovė.
Nenuostabu, kad ir ją gyvenimo keliu vedė muzika. Baigusi Jūžintų septynmetę mokyklą, 1951–1955 choro dirigavimo mokėsi Panevėžio muzikos, o 1955–1960 choro dirigavimo studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Dar besimokydama Panevėžyje, jau būrė pirmuosius kolektyvus. Baigusi studijas Panevėžyje, buvo paskirta dirbti Dusetose. Čia ir mokytojavimas mokykloje, ir vadovavimas Kultūros namams, ir moterų, moksleivių, mokytojų chorai, ansambliai. O kur dar studijos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje? Kur gi tokioje įtemptoje darbotvarkėje dar rasti laiko ir asmeniniam gyvenimui? Visgi Dusetose pažintis su miškininku Broniumi tapo lemtinga. Ar vyras nesiskundė žmonos didžiuliu dėmesiu darbui? A. Krikštaponienė atvira: nesiskundė, palaikė, padėjo, talkino. Nes ir pats labai mylėjo muziką. Dainavo žmonos vadovaujamuose kolektyvuose. Pašnekovė atvira – Dusetose visuomenė ją mėgo ir palaikė. Juolab, kad tada Zarasų krašte ir nebuvo specialistų muzikų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą.

Rokiškin atkeliavo dėl vyro darbo
O kokiais keliais jauna pora atkeliavo į Rokiškį? „Mano vyrą, perspektyvų miškininką, pastebėjo tuometinis Miškų ūkio vadovas Rudokas. Ir įkalbėjo atvažiuoti į Rokiškį. O aš sekiau paskui vyrą“, – prisipažino ponia Aldona. Iš pradžių Juodupė, o paskui ir Rokiškis jiems tapo savais namais. Tiesa, gyvenimas nelepino. Aktyvi veikla, namo statybos, gausėjanti šeimai. A. Krikštaponienė atvira: buvo įpratę dirbti nenuleisdami rankų.
Šeimą džiugino augančios dukrelės Aurelija ir Danutė, sūnelis Virgilijus. Vaikai nuo pat mažumės buvo muzikalūs. Mama stebėjo, kaip dukrelės, dar skaityti nemokėdamos, jau kūrė pirmąsias savo daineles. Tai ir paskatino ją parašyti savo knygą, skirtą vaikams ir suaugusiesiems „Muzikos paslaptys“. Joje – tos rūpestingai išsaugotos mielos dainelės, smagūs muzikiniai galvosūkiai.
Deja, šeimos idilę aptemdė skaudi nelaimė: sūnelis žuvo avarijoje.
Kas dabar bepasakys, ar darbas, muzika malšino širdies gėlą? A.Krikštaponienė buvo pakviesta vadovauti ką tik įkurtai Rokiškio kultūros mokyklai. Ir ne tik mokė joje Rokiškio jaunuosius talentus, bet ir pati dainavo, kūrė, su kolegėmis skynė prizus garbinguose tarptautiniuose konkursuose. Dukrelės augo, sekė mamos pėdomis. Tapo žinomomis chorvedėmis. Močutės pėdomis seka ir anūkai Ignas ir Tomas Ramančiūnai. O dukra Aurelija tapo Lietuvos kultūros nešėja tolimoje Vokietijoje, dirba didžiules chorinės muzikos tradicijas turinčiame Hamburgo mieste. Su savo vadovaujamais kolektyvais lankėsi ir Rokiškyje, megzdama dviejų tautų draugystės saitus.

Per tūkstantį žmonių pažino muziką
Kas dabar besuskaičiuos tuos ilgo kūrybinio kelio pasiekimus. Vieną už kitą svaresnius. Ponios Aldonos vadovaujami kolektyvai labai sėkmingai dalyvavo Dainų šventėse. O kiek koncertų džiugino Rokiškio krašto žmones? Vien tik jos suburtas šimto berniukų choras ką reiškia? Kas dabar beįsivaizduotų tokią gausybę vaikų, skiriančių laiką dainai? A. Krikštaponienė suskaičiavo, kad viso mažiausiai tūkstantis mažųjų rokiškėnų lankė jos vadovaujamo choro repeticijas. Pasitaikė, žinoma, ir mielų pokštų, nepiktų išdaigų. Bet vaikai klausė, domėjosi muzika, dainavo. Kiekvienas jų išsinešė ne tik pažintį su muzika, bet ir mokytojos šilumą, patarimus, gyvenimiškas pamokas.

Didžiuojasi savo kūriniu
Kaip jau minėta, ponia Aldona sukūrė per trisdešimt muzikinių kūrinių. Įkvėpimo teikė ir liaudies muzika, ir laisvės kovų dainos, skambėjusios jos jaunystės laikais. Jei reiktų pasirinkti patį brangiausią kūrinį, A. Krikštaponienė, be abejo, pasirinktų pačios sukurtą „Bočių“ himną. Kurtą Rokiškio kolektyvui, jo dainuotą ir nugludintą. Ir taip patikusį, kad jis tapo visos Lietuvos „Bočių“ himnu. Pašnkeovė neslepia, kad pelnytai didžiuojasi šiuo savo kūriniu. Ar dar daug dainų papildys jos kūrybos kraitę? Energijos poniai Aldonai netrūksta.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video