Daina Dieva: muzika kalba ir miesto gatvių vienatvės, ir prieaušrio pievų garsais (0)

Publikuota: 2020-08-13 Kategorija: Kultūra
Daina Dieva: muzika kalba ir miesto gatvių vienatvės, ir prieaušrio pievų garsais
Karolio Gelažiaus nuotr. / Daina Dieva performansas. Akimirka.

Jau visai netrukus, pačioje rugpjūčio pabaigoje: 24-29 d. rokiškėnus pažvelgti į kultūrą kitaip ragins jaunatviškas, įdomus, provokuojantis šiuolaikinio meno festivalis „Startas“. Jame galėsime susipažinti ir su unikalia kūrėja Daina Dieva. Apie ją Lietuvos muzikos informacijos centre rašoma: „Savo muzikoje Daina Dieva kuria aidinčius atmosferiškus garsovaizdžius, pagrįstus ne vien elektronika, bet ir gyvai naudojamais instrumentais, vokalo ir aplinkos garsų įrašais, kurie, jungiami gilaus drone stiliaus, kuria sapnišką dark ambient ir post-folk žanrų garso monolitą“. Fantastiško grožio ir preciziško kruopštumo, jautrumo kūriniuose atsispindi autorės ne tik turtingas sielos pasaulis, bet ir puoselėjamos darnos, dėmesio aplinkai, gamtosaugos idėjos. Įžvalgomis apie kūrybinį procesą Daina Dieva su „Rokiškio Sirenos“ skaitytojais dalinosi labai atvirame, šiltame ir šviesiame pokalbyje.

– Kaip Jūs pati apibūdintumėte savo kuriamą muziką?

– Iš vienos pusės, vengiu apibrėžti tai, ką kuriu, stilistinėmis kategorijomis, iš kitos pusės suprantu, kad kai kuriems apibrėžimas palengvina kelią į kūrinį. Tad paprastai apibūdinu keliais raktažodžiais, o jie kinta priklausomai nuo to, prie kokios kompozicijos, kokio kūrinio darbuojuosi. Turbūt bendriausi raktažodžiai mano garsynui ir mitopoetikai būtų tamsi melancholija. Gal būtent ji yra gija, susiejanti miestišką naktinių gatvių vienatvę, priešaušrio pievų garsyną ir tekstus į vieną visumą.

– Kada ir kaip, Jūsų manymu, žodis, garsas tampa muzika?

– Nežinau, tiesą sakant. Mano kuriami garsai retai atsiranda iš žodžių. O ar garsas tampa muzika, ar lieka triukšmu, veikiausiai tėra konteksto - muzikinės tradicijos, kultūrinio diskurso, - ir mūsų atvirumo girdėti klausimas. Mano garsai atsiranda kaip atsakas į emocinius ir vizualinius impulsus, tad daugiausiai dirbu tarsi dialogiškai - su aplinkos dalykais, garsais, įvykiais, pojūčiais, į kuriuos "reaguoju" juos abstrahuodama į garsines formas.

– Jūsų muzika: instrumentinės muzikos, miesto, gamtos garsų sintezė, subtili, kalbanti daugybe detalių. Kaip pavyksta visa tai sujungti į darnią visumą?

 – Nesu tikra, ar visada pavyksta. Vienas svarbesnių žingsnių mano kūrybiniame procese, nepriklausomai nuo to, ar kuriu garsinį, ar vizualinį - performanso - kūrinį, yra įsiklausymas.

Mėgstu vaikščioti ilgokus atstumus pėsčiomis ir įsiklausyti į besisluoksniuojančius garsinius pasakojimus, stebėti, kaip jie skleidžiasi skirtingose erdvėse skirtingu paros metu, skirtingomis oro sąlygomis. Man įdomu, kaip garsiniai įvykiai veikia aplink esančius fizinius kūnus. Vis geriau suvokiu, kaip tampriai visi dalykai susiję daugialypiais ryšiais.

Tad mano darbuose elementai susijungia į visumą - ne visuomet darnią, kartais ypatingai triukšmingą - gan organiškai, nugula sluoksniais, o aš pati, regis, tik tyrinėju kaip jie vieni kitus veikia ir kaip veikia klausančiąją (mane), ir ieškau tinkamos vietos vienam garsui rastis, o kitam nutilti.

Jūs esat ir labai visuomeniškas žmogus: nuo performansų, kūrybinių dirbtuvių iki labai aktyvios visuomeninės veiklos, aktualaus kalbėjimo svarbiausiomis problemomis. Renkate ir aktualiai pateikiate informaciją iš viso pasaulio gamtosauginėmis temomis. Kaip viską spėjate?

– Po teisybei, nespėju. Kartais jaučiuosi lyg stovėčiau chaoso aky, bet argi ne taip iš tiesų ir gyvenam?

Kūrybiniai dalykai man gyvybiškai svarbūs, tačiau lygiai taip pat esu ir šios milžiniškos ekosistemos, kuri patiria siaubingą katastrofą, dalis. Manau, kad Lietuvos medijoje per mažai dėmesio skiriama klimato katastrofai, lygiai taip pat ir edukacinėse programose per mažai kalbama apie tai, kaip atrodys artimiausia šio pasaulio ateitis. Tad kol pajėgiu, bandau dalintis bent dalimi informacijos iš šio svarbaus lauko, kurį stebiu. Tikiuosi, kad netrukus žiniasklaida prisiims daugiau atsakomybės už tai, ką rašo ir tos informacijos rasis daugiau, ne tik mažiausio regimumo skiltyse. Nes ekosistemos griūtis yra kur kas svarbiau už pop-figūrų vestuves, išpardavimus ir kitą šlamštą, kuris tik atitraukia dėmesį.

Kita vertus tai, kuo domiuosi ir ką tyrinėju ne-meniniais metodais, randa vietą mano kūrybinėse ir edukacijos praktikose. Ekosistemų destrukciją ir rūšių išnykimą galima aptarti per aktyvaus klausymo užsiėmimus, kaip kad tokius, kokius siūliau reziduodama Start|as festivalyje pernai. Patirti kitokias buvimo kartu galimybes, empatiškesnį buvimą su savimi ir kitomis, nebūtinai žmogiškosiomis būtybėmis, galima per performanso meno dirbtuves, tyrinėjant savo kūną ir tai, kaip jaučiame kitus (kūnus).

Lygiai taip mano kūrybinė praktika persismelkia į akademinę veiklą - socialinių tyrėjų konferencijoje sykį kviečiau į balso ir judesio praktikos užsiėmimus.

Taigi, pasikartojant, visko tikrai nespėju, ir gal dėl to savo kūrybinėje ir akademinėje praktikoje generuoju hibridines formas tarp sričių, kuriose dirbu.

 – Jūsų švari, subtili, darna ir dėmesiu detalėms garsėjanti kūryba koreliuoja su Jūsų visuomenine veikla: visuomenės ir gamtos darnos paieškomis. O juk šiandien menininkams savotiškai madinga susitelkti į save, į savo kūrybą, ieškojimus, tarsi ignoruojant visuomenės gyvenimą, jos problemas. Kaip manote, ar kūrėjui svarbu jausti ne tik savo vidaus, bet ir visuomenės pulsą? Ar visuomenei svarbus kūrėjo balsas?

– Susitelkimas vien į save būdingas ne tik menininkams - toks buvimas yra skatinamas ir palaikomas neoliberaliosios sąrangos ir įtvirtintas kaip vertybė. Turime suvokti, kad esame tik dalis visumos. Sistemoje, kurioje gyvename ir kuri priimama tarsi savaime suprantama, atskiro asmens interesai tarsi svarbesni, nei pvz. pasaulio ekosistemos išlikimas, materialus turėjimas svarbesnis už buvimą. Tą matome pvz. konflikto dėl kaukių dėvėjimo pandemijos metu atveju: aiškindami, kad kaukė varžo jų teises, žmonės negalvoja, kad pernešę virusą jie gali atimti kažkieno kito teisę į gyvenimą.

Būdami po vieną esame silpnesni, labiau pažeidžiami. Darvinizmas įsteigė "stipriausiųjų išlikimo" mitą, kuris naudingas tokiai destruktyviai sistemai, kokioje dabar ir gyvename, palaikyti. Tačiau šiuo metu gausybė biologų ir ekologų kalba, kad išlikimo - pasaulio ekosistemos, taigi ir žmonių - garantas yra bendras darbas, mainai ir pagalba. Būtent bendradarbystės ir pagalbos principai užtikrina ekosistemos tvarumą ir ilgaamžiškumą.

Ta pati "stipriausiųjų išlikimo" ir tam tikrų rūšių neva geresnių, nei kitos, mitologija grindžia visus šiuo metu vykstančius karinius konfliktus. O tasai "stiprumas" paprastai matuojamas ekonominiu pajėgumu. Mitai apie tai, koks kūnas yra "teisingas," kokie santykiai yra "tinkami," kokia odos spalva apibrėžia kažkieno viršenybę yra nesibaigiančios destrukcijos įrankiai, ir visi jie formuluojami ekonominės naudos principais. To pavyzdys yra kad ir europiečių kolonialistinė politika Afrikos žemyne - prisidengus siekių šviesti ir atversti dievop "laukinius," buvo siekiama legitimizuoti gamtinių išteklių grobstymą ir vergovę. Ir klaidinga būtų galvoti, kad šie procesai yra praeitis."

Tačiau neišsiplečiant į istorinius dalykus, manau, kad visiems ir visoms mums svarbu mokytis įsiklausyti - tai padeda suvokti, kad žmogaus balsas yra tik vienas iš begalės balsų, padeda mokytis empatiškesnio santykio su viskuo, kas mus supa.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą