Apie krikščionybę kitaip: kamajiškių patirtis (4)

Publikuota: 2019-11-22 Kategorija: Kultūra
Apie krikščionybę kitaip: kamajiškių patirtis
N. Kraliko nuotr. / Kamajiškiai viešėjo ir Biržų bažnyčioje.

„Rokiškio Sirena“ prieš porą mėnesių skelbė, kad Kamajų parapija rengia pirmadienius su šv. Raštu. Idėja ambicinga, žinant, kaip mūsų visuomenė mėgsta skaityti. Ypač tokias knygas, kaip šv. Raštas. Nors ši knyga yra labiausiai leidžiama pasaulyje. Kamajiškių patirtis „prisijaukinti“ šventraštį unikali ir įdomi. Mat kaip sako Kamajų, Salų ir Duokiškio klebonas Andrius Šukys, istorija be dabarties yra vienakojė. Todėl ir šv. Rašto pirmadienių temos buvo orientuotos ne į teorines ir pakylėtas studijas, o apie tai, kaip krikščionybė atspindima žmogaus aplinkoje, šeimoje, visuomenėje. Paskutiniuoju šv. Rašto pirmadienio akordu tapo išvyka į Biržus, į profesorės, kultūros istorikės Rasos Čepaitienės paskaitą, skirtą nūdienos visuomenės giluminių problemų analizei.

Nemenkas iššūkis
Provincijos parapijų gyvenimas dažniausiai banguoja „sutvarkyto“ kataliko gyvenimo ritmu: bažnyčia pilna per atlaidus ir didžiąsias šventes, ir apytuštė eiliniais sekmadieniais. Parapijinis gyvenimas dažnai būna šaltas ir vangus dėl to, kad per penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų tikėjimas tapo patogiu asmeniniu reikalu, kurį geriausiai iliustruoja frazė „tikiu Dievu, bet ne Bažnyčia ar kunigais“. Todėl, nors visuomenės apklausose dauguma šalies gyventojų, apie 80 proc., laiko save katalikais, realiai parapijų gyvenime dalyvauja kas dešimtas. Ir tai geriausiu atveju. Dėl elementaraus parapijiečių nenoro dalyvauti parapijų veiklose, žlugo ne viena įdomi idėja.
Kamajiškiai gi šiemet užsibrėžė gana ambicingą tikslą: suburti bendruomenę pirmadieniams su šv. Raštu. Iš pradžių lyg ir buvo abejonių, ar bus norinčiųjų susibėgti porai valandų, skirti laiko savo tikėjimo gilinimui. Abejonės išsisklaidė jau pirmajame susitikime, kuriame su šv. Raštu, jo sandara, istorija klausytojus supažindino Kamajų Antano Strazdo gimnazijos tikybos mokytoja Vilma Steputaitienė.
Antrasis susitikimas buvo skirtas tam, kas daugeliui katalikų iki šiol yra „terra incognita“, nors šis įvykis realiai pakeitė katalikybės veidą. Esminius II Vatikano susirinkimo sprendimus, jų įgyvendinimo Lietuvoje peripetijas pristatė Kamajų, Salų ir Duokiškio klebonas A. Šukys. Esminis šio susirinkimo ženklas: Bažnyčia tiesiogine ir perkeltine prasme atsigręžė į pasaulietį. Į jo problemas, lūkesčius, jam besikeičiančio žinių ir technologijų pasaulio keliamus iššūkius. Vienas labiausiai matomų II Vatikano susirinkimo ženklų, kurį iki šiol kai kurie tikintieji priima nevienareikšmiškai, yra altoriaus atsukimas į tikinčiuosius. Svarbių sprendimų būta ir daugiau. Tačiau dėl to, kad sovietinės okupacijos metais Lietuvos katalikų bažnyčia buvo izoliuota nuo Vakarų pasaulio, šie sprendimai į mūsų bendruomenes atėjo gerokai pavėlavę.
Trečioji paskaita, kurią skaitė „Rokiškio Sirenos“ žurnalistė Lina Dūdaitė-Kralikienė, buvo skirta šiandieninės visuomenės pokyčių ir išūkių analizei. Apie tai, kaip technologijų plėtra, kasdienės informacijos gausa, socialinių tinklų augantis populiarumas pakeitė žmogaus ir visuomenės mąstymą bei lūkesčius. Apie mirties, rojaus pažado vietą šiandieninėje kultūroje. Apie socialinių tinklų ugdomą pavydo ir vartojimo ideologiją, apie tai, kad laikas, iššvaistytas fragmentiškiems, nenaudingiems, nereikalingiems dalykams neleidžia koncentruotis esminiams darbams. Ir šis fragmentiškumas atspindimas net švietimo kultūroje testų metodu, neugdant informacijos apdorojimo ir jos analizės įgūdžių.

Vienišo žmogaus sindromas
Visos šios Pirmadieniuose su šv. Raštu nagrinėtos temos puikiai koreliavo su profesorės Rasos Čepaitienės paskaita Biržuose. Į kurią išvyko gausus kamajiškių, sališkių, duokiškėnų, rokiškėnų, uteniškių būrys. Profesorė R. Čepaitienė – kultūros istorijos pradininkų, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikų atstovė. Ši istorijos šaka, tirianti žmogaus ir visuomenės mentaliteto pokyčius atskirose kultūrose, istoriniuose perioduose, totalitariniuose ir autoritariniuse režimuose, pasaulinėje istorikų bendruomenėje turi gilias tradicijas. Tačiau Lietuvoje, dėl suprantamų priežasčių, ši kryptis yra ganėtinai nauja.
Religija kultūros istorijoje yra vienas svarbiausių pamatų, ant kurių statomas žmogaus ir visuomenės mentalitetas. Religijos įtaką tokioms sritims, kaip  žmogaus pasaulėžiūra, verslumas, ekonominis ir socialinis aktyvumas pagrindė garsus sociologas ir istorikas Maksas Vėberis. Įdomu tai, kad mentalitetas, kitaip dar nerašyta visuomenės kultūrinio ir intelektualinio pasaulio paradigma, veikia netgi tuos, kurie formaliai nėra religingi ar sąmoningai atsisakė savosios religijos ar ją pakeitė. Tad požiūris į šiandieninės visuomenės skaudulius ir iššūkius per krikščionybės prizmę yra logiškas ir pagrįstas, nes būtent krikščioniškoji etika, nors šiuo metu ir aktyviai stumiama į visuomenės gyvenimo paraštes, visgi suformavo tą kultūrinę terpę, kurioje esame.
Istorikė R. Čepaitienė akcentavo, kad nei komunizmas, nei šiandieninis kapitalizmas,  dalindami rojaus Žemėje pažadus, iš esmės neatsakė į pamatinius žmogaus klausimus, nesuteikė jam gyvenimo prasmės, daiktais, potyriais ir pojūčiais neužpildė vidinės tuštumos. Nors medicina faktiškai ir eliminavo kančią, kaip fizinį skausmą, ji neeliminavo kančios, tuštumos, kaip dvasinio žmogaus pasaulio realybės. Ir, kadangi, šiandieninė visuomenė be tikėjimo neduoda tokiam žmogui jo kančios prasmės, atsiranda tokie vidinės kančios sprendimo būdai, kaip eutanazija, kuri kai kuriose šalyse taikoma netgi žmonėms, nesantiems mirtinais ligoniais.
Profesorė išskyrė kelias kertines sritis, formuojančias šiandieninės visuomenės gyvenimą. Nors šiandien technologijų, socialinių tinklų dėka kuriama iliuzija, kad žmogus yra reikalingas, svarbus, kad jis nuolatos visuomenėje, realiai sėkmės kulto persmelktoje visuomenėje jis yra vienišas. Profesorė akcentavo, kad tikėjimas susijęs su dviem kertiniais žodžiais: Tik Ėjimas ir PasiTikėjimas. Taigi, tikėjimas niekados nėra baigtinis procesas. Be to, šiandieninė visuomenė neugdo pasitikėjimo aplinkiniais, todėl žmogus visas problemas linkęs spręsti pats vienas, įtikėjęs sėkmės kultu nedrįsta prašyti pagalbos, tuo keldamas sau ir aplinkiniams didžiulę vidinę įtampą.
Profesorė akcentavo ir medijų svarbą visuomenėje. Lengvai prieinamos informacijos gausa nepalengvino žmogaus gyvenimo. Ji visuomenės gyvenimą padarė fragmentišku, be didesnės nuomonių įvairovės, be analizės, kuri yra priešnuodis manipuliavimui.
Profesorė R. Čepaitienė, atsakydama į auditorijos klausimus, taip pat pabrėžė ir istorijos svarbą, formuojant šiandieninės visuomenės vertybes. Ji kalbėjo apie mūsų kraštietę laisvės kovotoją poetę Dianą Glemžaitę, partizaną Bronių Krivicką.

Daug įdomių patirčių
Po įdomios paskaitos laukė įdomi pažintinė programa Biržuose. Aplankyta Biržų bažnyčia, kuri vakarėjant nušvinta Lietuvos trispalvės spalvomis. Nuo Kirkilų apžvalgos bokšto aukštybės skubėta pasigrožėti puikiomis šio krašto apylinkėmis: karstiniais ežerėliais bei tolimais Biržų žiburiais. Kamajiškiai, duokiškėnai, sališkiai, uteniškiai, rokiškėnai vakarėjant pasivaikščiojo ilgiausiu šalyje tiltu per Širvenos ežerą. Ir jau autobuse išsidalino „namų darbus“: kunigo A. Šukio parengtus patarimus, kaip ruoštis Atgailos sakramentui. Kuris ypač aktualus artėjant Adventui.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą