Apie formą be turinio. Arba tradicinio švenčių apeigyno spąstai (29)

Publikuota: 2019-09-27 Kategorija: Kultūra
Apie formą be turinio. Arba tradicinio švenčių apeigyno spąstai
„Rokiškio Sirena“ archyvo / Lina Dūdaitė- Kralikienė

Jau ne kartą minėjau, kad mūsų švenčių ir atmintinų dienų dauguma (kartais pasitaiko ir labai retų išimčių) švenčiamos pagal nepakitusį sovietinį apeigyną. Kodėl apeigyną? Nes minėtinų dienų renginiai vyksta pagal iš esmės vienodą scenarijų. Kuris suteikia tam tikrą formą, bet toje formoje visiškai nėra turinio.

Kodėl mes tebenaudojame tą patį apeigyną? Jis saugus. Visiems gyvenimo atvejams. Jis gelbsti tais delikačiais atvejais (o jų, deja, vis daugėja), kai nėra elementarių žmogiškųjų išteklių sukurti ką nors įdomesnio. Tada įbrendama į tą pačią seniai išvažinėtą brydę ir pergalingai atkankinus vargšus klausytojus, atsliūkinama į finišą. Sovietmečiu standartinis apeigynas buvo patogus, mat kryptingai be rizikos nuklysti į nepageidaujamus klystkelius, vedė į šviesią ateitį. Kas, kad išgalvotą.

Prisiminkime esminius apeigyno bruožus. Suvaroma žmonių minia. Tada mažieji spaliukai ir jų vyresni draugai pionieriai išberia eilėraštį, tipo: „Daina apie tėvynę, apie tarybų šalį, iš mūs mažų širdelių plasnoja kaip paukštelė“, tada padainuoja dainą: „Ir spalva raudona tegul dega švyti, kur tėvai kovojo, ten aguonos žydi“,  tada partijos skyriaus n-tasis sekretorius rėžia pusvalandžio kalbą, tada ištraukiamas koks nors II pasaulinio karo veteranas ir tas kokią valandą pasakoja, kaip jie vokiečius vaikė.  Tada prisiekia pionieriai, o naujai iškeptiems komunistams įteikiami partiniai bilietai. Orkestras kažką pagroja. Tada visi vieningai mauna į artimiausią parduotuvę, tikėdamiesi nusipirkti batono su razinomis arba žirnelių. Labai pažįstamas scenarijus? Ar ne?

O dabar palyginkime minėtąjį scenarijų su šiandieniniais minėjimais. Vienas prie vieno. Trisdešimt metų gyvename laisvoje valstybėje. Trisdešimt metų. Ir nuoširdžiausiai atkartojame tai, ką mums paliko okupantai.

Pažiūrėkime į minėtojo apeigyno spąstus, nagrinėdami keletą chrestomatinių atvejų. Tokių atvejų, su tam tikrais niuansais, pilna. Kiekvienas renginys turi būtinai prasidėti iškilmingais „žodžiais“. Vedėjų pora rimtumo surakintais žandikauliais padeklamuoja kažką iš švenčiausiosios trejybės (atleisk, Viešpatie, už piktžodžiavimą): J. Aistis – B. Brazdžionis – Maironis. Tada pakviečiami kas nors ką nors padeklamuoti ar padainuoti. Tada sveikinimo žodį taria... Ir maždaug tuo metu procesas jau tampa nevaldomas. Jeigu renginį organizuoja Kultūros centras, tikėtina, kad bus apsiribota kokiais trimis kalbėtojais. Kai kuriems jų netgi užtenka padorumo apsiriboti maždaug penkiais sakiniais. O jei organizuoja mažiau patyrę, tuomet jau trukt už vadžių ir nuo pradžių.

Ypač jei renginio organizatorius yra kvailys, kuriam nedašyla, kad prie plius penkių stovėti baloje yra menkas malonumas. Bėda ta, kad maždaug ketvirtas pasisakantysis jau ima kartoti tai, ką pasakė pirmi trys. Antra bėda – kvailys nesupranta, kad pasisakymo temą per dvi tris minutes bent apčiuopomis gali atskleisti tik tas žmogus, kuris ruošėsi kalbėti. Jei kalba ekspromtu, o ypač nepatyręs kalbėtojas, tai dėl jaudulio ir elementarios rišlaus kalbėjimo įgūdžių stokos iki esmės jis prisikas maždaug ties penkta-dešimta minute. Kai jau bus visiems mirtinai nusibodęs. Jei apskritai prisikas. O jeigu tokių kalbėtojų, ištrauktų iš minios, yra kokie penki, ir jei jie garbaus amžiaus, tada jau apskritai ragai ir kanopos. Senukai įsileidžia į prisiminimus, o žiūrovai, šaldami baloje, arba balsuoja kojomis, arba ima nekęsti ir pačių kalbėtojų, ir to, ką jie darė. Prisiminimų vakarai ne pats geriausias sprendimas net vasarą. O mes daugumą valstybinių švenčių švenčiame žiemą.

Trečia labai dažnai pasitaikanti klaida būna ten, kur pakviečiamas renginio svečias. Organizatoriams kyla nenugalima pagunda svečią padaryti ne renginio vinimi, o jo žiūrovu. Žodžiu, garbiam ponui ar poniai pademonstruoti, kokie mes gražūs, protingi, kiek eilėraščių, dainų ir kalbų išmokome. Teko būti ne viename renginyje, kur iš sostinės ar užsienio atvykusiam svečiui meninėje programoje teskiriamas statisto vaidmuo. Kadangi tokie išskirtiniai svečiai savo išsilavinimu ir vidine kultūra dažniausiai toli ir ilgam lenkia organizatorius, tai susipranta pasveikinti minią dviem sakiniais. Ir dėl savo inteligencijos nė nebando varžytis su vietiniais etatiniais šimtą kartų girdėtais pliurpliais. Atminkite, kad politikai, mokyklos direktorius ir seniūnas pasisakyti galės bet kada. O svečias čia galbūt atvyko pirmą ir vienintelį kartą. Pagalvokite, ar ne per didelė prabanga kviesti garbų užsienio atlikėją ar didvyrišką poelgį atlikusį žmogų pasisakyti dviems minutėms? Ir dar tarp tų, kurie apskritai kalbėjo „ne į temą“? Apie tai, kokia pagarba rodoma tokiam žmogui, nė nekalbu. Jei kviečiamas žinomas muzikas, dainininkas, tai didžiausia galima nepagarba yra paprašyti jo kažką pagroti, padainuoti ekspromtu. Tokie koncertiniai numeriai derinami iš anksto, staigmenų čia nebūna.

Kita tipinė apeigyno klaida – kakofonija. Arba akcentų stoka. Kai visi nori padeklamuoti, pasisakyti ir padainuoti, tuomet dingsta renginio esmė ir turinys. Lieka tik forma. Jei norite pamatyti, kaip ši makalynė atrodo žiūrovo akimis, įsijunkite bet kurią populiarią pokalbių laidą, kai temą bando atskleisti kokie 8 pašnekovai. Paskaičiuokime: jei laidos trukmė yra 45 min, tai pašnekovas gauna maždaug 6 minutes. Šešios minutės – tai A4 formato puslapis teksto. Ar įmanoma iš esmės atskleisti temą? Jei norite, kad tema būtų bent paviršutiniškai užčiuopta, pranešimui reikia skirti maždaug 20-25 minutes. Antraip tai bus tuščias laiko gaišimas. Jei negalite skirti po 10 minučių penkiems pašnekovams, palikite du. Bet paprašykite, kad jie pasiruoštų kalbėti iš esmės. Nebandykite sukišti visų kiaušinių į vieną pintinę, o visų turimų kalbėtojų ir dalyvių – į vieną šventę. Venkite „etatinių“ kalbėtojų: jie nusibodę. Pasakyti, kaip gerai, kad esame laisvi, reiškia nieko nepasakyti. Pasakyti, kad laisvę reikia ginti, kad partizanai  didvyriai, reiškia nepasakyti nieko. Mes tą žinom mintinai. Nereikia organizuoti improvizuotos mokslinės konferencijos ar prisiminimų vakaro prie plius penkių iki kelių šlapiame sniege ar lyjant lietui.

Dar viena tipinė klaida – privalomas bažnyčios lankymas. Labai neskaniai nuskambėjo vieno labai mėgstančio reikštis rajono visuomeniniame gyvenime asmens priekaištas, esą jis kai kurių žmonių nematęs bažnyčioje. Tai va, gerbiamasai, sąžinės laisvę garantuoja Konstitucija. Ir niekas neturi teisės versti žmogaus dalyvauti religinėse apeigose, jei jis to nenori. Ir niekas neturi teisės dėl to priekaištauti. Pats metas būtų priprasti, kad gyvename laisvoje šalyje, ir kiekvienas pats sprendžia, kada ir kaip jam melstis. Ir kaip sovietmečiu buvo šlykštu matyti už kolonų besislepiančius komuniagas ir saugumiečius, skaičiuojančius, kas atėjo į bažnyčią, tai lygiai taip pat šlykštu matyti idėjinius jų pasekėjus, dabar jau sekančius, kas neatėjo.

Apeigynas, kaip jau minėjau, patogus. Įbridai į vagą, ir tempk plūgą iki pergalingos pabaigos. Pliusai: visi garbingi svečiai pasisakė, visi dėmesio trokštantieji buvo pastebėti. Kas, kad iki renginio pabaigos žiūrovų nebeliko. Ir nereikia kaltinti žmonių, kad jie nepilietiški ir nepatriotiški. Pilietiškumas ir patriotiškumas, pagarba ir visuomeniškumas neturi nieko bendro su buvimu statistais dėmesio ištroškusių žmonių spektakliuose.

Kokios išeitys? Atsisakyti apeigyno, arba visko, kas yra nuobodu, matyta, girdėta ir nuspėjama. Pirmiausia, visus Maironio, J. Aisčio ir B. Brazdžionio eilėraščius mokame mintinai, nereikia jų kartoti. Antra, nereikia tampyti vaikų žiemą po jiems neskirtus renginius vien tam, kad kažkam jie gražiai atrodo prie paminklo nuotraukose. Ir jei jau vaikus verčiate kelias valandas stovėti renginyje, tai pasivarginkite bent pasižiūrėti, kaip jie jaučiasi. Esate už juos atsakingi.  Jei norime jaunimo, renginius darykime jiems, o ne amžinai nusipelniusiems ir mirtinai nusibodusiems: tie žmonės per trisdešimt metų išeksploatuoti, ir istorija nuo to, ar ji pasakojama minint 10-ąsias, ar 30-ąsias Baltijos kelio metines, nepasikeitė ir nepasikeis. Be to, jaunimui reikia kalbėti jo kalba, dainuoti jo dainomis. Ir, pageidautina, be moralizavimų ir bylojimų. Jei manote, kad paėmę liaudį įkaitais porai valandų ir privertę išklausyti savo lekciją, ar išdalinę lapelius priversite dainuoti partizanų dainas, tai esate naivūs ir kvaili kenkėjai. Ketvirta, nuo numerių ir asmenybių gausos renginys netampa įdomesnis, geriau vienas ar du, bet iš esmės, nei dvidešimt apie nieką. Penkta, kuo mažiau banalių kalbų, tuo geriau. Šešta, jei norite prisiminimų vakaro, pasirinkite ne tuos, kurie nori kalbėti, o tuos, kurie gali ir turi ką pasakyti. Ir moderatorių, kuris kontroliuotų pokalbio eigą, uždavinėtų konkrečius tikslinius klausimus, o pašnekovai būtų pasiruošę į juos atsakyti. O ne „kas dar nori pasisakyti?“ Jei yra svečias, tai jam skirti VISĄ laiką. Saviškius kalbėtojus mes jau girdėjom n kartų. Koncentruokitės į renginio temą. Svarbiausia, kad renginys būtų įdomus, patrauklus ir naudingas žiūrovui, o ne pagarbos duoklė nusipelniusiems ir nusibodusiems. Atmintinos dienos skirtos tiems, kurių darbus minime. Žuvę kariai, partizanai nėra priemonė gauti dėmesio ir pasišildyti jų šlovės spinduliuose to ištroškusiems žmonėms. Be to, kaip sako mano bičiulis, istorija be dabarties yra vienakojė. Kiekvienas renginys, kiekvienas pasisakymas yra svarbus tiek, kiek jis naudos duoda šiandien. Laisvė buvo iškovota konkrečiais veiksmais,drąsa ir krauju, o ne suvaidintomis ašaromis ir pliurpalais. Ir jei renginys užknisa, atbaido, į jį einama tik iš pareigos ir atkentėti, jis kenkia tam, vardan ko jis buvo sumanytas.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video