Apie į Amžinybę iškeliavusią kolegę Aušrą Čepulienę Choreografijos mokyklos kolektyvas kalba esamuoju laiku (5)

Publikuota: 2020-07-09 Kategorija: Kultūra
Apie į Amžinybę iškeliavusią kolegę Aušrą Čepulienę Choreografijos mokyklos kolektyvas kalba esamuoju laiku
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Aušrą Čepulienę kolegos prisimena su meile ir šiluma.

Choreografijos mokyklos kolegos, auklėtiniai mokytoją Aušrą Čepulienę (1962-2020 m.) nori prisiminti ne nekrologu juodais rėmeliais. Jie nori išsaugoti jos dalintą šilumą, jos padrąsinančią šypseną, palydint į sceną mokinius, jos rūpestingumą, nuoširdumą, per tris dešimtis metų dalintą šimtams jaunųjų rokiškėnų.

Nė karto nesudvejojo
Rokiškio choreografijos mokyklos direktorius Arūnas Skardžius atviras: Aušra buvo viena iš tų kelių bendražygių, kurie nuo nulio kūrė Choreografijos mokyklą. Ir nepaisydama didžiulių permainų, gyvenimo iššūkių, liko ištikima jai tris dešimtis metų. Pirmą kartą iš Vievio studijuoti atvykusią Aušrą jis pamatė Klaipėdos universitete: abu buvo pirmakursiai. „Vėliau buvau pašauktas į sovietinę armiją, o Aušra tęsė studijas. Po jų buvo paskirta dirbti į Rokiškį, turėjo čia savo šokių studiją. Baigęs studijas, į Rokiškį atvykau ir aš. Man buvo paskirta kurti Choreografijos mokyklą. Natūralu, kad ieškojome bendraminčių. Ir Aušra įsijungė į mūsų, kūrėjų grupelę“, – pasakojo jis.


Pašnekovas pridūrė, kad tada jauni kultūros specialistai Rokiškyje ilgai neužsibūdavo: keldavo sparnus ieškoti platesnių perspektyvų. O Aušra Čepulienė liko. Pačiu sunkiausiu metu. „Juk būna, kad net bendraminčiai susipyksta, išsidrasko, trenkia durimis. Mes bendraminčiais likome visus trisdešimt metų, kuriuos mums buvo lemta dirbti kartu“, – sakė jis.
Rokiškio Choreografijos mokyklos gimimas buvo kaip tik ant didžiųjų permainų slenksčio: 1989-aisiais. „Kartu džiaugėmės Nepriklausomybės paskelbimu, kartu išgyvenome ekonominę blokadą. Nelengvas buvo metas, ypač mums, jaunoms šeimoms, auginančioms vaikus“, – sakė A. Skardžius. Prasidėjusi nauja ekonominė santvarka, verslo kūrimo idėjos iš valstybinio sektoriaus traukė jaunus žmones. Mat pedagogo duona ir tada, ir dabar nėra skalsi...
O netrukus atėjo ir kultūriniai pokyčiai darbe. „Tautinio atgimimo entuziazmas ėmė slūgti. Ėmė dominuoti folkloras, tautiniai sceniniai šokiai, kurių rokiškėnų vaikus mokė Aušra, imti kritikuoti, laikyti vos ne atgyvena, svetimkūniu. Besiveriant langams į pasaulį, ir vaikai ėmė sakyti: nebesimokysim tų senienų, nebesivilksim tautinių drabužių: negražūs, nepatogūs, graužia. Ką tada išgyveno Aušra, sunku ir kalbėti. Tačiau jos talento dėka vaikai iš naujo pamilo šiuos šokius. Aušra ir pati juos kūrė. O kiek ji šilumos, paprastų, žmogiškų, gyvenimiškų patarimų mums ir auklėtiniams išdalino. Paprastai, neprikišamai, neįkyriai. Ir šiemet mokyklą baigė jos laida, 14-ka merginų. Visos pasiliko šokti mūsų kolektyvuose: tai didžiausias Aušros talento įvertinimas. Mūsų auklėtiniai ją Aušryte vadina“, – sakė A. Skardžius.


Jis neslepia: per tuos ilgus darbo dešimtmečius kolegos tapo neišskiriamais bičiuliais, kartu leisdavo laisvalaikį, kartu svajojo, išugdę pamainą, išeiti į pensiją. „Nelemta buvo...“, – sakė A. Skardžius.

Matyt norėjo save išdalinti...
Pastarieji A. Čepulienės keleri darbo metai, pasak pašnekovo, buvo labai įtempti, intensyvūs. Skubėjo ne tik savo darbuose, bet ir talkindama kolegoms, rengdama mokinius dalyvauti įvairiuose renginiuose: Naujųjų sutiktuvių spektakliuose, miuzikluose.

 

„Tuokart nepagalvojom, kad tai galėtų būti savotiškas ženklas. Matyt, ji skubėjo visą save išdalinti, nieko sau nebepasilikdama“, – sakė A. Skardžius. Jis užsiminė, kad kiekvienas mokytojas rengia vadinamąjį „kompetencijų portfelį“: segtuvą su dokumentais, įrodančiais įvairialypę pedagoginę veiklą. „Neįsivaizduojate, kokio didumo buvo Aušros sukauptas portfelis“, – sakė jis. Juk tautinių šokių kolektyvas „Nemunėlis“ – neatsiejama Dainų švenčių, rajono įvairiausių renginių dalis. „Dažnai mūsų pedagogai lieka scenos šešėlyje. Joje žiba mūsų išugdyti talentai. Laimė, kad Aušros talentą ir pastangas nepamiršta pastebėti: jos veikla buvo įvertinta Kultūros vingių statulėle“, – sakė A. Skardžius.


Apie tai, jog kolegė serga, kolektyvas išgirdo praėjusį rugsėjį. Ir vis stebėjosi, iš kur smulkutė, trapi moteris turi tiek energijos viskam, tik prabėgomis užsimindavo, kad pavargo, negera pasidarė... Tik apie Naujuosius ji prisipažino, kad jau vis sunkiau vaikams parodyti šokių judesius: nebėra tiek jėgų, galva svaigsta... „Užsiminė, kad jau teks palikti mokytojos darbą. Bet norėjo likti mokykloje, arčiau vaikų, klausė, kokį kitą darbą galėtų dirbti...“ – kalbėjo pašnekovas. Prieš Kalėdas išėjusi atostogų, į darbą A. Čepulienė nebegrįžo. Karantinas, atšaukta Dainų šventė, jos mokinių išleistuvės su kaukėmis. Lyg ir sutapimai, netekties paliesti gyvenimo dėlionėje įgyjantys kitokią prasmę...

Kokie jūs esate šaunuoliai

„Rokiškio Sirenai“ jautriais prisiminimais apie auklėtoją pasidalino kraštietė Ieva Balčiūnaitė: „Visą gyvenimą prisiminsiu su meile jos ištartus žodžius „kokie jūs esate šaunuoliai“. Kaip šiandien prisimenu Aušrytės iš laimės ašarotas akis po koncerto, ir tuos tokius nuoširdžius žodžius. Visada tokią Ją ir atminsiu: nuoširdžią, laimingą, nestokojančią išminties, gerumo, meilės kiekvienam sutiktam. Mokytojos Aušrytės atminimas lydės visuomet, nes Ji – žmogus, į kurį norėjosi lygiuotis, žmogus, kurio kūryba ir darbai išliks kiekvieno mokinio širdyje ir atmintyje. Pasiilgsiu Jūsų, Mokytoja. Nuoširdžiausia užuojauta sunui Ainiui, dukrai Marijai, vyrui ir visiems Ją pažinojusiems“.

Negali kalbėti būtuoju laiku
Visą pokalbį A. Skardžius apie savo kolegę ir bičiulę kalbėjo esamuoju laiku. Kaip ir visas kolektyvas. Jie tiesiog dar negali kitaip... Kolegų širdyse ši miela nuoširdi moteris liks kolegiškumo, rūpestingumo pavyzdžiu. „Aukštos sceninės kultūros, reto kruopštumo, pedantiškumo žmogus. Jos auklėtinių drabužėliai – idealūs iki menkiausios smulkmenos. Ne tik scenoje, bet ir repeticijose. Ji niekada nereikalavo, ji ugdė ir mokė. Iš jos mokėmės visi: darbštumo, paslaugumo, preciziškumo“, – sakė direktorius.
Ir namuose ji buvo tokia pat: A. Skardžius juokaudavo, kad bičiulė buvo gyvas pavyzdys, kai reikdavo vaikus mokyti tvarkos bei pareigingumo.
Tarsi nujausdama artėjančią Amžinybę, A. Čepulienė vis mėgo kartoti, kad gyvenimas trumpas, todėl reikia skubėti. Pamatyti, patirti, pajausti. Pamilo keliones, ypač kalnus. Skubėjo kuo daugiau jų aplankyti. Ir net jau žinodama apie savo ligą, ji kartu su šeima iškeliavo įgyvendinti vienos savo svajonių – pamatyti Barselonos grožį.


Atsisveikinti su mokytoja Aušra Čepuliene jos talento gerbėjai galės liepos 10-ąją 9 val. šv. Mišiose Rokiškio šv. apaštalo Mato bažnyčioje. Jos urna iš laidojimo namų „Pas Angelę“ į Kalneliškių kapines bus išlydėta 13 val.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą