Airida Gudaitė-Žakevičienė: Ir prieš dvidešimt metų, ir dabar Rokiškis – puiki vieta talentingo žmogaus startui (0)

Publikuota: 2020-08-20 Kategorija: Kultūra
Airida Gudaitė-Žakevičienė: Ir prieš dvidešimt metų, ir dabar Rokiškis – puiki vieta talentingo žmogaus startui
Lauros Vansevičienės nuotr. / Šiuolaikinio šokio kūrėja Airida Gudaitė-Žakevičienė mano, kad šiandieniniame pasaulyje nebedera teisintis, kad trūksta informacijos ar įkvepiančių pavyzdžių,

Airida Gudaitė-Žakevičienė puikiai žinoma tiems, kurie domisi šiuolaikiniu šokio menu. Apie aukštumas, kurių pasiekė Rokiškio choreografijos mokykloje savo menininkės kelią pradėjusi kraštietė, liudija Auksiniai scenos kryžiai, jos įkurtos mokyklos Low Air sėkmė. Pašnekovė mano, kad gimtasis kraštas – puiki vieta talentingo žmogaus startui. Ji įsitikinusi: menas yra žmogaus veidrodis, kalbantis čia ir dabar. Ir puiki galimybė pažinti, atrasti, išplėsti žinojimo ribas. Ši galimybė čia pat, visai šalia mūsų – tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Startas“, kuris rugpjūčio 24-29 dienomis keis ir Rokiškio erdves, ir rokiškėnų požiūrį į meną: muziką, šokį, kiną. Šia proga – „Rokiškio Sirenos“ pokalbis su A. Gudaite-Žakevičiene.

– Kaip pradėjote savo kelią į šokio pasaulį?

– Mano kelias į šokio pasaulį prasidėjo, kai man buvo šešeri. Pamenu laikraštyje mama perskaitė skelbimą, kad Rokiškio choreografijos mokykla kviečia vaikus šokti, į paruošiamąją klasę. Mama paklausė ar norėčiau šokti. Norėjau ir iki šiol noriu.

– Kaip keitėsi Jūsų pačios požiūris į šokį? Ko Jūs jame ieškote šiandien, būdama pripažinta menininke?

– Keitėsi suvokimas, kad šokis ne tik mechaniškas veiksmas, judesys, iškrova, bet ir dvasia ir protas. Daug nuojautos, emocijos, išgyvenimo, o taip pat ir planavimo, strategijos, netgi, pasakyčiau, skaičiavimo. Šokis gali įvykti seka judesių, jeigu jie turi tavo paties istorijos. Nors aplamas judesys taip pat gali būti šokis, viskas priklauso nuo konteksto ir aplinkybių, kuriose atsiduriame judėdami.

– Kas paskatino rinktis modernųjį, miesto šokį?

– Norėčiau labiau kalbėti apie šiuolaikinį šokį: ši sąvoka platesnė. Po ja šiandienos šokio teatre galime talpinti daugiau šokio žanrų. Kad ir kaip norėčiau, kad urbanistinis šokis būtų vis dažniau sutinkamas Lietuvos šokio teatro scenose, vyktų vis daugiau šokio spektaklių, apie jį būtų daugiau kalbama, šiandien dar reikia laukti ir tikėtis, kad kaip ir jaunasis šiuolaikinis šokis, taip ir urbanistitinis, būtų aiškiai artikuliuojami ir suprantami atskiriami ne tik pačių šokėjų, kritikų, bet ir žiūrovų, Lietuvoje. Dažnai urbanistinis šokis teatre priskiriamas šiuolaikiniam šokiui, net jeigu ir vienas ir kitas žanras turi skirtingas istorijas, technikas, sakyčiau, labai skirtingas bendravimo kultūras tarp pačių šokėjų ir choreografų. Mano pažintis su abejomis šokio kryptimis labai persipynė ir vis toliau pinasi. Esu visiškai pakvaišusi (nebūtinai praktikoje, patinka stebėti) dėl urbanistinių dar kitaip vadinamų gatvės šokio stilių tokių kaip: hiphopas, housas, breikas, poppingas, lockingas, tai pat waackingo, vogue šokių, tačiau labai daug inspiracijos, požiūrio į kūrybines paieškas semiuosi iš šiuolaikinio šokio lauko. Man patinka šių šokio krypčių samplaika, nes abi jos žadina ir skatina improvizaciją, o ji, savo ruožtu, sugrįžimą prie judesio, asmeninio, prigimtinio, dar sakau buitinio, esmės. Arčiau žmogaus, jo kasdienybės.

– Iš ko sėmėtės idėjų, kas buvo Jūsų mokytojai?

– Mano pirmieji mokytojai yra Rokiškio choroegrafijos mokyklos mokytojai, auklėtoja Snieguolė Skardžiuvienė. Dabar kai pati jau daugiau nei 15 metų užsiimu pedagogine veikla, dėstytojauju, vedu šokio paskaitas būsimiems šokėjams, aktoriams LMTA, taip pat su vyru Laurynu Žakevičiumi, vadovaujame ir vedame pamokas Vilniaus miesto šokio teatro ir mokyklos Low Air auklėtiniams, suprantu, kiek daug gali duoti pati pradžia. Galime sužadinti norą judesiui, mylėti judesį, o per jį ir save, kitus, motyvuoti judėti kiek įmanoma ilgiau. Tačiau gal ir nenorėdami, galime užkabinti klišes, šokį paversti tik sportu, neparuoštą kūną traumuoti. Labai daug kas priklauso nuo pradžios. Ir kur ta pradžia prasideda. Labai džiaugiuosi, kad mano pradžia buvo Rokiškio choreografijos mokykloje, iš jos išsinešiau, pagarbą šokiui, žiūrovui, darbštumą ir kantrybę. Šios vertybės mane formavo kaip šokėją. ir visos šios išugdytos savybės man labai padeda profesiniame kelyje. Labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais mano santykis su pirmaisiais mokytojais sustiprėjo: teko nemažai bendradarbiauti. Ir iki šiol socialiniuose tinkluose stengiamės vieni kitus palaikyti, bendrauti. Visada labai gera sugrįžti.

–  Ar dažnai grįžtate į Rokiškį, stebite mūsų miesto gyvenimą?

– Į Rokiškį stengiuosi grįžti nors kartą per mėnesį, tiesa ne visada pavyksta. Kaip ir susekti kultūrinius renginius. Žinau didžiuosius teatrų festivalius, socialinėje erdvėje matau, kad aktyviau veikia ir kūrybine veikla užsiima jaunimas. Džiaugiuosi Pauliaus Prievelio organizuojamu šiuolaikinio šokio festivaliu „Startas“. Norėtųsi palinkėti Rokiškiui daugiau alternatyvaus meno renginių, jaunosios kartos menininkų darbų.

– Ar mūsų miestas – tinkama vieta talentingo žmogaus startui?

– Dabar gyvename technologijų, socialinių tinkų pasaulyje, manau, tampame kosmopolitiškesni. Žinoma sugaištame laiką, atsirinkdami tinkamą informaciją. Bet koks miestas, kad ir mažesnis, negali mūsų atitraukti nuo kūrybos, stabdyti inovatyviai kurti, nebegalime teisintis, kad trūksta informacijos, stiprių pavyzdžių. Manau, kad Rokiškis tinkama vieta talentingo žmogaus startui. Nors ir prieš 20 metų toks buvo. Ne nuo vietos viskas priklauso, o nuo požiūrio ir noro keisti ir veikti.

– Mūsų visuomenė dažnai šokį vertina per gražu-negražu prizmę. Ko patartumėte ieškoti, įžvelgti moderniajame šokyje?

– Pirmiausia siūlyčiau šokyje matyti ne tik estetinę jo pusę, nepalikti jo tik paviršiui – žmogaus kūnas, judesys labai iškalbingi. Nemažai menininkų savo darbuose koduoja socialinį, politinį kontekstą. Mane, kaip žiūrovę, menas pirmiausia veikia per emociją, jausmus, pojūčius kuriuos sukelia darbas. Žvelgdama kritiškiau, bandau suvokti kaip kūrinys atspindi šių dienų, o gal praeities kontekstą, kokios priemonėms parinktos tai atspindėti, kaip drbarties aplinkoje veikia kūrinys, kodėl pasirinkta būtent ši vieta. Man, kalbant apie šokį, patinka šiek tiek provokuojantys ir tvarkingos estetikos nepaisantys, nepatogūs darbai. Juk negalime ramiai gyventi tik filtriukų laike, kai visai šalia mūsų Baltarusijos neramumai. Šiuo metu kuriamas menas taip pat gali tai atliepti. Man menas ir kultūra yra tai, kas mes esame šiandien, mūsų veidrodis be filtro, mūsų, kuriančių, dvasingumas.

– Dėkoju už pokalbį ir iki pasimatymo festivalyje „Startas“.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą