Stovykla „Ne Pėsti!“: užteko vos šešių dienų, kad stovyklos dalyviai taptų viena didele šeima (nuotraukų galerija) (0)

Jau greitai į kiekvieno langą pasibels ruduo, o kartu – nauji mokslo metai. Jauno žmogaus galvoje kirba nauji pasižadėjimai, tikslai ir troškimai. Rokiškio jaunimo organizacijų sąjunga „Apvalus stalas“ ragino dar neužleisti vietos rudeniui ir paskutiniąsias vasaros akimirkas praleisti gamtos apsuptyje. Šiais metais jaunimas teikė paraišką stovyklai „Ne Pėsti!“, kurį finansavo Rokiškio rajono savivaldybė iš vaikų ir jaunimo socializacijos programos ir jaunimo nevyriausybinių organizacijų programų 2018 m. konkurso. Rugpjūčio 19 dieną stovyklos organizatoriai ir dalyviai pėsčiomis pajudėjo iš Rokiškio ir leidosi į šešias dienas truksiančią kelionę.

Projekto tikslas – ugdyti jaunimo kūrybiškumą, kultūrinės aplinkos suvokimą, skiepyti pagarbą savo krašto istorijai ir kultūrai, skatinti jaunimo įsitraukimą į aktyvią visuomeninę veiklą. Šešias dienas stovyklos dalyviai domėjosi Rokiškio krašto kultūra bei istorija, tautiniu savitumu, fiksavo įspūdžius, fotografavo, piešė, kūrė, taip išreikšdami savo emocijas ir įspūdžius, patirtus aplankius architektūros paveldo objektus. Tai padėjo skatinti kiekvieno projekto dalyvio individualumą ir unikalumą.

Įvairių kūrybinių užduočių, naktinio patyriminio žygio metu, jaunimas ugdė problemų sprendimo ir darbo komandoje kompetencijas,  įveikė įvairias baimes, stiprino savo fizinę ištvermę, įgijo pasitikėjimo savimi. Po kiekvienos veiklos jaunuoliai dalyvavo aptarimuose, kurių metu galėjo pasakyti, kaip jautėsi vykdydami projekto veiklas, įvardinti, kas buvo gerai, o kas galėjo ir galėtų būti geriau.

Stovyklos „Ne Pėsti!“ dalyviai dalijasi įspūdžiais, atradimais ir įsimintiniausiomis akimirkomis

ERNESTAS JASIŪNAS

„Ši stovykla pareikalavo daug jėgų. Dienotvarkė buvo įtempta – daug žygiavimo ir veiklų. Visada atsiminsiu naktinį žygį, jo aptarimą, po kurio tarp dalyvių pajaučiau ryšį – visi tapome didele šeima. Naktinis žygis mums leido pažinti vieni kitus ir save. Jo metu supratau, kokios mano charakterio savybės turi būti kuo greičiau taisomos.

Niekada nepamiršių ankstyvų rytų: atsikeldavau su šypsena, prasibesdavau visas pūsles, užsiklijuodavau pleistrus ir su energija žygiuodavau toliau. Labai džiaugiuosi iniciatyvine grupele, kuri sukūrė ir įgyvendino šią stovykla. Iš patirties galiu pasakyti, kad tai nėra lengvas darbas. Tai – didžiulė privilegija ir, aišku, atsakomybė. Ačiū jums!

Apibendrinant, tai buvo vienas šauniausių vasaros nuotykių, kuris pareikalavo daug jėgų ir ištvermės. Teko nemažai iškentėti, tačiau aš nė trupučio nesigailiu, kad užsiregistravau į stovyklą!“

RUGILĖ JURGELIONYTĖ

„Noras suorganizuoti stovyklą nedingo jau ilgą laiką. Nuolat laukiau akimirkos, kai galėsiu prie to prisidėti. Projekto rašymas – nelengvas iššūkis, tačiau, pasirodo, tai buvo viena paprastesnių užduočių, nes priešaky laukė ilgas darbas – idėjos realizacija.

Pasiruošimas stovyklai, apgalvojimas, kas bus įdomu mums ir dalyviams, mažiausios smulkmenos, apie kurias kaip dalyvė net nesusimąstydavau, davė supratimą, kad tai nėra taip lengva, kaip galvojau. Atsižvelgiant į tai, kad stovyklos metu ir jai ruošiantis nebuvo paprasta, galiu pasakyti, jog dalyvių džiaugsmas, laimė jų akyse, atvirumas, nuoširdumas ir begalė kitų emocijų atperka viską, ką patyriau. Manau, kad viskas, kas nutiko stovykloje, ją padarė gražesne ir tikresne.“

DEIMANTĖ KRIUKELYTĖ

„Praėjusią vasarą Jaunųjų Lyderių stovyklą uždariau su nuostabiomis akimirkomis. Šiais metais taip pat nusprendžiau sudalyvauti jaunų žmonių veikloje. Keliaujanti stovykla – gana didelis iššūkis. Atstumas nuo taško A iki taško B pareikalaudavo daug jėgų, ištvermės – reikėdavo mokėti valdyti savo mintis, tačiau viską atpirkdavo nereali kompanija. Tiek daug pagarbos didžiuliame paauglių būryje dar nesu regėjusi savo akimis. Kiekviena diena buvo kažkuo ypatinga ir įsimintina. Gamtos vaizdai, bičiulių šypsenos ištrindavo mintis apie pūsles ant kojų, galbūt ir namų ilgesį. Komandos formavimo metodai tik dar labiau pabrėždavo dalyvių gerąsias savybes. Naktinis žygis bei jo aptarimas vis dar neiškrenta iš galvos... Geresnės atostogų pabaigos net negalėjau susapnuoti.“

KAROLINA PAČEŠIŪNAITĖ

„Įspūdžiai po stovyklos patys geriausi, nes tai buvo mano pirma organizuojama stovykla. Jos metu ir dar prieš ją jaučiau didelį jaudulį, turbūt dėl to, kad visi šie dalykai man buvo labai nauji. Galvoje vis sukosi įkyrios mintys. Maniau, man nepavyks – kąsnis per didelis ir aš nesugebėsiu jo praryti. Laimei, šios mintys dingo, nes pamačiau šaunius žmonės, kurie susirinko į šią stovyklą.

Visos stovyklos metu jaučiau, kad galiu pasikalbėti ir pasitikėti bet kuriuo dalyviu, žinoma, ir pati siekiau pabendrauti su kiekvienu bei pasidomėti, kaip jis jaučiasi, paklausti, ar viskas yra gerai.

Išskirti vienos įsimintiniausios akimirkos turbūt net negalėčiau, nes jų šioje stovykloje tikrai netrūko. Buvo ir gilių pokalbių įvairiausiomis temomis, ir juoko priepuolių, o kartais tekdavo ir ašarą nubraukti. Man ši stovykla yra vienas įsimintiniausių vasaros įvykių!“

EMILIJA TRUMPAITĖ

„Iš tiesų net nežinau nuo ko pradėti... Per šią savaitę įvyko tiek daug, kad net pati negaliu susivokti, o papasakoti ir perteikti šias emocijas tokias, kokios jos buvo šioje stovykloje, tiems, kurie to patys nepatyrė, atrodo, tiesiog neįmanoma!

Visų pirma, pradėčiau nuo pačios nuostabiausios kompanijos, kokios tik buvo galima tikėtis. Visi taip susibendravome, kad nuoširdžiai galiu sakyti, jog tapome viena šeima. Visais beprotiškai pasitikiu, nes prie jų galėjau būti savimi visu šimtu procentu. Atrodo, po stovyklos praėjo tik 2 dienos, bet jau spėjau visų pasiilgti.

Visos veiklos, metodai, kūrybinės laboratorijos, o ypač jų aptarimai buvo tikrai veiksmingi. Aš asmeniškai jaučiuosi tikrai patobulėjusi tiek viduje, tiek išorėje. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę sudalyvauti tokioje stovykloje. Joje patyriau tiek, kiek nesu patyrusi jokioje kitoje stovykloje net sudėjus visas kartu (o esu buvusi tikrai ne vienoje). Labai tikiuosi, kad ir kitais metais bus tokia galimybė.“

GRETA MINKEVIČIŪTĖ

„Nusprendus prisidėti prie stovyklos projekto rašymo, didelės baimės ar nerimo nejaučiau. Iš pradžių viskas atrodė lengva ir paprasta. Sužinojus, kad gavome finansavimą, viskas pasikeitė: realūs pinigai, atsakomybė, stovyklos organizavimas. Buvo visko – ašarų, nevilties momentų, baimės, norėjimo viską mesti ir prapulti mėnesiui niekam nematant. Dėka savo partnerių, iniciatyvinės grupės, galėjau išlikti sveiko proto, nes visi tuo metu patyrėme panašias emocijas.

Ši patirtis mane kaip reikiant „prakratė“. Supratau, kad išsidirbinėjau iš savęs elgdamasi taip, lyg žinočiau daugiau nei iš tikrųjų žinau. Leidau sau patirti asmenines nesėkmes ir iš jų mokytis – nekišau į tai savigarbos ar įsižeidimų.

Galėčiau sakyti, kad stipriai paaugau, palaužiau savo iki tol dar bjauresnį charakterį, pramokau rasti kompromisą su kartu dirbančiais, imtis iniciatyvos probleminėse situacijose ir visame tame įžvelgti lengvą humorą.“