Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnaziją baigiančių abiturientų mintys (0)

Publikuota: 2019-05-31 Kategorija: Jaunimas
Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnaziją baigiančių abiturientų mintys

Koks jausmas apima supratus, kad mokyklos suole tenka sėdėti paskutinį kartą? Kaip jie jautėsi paskutinio skambučio šventėje? Kokios mintys užklumpa, kai iki atestatų teikimo ceremonijos, paskutiniosios mokyklinės šventės, liko visai nedaug? Kokias svarbiausias gyvenimo pamokas išmoko mokykloje? Ko jie palinkėtų sau šiandien? Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos abiturientai dalinasi nostalgiškomis ir įkvepiančiomis mintimis.

VILIUS SKEIRYS

„Paskutinio skambučio šventė sukėlė tikrai nemažai emocijų, kaip sakoma, „su džiaugsmu išeiname, su liūdesiu paliekame“. Tiesiai šviesiai sakant, vis dar nesuprantu, jog jau atėjo tas metas, kai išeisiu iš mokyklos, paliksiu savo gimtąjį miestą ir kelsiu savo sparnus kitur. Šiai dienai galėčiau pasakyti, kad yra baimės jausmas, nes nežinau, kas bus toliau. Nepaisant to, žinau, kad visa tai yra normalu.

Paskutinio skambučio šventė buvo tikrai labai smagi, bet tuo pačiu liūdna – būsimi abiturientai padarė mums tikrą staigmeną ir visus labai pradžiugino. Juk paskutinį skambutį reikia švęsti... Silpnumo akimirka užklupo, kai mano MAMA užlipo tarti žodį. Visą savo gyvenimą gyvenau su ja, o buvo visko: pykčių, nesutarimų, nervų, tačiau žinau, kad mama visada norėjo mane išauginti geru, kultūringu žmogumi. Jos tarti žodžiai privertė pamąstyti ir į viską pažvelgti visai kitaip.

Manau, kad sau palinkėčiau niekada nepasiduoti ir eiti tikslo link, stiprybės, taip pat, kad ir kas nutiktų, visada būti laimingam ir pozityviam. Na, o svarbiausia – išlaikyti egzaminus. O visiems mums, abiturientams, linkiu neprarasti tarpusavio ryšio ir prisiminti vieni kitus, bendrauti, nors ir po daugelio metų.

Noriu padėkoti mokytojams, mamai, savo auklėtojai Liudai Pernavienei ir draugams už šį nuostabų gyvenimo etapą būnant mokykloje.“

BRIGITA ČEPONYTĖ

„Visus šiuos metus žinojau, kad jie man – paskutiniai, bet vis tiek to nesuvokiau. Paskutinio skambučio šventė buvo kritinis taškas. Stovėjau ant scenos, šokau valsą, kuriam ruošėmės be galo ilgai, ir supratau, kad šoku jį paskutinį kartą. Ir kad turbūt paskutinį kartą matau visus žmones aplinkui. Ir kad galų gale mes baigiame mokyklą! Matydama mamos ašaras ir tėčio žvilgsnį renginio metu, supratau, kad tą dieną mus apgaubė kažkokia keista atsisveikinimo aura. Tiek aš, tiek mano tėvai bijojo sugadinti tylą, todėl mes nesakėme nė žodžio. Tą dieną kiekvienas klaidžiojome savo mintyse, bet visi trys supratome, kad gyvenimas pradės keistis, o tėvų laukia sunkus iššūkis – paleisti dukrą į gyvenimą. Manęs pačios laukia daug klausimų, dar neatrastų galimybių ir naujų žmonių.

Grįžtant prie paskutinės pamokos, mano akyse visą laiką tvenkiasi ašaros. Tikros, nesuvaidintos ir pagaliau nuoširdžios emocijos. Atrodo, kad visi žmonės nusiplėšia visus juos supusius skydus – sėdime ir drauge dalinamės bendrais prisiminimais, vaikyste, pirmu parašytu žodžiu, pirma perskaityta raide ar pirmu sudėties veiksmu, kurį pavyko atlikti be klaidų. Tai suartina žmones, priverčia jiems jausti nostalgiją, visų veiduose atsiranda ilgesingos šypsenos, sakančios, kad jie pasiilgs taip dvylika metų keiktos vietos – mokyklos. Visi kontroliniai, pažymiai, savarankiški darbai ir projektai, dėl kurių atrodo per galvą versdavaisi, dabar tiesiog verčia juoktis. Tu supranti, jog tai – praeitis, nes šis etapas praeitas, o priešaky laukia ne tik egzaminai, bet ir jaudinanti nežinomybė.

Po truputį pradedu suprasti, kad tokia įprasta ir suprantama aplinka greitai dings ir aš iš tiesų pradėsiu statyti SAVO gyvenimą. Kitais metais nestosiu. Ir ne todėl, kad nežinau, ko noriu, o todėl, kad jaučiu, jog noriu patikrinti save, mesti kuo daugiau iššūkių, išmokti gyventi su savimi, tvarkytis nepažįstamoje vietoje tarp nepažįstamų žmonių ir skirti laiko dalykams, kurių seniai troškau, bet negalėjau sau leisti.

Žvelgdama į laiką, praleistą mokykloje, visų pirma prisimenu rytus: atsikėlusi nenorėdavau lipti iš lovos, todėl kurdavau planus, galvodavau, ką pasakyti tėvams, kad galėčiau neiti į mokyklą. Vis dėlto, sukūrusi penkis – šešis planus, atsikeldavau, nes jau prasibudindavau. Atsimenu dienas žemesnėse klasėse, praleistas prie knygų, o vėliau laiką, kai tas knygas pakeisdavo draugai. Pamenu mane erzindavusius mokytojus, kurie manęs visai neerzina – į paskutines pamokas ėjau vos ne su ašaromis akyse, žvelgiau į mokytojus ir galvojau, kad jie – nuostabūs žmonės, išmokę mane tiek daug! Iš pradžių atrodę tokie tolimi ir mūsų nesuprantantys, jie tapo įdomiausiais žmonėmis. Kiek diskusijų turėjome, kiek skirtingų požiūrio kampų išnagrinėjome, kiek žinių vieni kitiems kasdien atidavėme, kiek kartų pykomės, įrodinėjom savo teisumą mokytojų akivaizdoje, o galiausiai supratom, kad klydom.

Mokykla išmokė ne tik biologijos, matematikos, istorijos ar lietuvių kalbos, bet ir padėjo suprasti, kodėl kiekvienas iš šių dalykų yra svarbus mano gyvenime. Išmokau naudotis informacija, kurią girdžiu ar perskaitau – visada atrandu kažką naudingo sau. Išmokau netylėti, reikšti savo nuomonę, argumentuoti, diskutuoti, visur vadovautis logika, o kartais ir jausmais. Ugdžiau savo atsakomybės jausmą, nes prisiversdavau išlipti iš lovos ar atsisakydavau susitikti su draugais. Mokykla tapo didžiausia mano gyvenimo mokytoja, kuri mokė ne šiurkščiais, gąsdinančiais būdais, bet apsupdama ramybe ir saugumu.

Kasdien jaučiu kūne lengvus jaudulio virpuliukus, kai pagalvoju apie ateitį. Kartais jie gąsdina, kaip kad pagalvojus apie egzaminus, o kartais jie džiugina, nes pagalvoju apie naujus nuotykius, kurie laukia. Kad ir kaip viskas susiklostytų, žinau, jog mano mokykla ir mano namai – visada bus mano pamatai, prie kurių galėsiu grįžti, kai bus sunku. Baigdama dvyliktą klasę jaučiuosi drąsiai. Kartais pasidaro baisu, tačiau žinau, kad ėjimas tolyn net ir drebančiomis kojomis yra progresas. Juk vieną dieną kojos nustos drebėti. Ir tada bus galima bėgti.

Ko norėčiau palinkėti sau? Visų pirma – nebijoti. Nebijoti nieko ir niekada, nesvarbu, kaip baisiai gąsdintų kai kurie dalykai – imti ir daryti, nes tik tada galėsiu pasiekti savo svajones. Neužsisklęsti, visur ir visada būti atvira širdimi, priimti žmones, jų patirtis, patarimus ar skaudulius. Ne veltui Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – Žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti.“ Tik pažinusi žmones, įvairius jų charakterius, mąstymo būdus, požiūrio kampus, pradėsiu suprasti mūsų pasaulį. Ateitį noriu kurtis socialinių mokslų srityje, tad bendravimas su žmonėmis man – pagrindinė vertybė. Galiausiai noriu palinkėti sau nepamiršti to, apie ką svajoju jau šitiek metų. Svajonės pildosi. Ir jei jų neapleisi ir galų gale susiimsi žengti pirmą žingsnį – jas pasieksi. O apskritai tai nelinkiu šių dalykų tik sau. Linkiu visiems: abiturientams, gimnazijos žemesniųjų klasių mokiniams, studentams, vyresnio amžiaus žmonėms. Nesvarbu, kas tai skaito – svajokim, nesustokim ir siekim savo tikslų.“

INGRIDA KELEČIŪTĖ

„Turbūt ne dvyliktokas pasakytų, jog apima puikus jausmas – norisi kuo greičiau baigti mokyklą, tačiau pas mane galvoje buvo sąmyšis, daug jausmų susiliejo į vieną visumą. Vienu metu buvo ir linksma, kad pagaliau užaugau, baigiau mokyklą, žengiu į suaugusiųjų gyvenimą, tačiau tuo pačiu kilo liūdesys, kad teks palikti namus, tėvus, mokyklą, savo mylimiausią klasę, su kuria, be abejonės, patyriau pačius gražiausius paauglystės metus. Kyla vis didesnis liūdesys, bandant su viskuo susitaikyti – gaila palikti tai, prie ko prisirišau per dvylika metų, tačiau vėl viską apgalvoju iš naujo ir veide atsiranda šypsnis. Juk gyvenimas iš tiesų tik prasideda, viskas bus nauja: draugai, aplinka, mintys, svajonės. Laukia nauja patirtis, kurios, tikiu, kiekvienas iš mūsų labai laukia.

Prisipažinsiu, paskutinio skambučio šventės net nepajaučiau – viskas praėjo lyg mirktelėjimas. Atrodo, tiek repetavom, tiek dirbom, kūrėm testamentą, padėkas, o viskas praėjo taip greit, kad net nepastebėjome. Gaila, labai gaila, kad paskutinis skambutis būna tik vieną kartą gyvenime, nes tikrai norėčiau išgyventi tai dar ir dar kartą.

Iki išleistuvių – ilgas ir nervingas metas, nes lauksiu savo egzaminų rezultatų. Aišku, išleistuvės graži šventė, kurios laukia kiekvienas abiturientas. Juk šią dieną galime nebesinervinti dėl egzaminų ir pagaliau pasidžiaugti, kad baigėme mokyklą ir galime leistis į naują gyvenimo etapą.

Sau palinkėčiau naujų potyrių, naujų draugų, įspūdžių, iššūkių, kurie padėtų man augti, ugdytų manyje naujas savybes. Ir aišku, atrasti savo kelią, kuriame nesustočiau augti ir jausčiausi laiminga. Tikriausiai geriausia pamoka, kurią gavau yra mokėjimas būti tikru žmogumi: užjaučiančiu, paguodžiančiu, suprantančiu,  ir priimančiu kito nuomonę.“

TAUTVYDAS MIKALKĖNAS

„Keistokas, labai keistokas jausmas – iškart nesupranti, kad tai jau paskutiniai metai, o tu, štai,  dvyliktokas. Žinoma, visa tai suvokus, apima euforija, galvoje sukasi mintys: „kas po to? Ar aš pasiruošęs tolimesniam gyvenimui? Ką aš su savimi darysiu?“

Paskutinio skambučio šventėje jaučiausi pakylėtas, labai geros nuotaikos. Juk tokia šventė būna tik kartą gyvenime, todėl stengiausi pasiimti viską, ką galėjau. Manau, visi stengėmės būti džiaugsmingi.

Šiuo metu apie išleistuves minčių nekyla. Manau, visi dvyliktokai susikaupę ties egzaminų pasiruošimu.

Manau, dauguma žmonių sakytų, kad mokykloje išmoko mokytis iš klaidų, bet aš išmokau bendrauti su žmonėmis. Manau, be mokslų, tai yra pats svarbiausias dalykas.

Linkiu sau nesusigadint gyvenimo, džiaugtis juo, kol galiu ir tikėti savimi.“

AUSTĖJA KRIAUČIŪNAITĖ

„Kai mokyklos suole sėdėjau paskutinį kartą, atrodė, kad tai netikra. Juk dvylika metų ėjau į mokyklą, o dabar atėjo toji paskutinė diena. Jausmas neapsakomas, lyg tai nebūtų realybė.

Paskutinio skambučio šventėje jaučiausi tarsi vienuoliktos klasės paskutiniojo skambučio šventėje, bet pradėjusi dainuoti dainą tėveliams supratau, kad tai viskas, jau paliekame mokyklą. Buvo sunku sulaikyti ašaras.

Kai pagalvoju, kad iki išleistuvių liko tiek nedaug laiko, į mano galvą visada ateina tie patys klausimai: „O kas bus po išleistuvių? Kaip reiks atsisveikinti su visais draugais ir šeima? Kas laukia manęs toliau? Ar po išleistuvių jau turėsiu pradėti visiškai kitokį gyvenimą – suaugusiojo gyvenimą?“ Juk aš vis dar vaikas, kuris nieko nesupranta apie gyvenimą, tik jau kaip dainavome paskutinio skambučio šventėj – vaikas iš didelės raidės.

Mokykloje gavau daug svarbių pamokų, bet, mano nuomone, jas supranti tik tada, kai jau reikia atsisveikinti ir palikti mokyklą. Svarbiausia pamoka, kurią išmokau mokykloje būtų tokia: reikia vertinti tai, ką turi šiandien, pavyzdžiui, visą laiką nenoriai ėjau į mokyklą ir kuo greičiau norėjau ją baigti, bet dabar, kai viskas eina į pabaigą, norėčiau dar bent metus čia pabūti.

Šiandien sau palinkėčiau, kaip ir kiekvienas dvyliktokas, kuo geriau išlaikyti egzaminus ir teisingai pasirinkti tolimesnę gyvenimo kryptį.“

AKVILĖ JUODELYTĖ

„Iš tikrųjų, apima dvejopas jausmas. Iš vienos pusės, liūdna ir gaila palikti mokyklos suolą, apima įvairūs sentimentai, malonūs prisiminimai, susiję ne tik su mokykla, bet ir su vaikyste, iš kitos pusės – supranti, kad visa tai baigėsi, kad esi priverstas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir kad niekas kitas už tave nieko nepadarys. Būtent dėl to ir gaila palikti ne tik mokyklą, bet ir tėvų namus.  Nepaisant to, su nekantrumu laukiu momento, kai galėsiu ištrūkti iš mokyklos (visos sugedusios švietimo sistemos) ir pažinti pasaulį, įgyti naujų patirčių ir susipažinti su žmonėmis.

Dar prieš paskutinį skambutį žinojau, jog ši šventė yra bene liūdniausia mokyklinė šventė, tad jos, tiesą pasakius, nelabai laukiau. Esu labai jautri, todėl maniau, jog nepavyks sulaikyti ašarų, tačiau vienuoliktokai parengė linksmą šventę, kurios metu nebuvo laiko ašaroms. Ačiū jiems už tai. Visgi, kai lipome ant scenos, skaitėme graudžius padėkos žodžius ir atlikome paruoštas dainas (ateičiai ir šeimai), ašarų sulaikyti nepavyko. Manau, visi verkėme ne tik iš liūdesio ir baimės, kas laukia toliau, bet ir iš džiaugsmo, kad pagaliau baigėsi mokyklinis etapas.

Išleistuvių laukiu su nekantrumu. Būsime jau parašę visus egzaminus, žinosime rezultatus ir su smalsumu žengsime į kitą gyvenimo etapą.

Mokykloje išmokau, kad viskas gyvenime anksčiau ar vėliau baigiasi. Reikia džiaugtis ir gyventi šia akimirka, nes nežinai, kas tavęs laukia rytoj.

Sau linkiu ramybės, kantrybės ir užtikrintumo renkantis, ką veiksiu baigusi mokyklą.“

DONATA KATELYTĖ

„Man darosi liūdna pagalvojus, kad daugiau mokyklos suole nesėdėsiu, kad tai jau viskas – mano dienos čia suskaičiuotos ir niekur kitur nebus taip lengva ir paprasta kaip mokykloje.

Paskutinio skambučio šventėje man buvo be galo liūdna, gaila baigti mokyklą, širdyje jautėsi kažkokia tuštuma, kurios nemoku įvardinti žodžiais, bet tuo pačiu metu veržėsi ir kažkoks palengvėjimas – tarsi prasidėjo naujas etapas.

Kai suprantu, kad po išleistuvių būsiu visiškai baigusi mokyklą, man pasidaro baisu – kas bus toliau ir kur mane nuneš gyvenimas?

Manau, mokykla mane išmokė, kad svarbu išsikelti tikslus, kuriuos kiekvienas gali pasiekti sunkiu darbu.

Linkiu sau išgyventi egzaminų sesiją, įstoti ten, kur noriu, surasti save ir savo kelią šiame pasaulyje.“

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video