Pripažintas Europoje – namuose nereikalingas? (foto) (2)

Publikuota: 2018-06-01 Kategorija: Jaunimas
Pripažintas Europoje – namuose nereikalingas? (foto)
K. Čekauskaitės asm. arch. nuotr. / 43-čio Tarptautinio akordeonistų konkurso Kroatijoje, Puloje nugalėtoja K. Čekauskaitė

Kamilė Čekauskaitė – jaunosios ir profesionaliosios akordeono muzikos atstovė-atlikėja. Nuo pat vaikystės akordeonu susižavėjusiai merginai už Lietuvos vardo garsinimą ranką spaudė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, o šiemet K. Čekauskaitė tapo absoliučia 43-čio Tarptautinio akordeonistų konkurso Kroatijoje, Puloje nugalėtoja. Kaip teigia pati mergina, muzikos kelias visuomet buvo grįstas dvejonėmis bei ašaromis ir, nors šio kelio nerekomenduotų niekam, jei turėtų galimybę – viską pakartotų iš naujo.

Senas senelių akordeonas nulėmė merginos likimą

Pati pradžia pažintyje su muzika Kamilei Čekauskaitei prasidėjo tada, kuomet būdama dar visai maža aptiko seną senelių paliktą akordeoną, kurį, kaip sakė pati, vis rūpėjo pabarbenti, patampyti, o vėliau tėtis išmokė groti pirmąjį kūrinį, lietuvių liaudies dainą „O kai aš“. Kaip mergina teigia, tai turbūt ir buvo tas muzikinės karjeros kabliukas, ant kurio pastaroji  ir užkibo. „Mama nuo pat vaikystės mane bandė paversti šokėja, tačiau teko mamą nuvilti – į choreografijos mokyklą nuėjau tik vieną kartą, - juokėsi mergina, - Tačiau kadangi tėvai visuomet mane palaikė, suprato, jog mano mano susidomėjimą šiuo instrumentu galima išnaudoti Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokykloje – juk instrumentą jau turime,“. Kaip teigė mergina, tai ir buvo ta pati pradžia profesionalios muzikantės karjeros link, nors tuo metu mergina to nė nesuprato.

Kaip sako pati Kamilė, mokytojai ir aplinkiniai pastebėjo jos talentą, tačiau pati mergina bijojo apie save galvoti kaip apie talentingą muzikantę, o muzikos mokyklos baigimas atrodė lyg eilinis įvykis paauglio gyvenime. „Kai pradėjau eiti muzikos keliu, niekada negalvojau, kad tapsiu profesionalia muzikante ir visuomet bijojau, kad gailėsiuosi pasirinkusi muzikantės kelią,“ – kalbėjo K. Čekauskaitė.

Ate, ate mokykla

Dešimtoje klasėje K. Čekauskaitę į kampą įspraudė muzikos mokytoja Nijolė Butkevičienė, kuri merginai vis kartojo, jog ši turi pasirinkti – muzika arba mokslai, nes abiems dalykams nei jėgų, nei laiko neužteks. Anot merginos tai buvo labai didelio apsisprendimo reikalavęs pasirinkimas, nes baigus dešimtą klasę išvykti į kitą miestą ir visai kitą mokyklą – didelis iššūkis, tačiau ilgai dvejojusi mergina pasuko muzikos karjeros link. „Baigusi dešimtą klasę įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją Vilniuje, į Irenos Lošakevič akordeono klasę. Baigusi konservatoriją pasirinkimo laisvės praktiškai nebeturėjau – juk konservatorijoje daugiausiai akcentuojama buvo tik muzika, todėl jau privalėjau stoti į muzikinę sferą,“ – prisiminimais dalijosi muzikantė. Tačiau mergina neslėpė, kad net baigusi konservatoriją vis dar dvejojo ar pasirinko teisingą kelią ir netikėjo turimais muzikiniais gabumais.

Merginai ruošiantis stoti į akademiją, ją perspėjo antroji merginos mokytoja Irena Lošakevič teigdama, jog tai – ne vaikų darželis ir akademija reikalauja labai didelio noro mokytis, tačiau tai K. Čekauskaitės neatgrasė. Po daugybės savaičių bei ilgų valandų ruošimosi mergina įstojo į Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją ir įsigijo, kaip tada manė, naujesnį ir geresnį instrumentą. „Puikiai prisimenu, kaip pirkome kitą, kokių 40m. senumo akordeoną už du tūkstančius litų, o tai tokie dideli pinigai atrodė... O ir instrumentas juk ne naujas. Tačiau tik pradėjus mokytis akademijoje jau nuo pirmųjų savaičių susilaukiau komentarų, kad mano instrumentas per senas norint eiti profesionaliu muzikanto keliu. Man net žandikaulis atvėpo... Juk būtent akademijai ir įsigijau kitą akordeoną!” - nuostaba dalijosi akordeonistė.

Lemtingas trečias kursas

Eidama muzikantės keliu Kamilė Čekauskaitė gana dažnai susidurdavo su dvejonėmis – ar pasirinko teisingai, ar nesuklydo, ar tikrai viso to norėjo? Tačiau anot merginos tikriausiai į tą kelią kažkas ją vedė: „Tos dvejonės, nuolatiniai klausimai sau ar tikrai teisingai elgiuosi neleido susikaupti ir žiūrėti viena kryptimi. Tačiau kaip dabar pagalvoju – tikriausiai kažkas mane tuo keliu vedė, juk dvejonėse ir pasirinkimuose visuomet rinkdavausi muziką, nors save realizuoti bandžiau ir kitose srityse,“.

Eidama muzikos keliu mergina nė nepastebėjo kaip greitai akademijoje įžengė į bakalauro studijų trečią kursą. „Iš tikrųjų galiu teigti, jog tik trečiame kurse supratau, kas vyksta, koks tas muzikos kelio „skonis“. Supratau, jog muzika, tai ne gyvenimo būdas – tai visas gyvenimas, tikrasis mano kelias. Nors nuo pat pirmo kurso dalyvaudavau tarptautiniuose konkursuose įvairiose užsienio šalyse, tačiau pagrindine nugalėtoja niekada netapau. Būtent trečiame kurse ėmiau skinti laurus konkursuose ir, supratusi jog iš tikrųjų einu profesionalumo link, galiausiai pripažinau, jog kelią pasirinkau teisingai, – prisiminimais dalijosi muzikantė, - Prie suvokimo, jog tai – mano kelias, prisidėjo ir visiškai naujo akordeono pirkimas, kurį įsigijau padėdama akordeono dėstytojo Raimondo Sviackevičiaus. Kadangi naujas akordeonas kainavo lyg ganėtinai naujas automobilis, supratau, jog nebegalėčiau užtrenkti akademijos durų ir pasakyti – ai, atsibodo,”.

Mergina pasakojo, jog įsigijus naujutėlaitį akordeoną atsirado daugiau ryžto, drąsos ir jėgų, akyse augo pasitikėjimas savimi, todėl nusprendė muzikines žinias tobulinti išvykdama į Slovakiją su Erasmus+ mainų programa.

Grįžti iš Slovakijos nepanoro

Vieni sako, jog jų gyvenimo kelias grįstas akmenimis, o kalbant apie Kamilės Čekauskaitės kelią, galima teigti jog jis grįstas dvejonėmis. Tarp tų dvejonių ir šalis, kurioje mergina ruošėsi keliauti Erasmus+ programos metu. Dvejonės ypač sustiprėjo po baigiamojo koncerto, kuomet mergina gavo žinutę, jog išsiųstus prašymus į mainų programas patvirtino ir Suomijos, ir Slovakijos akademijos. „Šalys – labai skirtingos kultūra, akordeono muzikos atspalviais. Atsižvelgiau ir į kainas, ir į atstumus, tačiau galutinį sprendimą vykti į Slovakiją priėmiau dėl Bratislavos Muzikos ir Teatro Akademijos dėstytojo Boris Lenko, kuris grojo tokiu pačiu klavišiniu akordeonu kaip ir aš,“ – kalbėjo muzikantė.

Įgijusi daug patirties Erasmus+ programoje mergina suprato, jog laikas gyvenime patirti kažką naujo: galbūt pakeisti gyvenamąją vietą, žmones, patirti daugiau išbandymų bei įgauti daugiau patirties. Todėl dėstytojui sutikus ją mokyti privačiai, mergina Bratislavoje pasiliko iki šiol.

Svajonė pasiekiama ranka

Mergina pasakojo, jog įžengusi į trečią kursą Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje ėmė svajoti apie tarptautinį akordeonistų konkursą Kroatijoje, tačiau niekada nepagalvojo, kad ta svajonė išsipildys taip lengvai ir taip greitai. Kamilė Čekauskaitė kartu su dėstytoju nusprendė, kad šią mintį įgyvendinti būtina, tad ėmė intensyviai ruoštis konkursui. „Nusprendus dalyvauti tarptautiniame konkurse, kuris vyko balandžio 25-28 dienomis, prasidėjo įvairios problemos: vėl kartojosi nepasitikėjimo savimi bangos, kankino vienatvės ir ilgesio jausmas, prisidėjo ir lėšų stygius, kitos emigracijos problemos. Mintis apie svajonių konkursą užgulė emocinis išsekimas, baimė susimauti. Daug kartų norėjau viską mesti ir grįžti atgal į Lietuvą, pas draugus, pas šeimą, tačiau dėstytojas neleido nuleisti rankų ir palaikė mane ne tik kaip dėstytojas, bet ir kaip draugas,“ – liūdnai šyptelėdama pasakojo akordeonistė.

Tarptautiniame akordeonistų konkurse Puloje (The 43rd International Accoridon Competition 2018 in Pula) mergina dalyvavo vieno turo kategorijoje (F – solo atlikėjų kategorija be amžiaus apribojimų), kurioje pasirodė 17 iš skirtingų Europos šalių atvykusių profesionalų. „Kiekvienas dalyvis turėjo atlikti 3-4 kūrinius: vieną barokinės epochos kūrinį, vieną originalų kūrinį akordeonui ir kitus akademinius kūrinius išnaudojant duotas 25-30 minutes,” – kalbėjo K. Čekauskaitė.

Net keturias dienas vykusiame konkurse mergina pasirodė paskutinė ir, kaip pati teigė, neklausė nė vieno varžovo pasirodymo. “Lipdama į sceną kaip profesionali muzikantė supratau, jog pildosi mano svajonė, jog atvykau ten, kur svajojau. Tai buvo mano metas, mano “žvaigždės valanda”, parodyti save ir savo muzikinį išprusimą,” – svajokliškai pasakojo muzikantė. Tačiau jau pasirodymo merginą užplūdo bloga nuojauta: “Pasirodymo metu smegenys lyg atsijungė, pagrojusi nesugebėjau įsivertinti savęs, nes net neprisiminiau savo pasirodymo. Tik prisimenu tą jausmą, kuomet pasirodymo metu visa mano energija staiga išseko, jaučiausi taip, lyg kovočiau pati su savimi, norėjau tik bėgti, susikrauti lagaminus ir tiesiog išnykti. Į galvą plūdo pačios blogiausios mintys, jog mano pasirodymas – labai prastas… Tačiau visgi sukaupiau paskutines savo jėgas ir sukandusi dantis užbaigiau pasirodymą,”. Mergina teigė, kad ne tik pasirodymo metu, bet ir lipdama nuo scenos jautėsi patyrusi visiška fiasko, tačiau ją kiek nuramino dėstytojo pagyros, jog pasirodymas buvo puikus, o rezultatai – ne vienintelis rodiklis.

Kitą dieną, kuomet turėjo būti skelbiami konkurso dalyvių rezultatai, mergina sakė, jog nuo vieno iš akordeonistų gavo trumpąją SMS žinutę, kurioje – merginos įvertinimas ir raginimas ruoštis nugalėtojų koncertui. Pranešimą muzikantė palaikė pokštu, tačiau iškart nuskubėjo prie rezultatų lentos. “Dar ir dabar negaliu patikėti… Nubėgusi prie rezultatų lentos supratau, kad tapau ne tik savo turo, bet ir absoliučia konkurso nugalėtoja surinkusi aukščiausią įvertinimą tarp visų kategorijų atlikėjų – net 97,7 balus! – džiaugsmingai šūktelėjo konkurso nugalėtoja, - Šis konkursas ne tik įrodė, jog esu savo srities profesionalė visos Europos mastu, bet ir leido suprasti, jog niekada negalima abejoti savo jėgomis, nes viskas yra įmanoma ir, kad ir kaip sunku buvo, ir dar bus, tikrai nieko nekeisčiau, o turėdama galimybę viską pakartočiau iš naujo, nes kiekvienas laimėjimas – tai lyg atpildas už visą ruošimuisi paaukotą laiką bei išlietą prakaitą,”.

Savam krašte – nereikalingas?

Nors Kamilė Čekauskaitė savo gimtąjį kraštą Rokiškį paliko prieš septynerius metus, mergina teigė, jog gimtinės niekada nepamiršo. “Išvykusi iš Rokiškio kasmet grįždavau čia koncertuoti, parodyti rokiškėnams, kiek patobulėdavau. Pradžioje atvykdavau viena, po to kartu veždavausi scenos draugus: akordeonų trio K.R.Č, kamerinio ansamblio draugę smuikininkę Agatą Ursul ir net Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijos akordeonistų orkestrą, su kuriuo Rokiškio krašto gyventojams bei svečiams dovanojome nemokamą gyvą koncertą,” – kalbėjo mergina. Tačiau anot jos, didelio susidomėjimo bei palaikymo iš savo kraštiečių mergina, deja, nesulaukė. “Į koncertus ateidavo daug žmonių, tačiau trūko to palaikymo, susižavėjimo, dėkingumo ne iš miesto gyventojų, bet iš pačios rajono valdžios… Juk viską organizuodavau pati, tik su pirmosios muzikos mokytojos bei tėvų pagalba. Supratusi, kad  čia nesu niekam reikalinga nusprendžiau – jei jau kažką savo gimtojo miesto gyventojams reiškiu – tegul jie patys atvyksta manęs pamatyti, - nusivylimo neslėpė profesionali akordeonistė, - Dažnai girdžiu, jog Rokiškyje trūksta veiklos, trūksta jaunų žmonių. Tačiau čia mums – nei perspektyvų, nei palaikymo,”.

Mergina teigė, jog išvykus gyventi kitur, nutrūko ir šiame mieste užsimezgusios draugystės. “Išvykau į kitą miestą, vėliau – į kitą šalį ir visi mano ryšiai su vaikystės bei mokyklos, o vėliau ir akademijos draugais tiesiog nutrūko...Tačiau visuomet dėkinga būsiu savo šeimai, kuri niekuomet manęs nestabdė bei į šį kelią mane įstūmusiai pirmajai muzikos mokytojai, kurią galiu vadinti antrąja mama,” – atviravo mergina.

Savame mieste palaikymo nesulaukusi mergina neslepia – patriotiškumas gimtajam miestui visgi išliko. Kaip teigia pati muzikantė, ji vis dar viliasi rasti progų Rokiškyje realizuoti savas idėjas muzikos, pedagoginėse, organizacinėse bei kultūrinėse srityse. “Tikiu, kad viskam ateis savas laikas, tik jis ateitų daug greičiau, jei būtų daugiau suinteresuotų žmonių,” – pokalbį užbaigė profesionali muzikantė bei absoliuti Europos akordeonistų konkurso nugalėtoja Kamilė Čekauskaitė.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video