Rokiškio rajone lenko prikeltas dvaras neužgydė jo tėvo praeities žaizdų (4)

Publikuota: 2019-12-13 Kategorija: Gyvenimas
Rokiškio rajone lenko prikeltas dvaras neužgydė jo tėvo praeities žaizdų
A. Šalnos nuotr. / Lietuvoje baronas P. Rosenas su žmona Eva praleidžia vis daugiau laiko

Milijonas. Tiek kilometrų per 6 metus automobiliu sukorė Piotras Rosenas (72 m.), kas savaitgalį iš Varšuvos vykdamas remontuoti Rokiškio rajone esančio Gačionių dvaro. Lietuvą antrąja tėvyne vadinantis dvarininkas čia svečius pasitinka su lenkiška sriuba.

Gačionių dvaro nuosavybė buvo atkurta Piotro tėvui baronui Antanui Rosenui, kuris baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukė iš Lietuvos į Lenkiją.

Tačiau ne baronas, o jo sūnus Piotras prikėlė medinį dvarą antram gyvenimui. 1870-aisiais iškilę mediniai rūmai yra išsaugoję savo architektūrinę vertę.

Tačiau 2001-aisiais, kai buvo sugrąžinta nuosavybė, pastatas atrodė kaip vaiduoklis.

Buvo likusios tik lubos ir medinės sienų pertvaros, nes pasitraukus šeimininkams dvaras pavirto kolūkio kontora, vėliau – kultūros namais, net daugiabučiu. Kai pastatas pasidarė niekam nereikalingas, medinio dvaro buvusį grožį išdavė tik kolonos.

„Lenkas nebūtų lenkas, jei nesiektų atkurti savo dvaro. Dabar čia gyvenu nuo balandžio iki vėlaus rudens, mėgstu būti žiemą, kitu metu daug laiko praleidžiu Ispanijoje, Prancūzijoje, kur įsikūrę mano abu sūnūs“, – pasakojo P.Rosenas.

Dvare atkurti buvę kambariai, viename jų – salonas, kur jis ir anksčiau buvo, restauruoti Piotro senelio ir jo žmonos kambariai, įrengta erdvi virtuvė, meniškas židinys, ant kurio stovi daug senų nuotraukų, pasakojančių dvarininkų giminės istoriją.

Gačionių dvare degustacines vakarienes ruošiantis dvarininkas džiaugėsi, kad Lietuvoje yra mėgstančių skaniai pavalgyti. Jam nesunku virtuvėje atsiraitoti rankoves ir kibti į darbą.

Gaminti valgį nėra Piotro profesija, o tik pomėgis. Sriuba žurekas, kepenėlių paštetas, daržovių pyragas, įvairūs kepsniai, jaučio pažandės, obuolių tortas – šiuos receptus vyras surinko, kai verslo reikalais lankėsi ne vienoje šalyje. Jam smagu, kai Lietuvoje jį vadina Petru, o Ispanijoje – Pedro.

Varšuvoje gimęs vyras nesvajojo gyventi Lietuvoje. Iš pradžių jo planas buvo kur kas kuklesnis. Sugriuvus Sovietų Sąjungai P.Rosenas kartą nutarė savo sūnums parodyti Lietuvą, iš kur kilusi jų giminė.

„Mano, kaip tėvo, pareiga buvo jiems parodyti, kur yra Gačionys, nes čia – mūsų giminės dvaras. Kai atvykome į Lietuvą, mano sūnūs neslėpė nusivylimo.

Jiems senelis, mano tėvas, vis pasakodavo apie dvarą, o tai, ką jie pamatė, sunku buvo pavadinti dvaru.

Mačiau, kaip jie susižvalgė. Tada man užvirė kraujas ir sau pasižadėjau viską atkurti“, – prisimena Piotras.

Toks pažadas buvo duotas daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Pastaruoju metu Lietuvoje Piotras su žmona Ewa praleidžia vis daugiau laiko, nes čia atrado antrąją tėvynę. Puikiai sutvarkytas ne tik Gačionių dvaras, bet ir jo aplinka.

Pontoninė prieplauka, pritvirtinta prie ežero kranto, – dar vienas prisiminimas iš tų laikų, kai P.Roseno įkurta tarptautinė įmonė gamindavo įvairias plastiko konstrukcijas, taip pat kajakus. Įmonė vertėsi ir nuotekų valymo, kanalizacijos įrangos pardavimu ir montavimu.

Šią vasarą eidamas pasivaikščioti apie 8 kilometrus iš Gačionių dvaro į Jūžintus P. Rosenas stengėsi išmankštinti raumenis, nes neseniai patyrė klubo sąnario operaciją.

Vyras prisipažino, kad kurį laiką jam būdavo nesmagu, nes niekas su juo nesisveikindavo. Kartą jis sutiko mokytoją ir prašė pasikalbėti su moksleiviais apie tai, kad mandagumas nieko nekainuoja, todėl kiekvieną sutiktą žmogų, ypač kaime, reikia pasveikinti.

Po kurio laiko P. Rosenas pastebėjo, kad apylinkės gyventojų laikysena pasikeitė – visi su juo ėmė sveikintis.

Rosenų giminė Gačionyse įsikūrė dar XVII amžiuje. Vėliau čia gyveno Piotro senelis, gimė jo tėvas Antanas. Jūžintuose, šalia bažnyčios esančiose kapinėse, palaidotas Piotro dėdė – tėvo Antano brolis.

Jam buvo 21-eri, kai susirgo inkstų uždegimu ir mirė. P. Roseno motina – taip pat iš Lietuvos, ji gimė Buivydžių dvare netoli Vilniaus.

Tačiau Antrojo pasaulinio karo audros sujaukė lenkų dvarininkų likimus.

1945-aisiais Piotro motina su tėvais ir senele pasitraukė iš Vilniaus į Varšuvą. P. Roseno senelis iš Gačionių taip pat svajojo pasprukti į Lenkiją, kurį laiką jis slapstėsi nuo sovietų valdžios, persikėlė gyventi į Vilnių, bet pasitraukti į Vakarus nespėjo – susirgo ir mirė, buvo palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje.

P.Roseno tėvas taip pat nespėjo persikelti į Lenkiją – jis buvo sučiuptas vienoje Vilniaus gatvių ir atsidūrė toli nuo Lietuvos. Po tremties jis sugrįžo į Varšuvą, kur sutiko dvarininkaitę iš Vilniaus krašto – būsimą Piotro motiną.

Piotro tėvas daug metų vaizdingai pasakodavo visiems, iš kokio puikaus dvaro yra kilęs. Bet kai tą dvarą atgavo, jis buvo smarkiai sunykęs.

Kai dvarininko sūnui pagaliau pavyko sutvarkyti dvarą, Antanas vos kelis kartus atvyko į Gačionis.

Čia pasilikdavo tik vienai nakčiai ir išvažiuodavo.

„Daug kas mano tėvui sakydavo: „Tavo Gačionys pakilo kaip feniksas iš pelenų“, bet jam norėdavosi ir toliau pasakoti, kaip buvo praeityje“, – kalbėjo P. Rosenas.

Piotro motina, nors buvo Vilniaus krašto patriotė, nė karto negrįžo aplankyti tų vietų, kur gyveno vaikystėje. Ji daugiau niekada nematė Vilniaus.

P. Rosenas svarstė, kad jo motina turėjo ne vieną priežastį atidėti kelionę į praeitį, nes tokia laikysena buvo būdinga repatriantams.

„Galbūt jie bijojo sugrįžti į Lietuvą, nes nežinojo, ką čia ras. Galbūt nenorėjo savęs graudinti ir lieti ašarų dėl to, ko nebėra. Repatriacija jiems buvo kaip peilis į širdį – iki paskutinės dienos jie gyveno su tokia žaizda“, – tikino P. Rosenas.

Archyvai – Stokholme ir Hamburge

Pirmosios žinios apie vokiečių kilmės Rosenus Baltijos šalyse siekia XIII amžių. Kai XVII amžiuje Rosenai atvyko į Lietuvą, jie buvo užmiršę, kad turi vokiško kraujo. Jie tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) šalininkais. P.Roseno tėvas save laikė litvinu.

Rosenų giminės archyvai yra saugomi Stokholme (Švedijoje), taip pat Hamburge (Vokietija). Pasaulyje yra 427 Rosenų šeimos.

Piotro Roseno numeris yra 17 L, tai reiškia, kad vyras yra 17 kartos iš Lietuvos, jo sūnūs yra 18 kartos, o anūkai – 19 kartos Rosenai.

Gačionių dvaras – centrinis medinis namas su klasicizmo formų imitacija, statytas XIX amžiuje.

2001 metais grąžinus dvarą baronui Antanui Rosenui rūmai buvo restauruoti. Dvaro pastatai ir parkas išsidėstę 13 hektarų teritorijoje. Kompleksas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių sąrašą.



Dalintis naujiena
Rašyti komentarą