Marius Plečkaitis. Apie regioninį verkšlenimą (13)

Publikuota: 2020-03-13 Kategorija: Gyvenimas
Marius Plečkaitis. Apie regioninį verkšlenimą
Asmeninio archyvo nuotr. / Marius Plečkaitis

Prieš pusmetį persikrausčiau į Rokiškį. Apie šį gyvenimo pokytį daug nesiplėsiu, tik galiu pasakyti kad tai nebuvo susiję vien su begaline meile rajonams. Pamojau Kaunui pakvepinta nosinaite, nubraukiau ašarą išdavikę ir sėdau į savąjį vienatūrį paskutinės mantos į naujus namus vežti.

Gal kelias pirmas savaites po persikraustymo ir galėjau justi kažkokį lengvą netekties kartėlį, visgi Laikinojoje sostinėje praleidau ne tiek ir mažai – vienuolika metų. Kad ir kaip ten, buvo gražaus rudens pradžia, o smegenys džiaugėsi gavusios apdoroti šviežios informacijas: viskas Šiaurės Lietuvoje – nauja, nematyta ir kitaip. O ir praeitas gyvenimo etapas nebuvo taip jau giliai užkastas – periodiškai nukursuoju Kaunan darbo ir nedarbo reikalais, kiekvieną savaitę lankau kultūriškai savitą Visaginą, švenčių progomis prasuku ir pro gimtąją, vaikyste kvepiančią Suvalkiją. Žodžiu, judesio tarp rajonų ir regionų pakanka.

Kad dažnai iš draugų ir giminaičių teks išgirsti gana manipuliatyvias, cekavas ar dar kokiomis emocijomis pripildytas užklausas apie gyvenamosios vietos pakeitimą, laukiant mano balse dvejonės ar bent menko užsikirtimo, jau buvau susitaikęs. Suprask, iš didmiesčio persikelti į dvidešimt kartų mažesnį Rokiškį yra ne tik neprotinga, bet jau net ir kvaila. Ką ten rasi? Ar nebus liūdna? Juk taip toli. Ar mūsų neužmirši? Šie ir kiti panašūs klausimai lydėjo, lydi ir, matyt, lydės. Ir nieko čia baisaus – žmogus dvejojanti būtybė.

Bet kad iš pačių rokiškėnų bene kiekvieno susitikimo metu išgirsiu tuos pačius klausimus – buvo jau šis tas netikėto. Vietiniai taip visai nuoširdžiai, atsiprašančiai ir gailiai vis domisi, ar tikrai čia viskas gerai, turbūt kažko vis tiek trūksta. Maždaug, pone iš Kauno, ar Jus tikrai tenkina mūsų kuklaus miesto pasiūla? Ar Tamsta nepageidautų asmeninio liokajaus ir nedidukės linksmintojų trupės? Ir kas lietuvaičiams (ypač gyvenantiems mažesniuose miestuose) su nepilnavertiškumo jausmu?

Dabar tie žmonių skaičiumi menkstantys regionai taip čiustomi ir puoselėjami, kad, atrodo, atsikelsi ryte, ir rasi raudoną kilimą iki automobilio nutiestą. Subsidijos, paramos, regionų programos,.. Sutinku ir su kontrargumentu, kad provincijoje kvepia ne vien rožytėm: sunkiau rasti gerai apmokamą darbą, o norint pilnai išpildyti hobius gali tekti pavažiuoti iki kito miesto. Taip pat periodiškai nugirstu ne pačių intelektualiausių santykių aiškinimosi apraiškų, vietiniame leidinyje perskaitau neretą buitinio ar gatvės smurto apžvalgėlę, prie daugiabučio lyg kažką pametęs vis atkursuoja pareigūnų autobusiukas... Progresas ateina pamažu, juk ir Skandinavijoje kažkas sėdi be darbo, o besėdėdamas sugalvoja išsitraukti kalašnikovą.

Bandant aiškintis nusivertinimo priežastis, surizikuosiu teigdamas, kad savam krašte ne tik pranašu netapsi, bet ir dideliu jo fanu išlikti nelengva. Kaip kad įsikyri tam tikros draugų savybės per ilgas bendras atostogas, taip ir gimtoji žemelė ilgainiui gali pasirodyti sausoka ir nyki, nepadėjusi išpildyti giliai viduje tūnojusių troškimų. Jei čia praleidai vaikystę, jaunystę, galbūt išvykai pastudijuoti į Kauną ar Vilnių ir ne vien iš meilės kraštui į jį sugrįžai, nenuostabu, kad kartėlio gimtinės atžvilgiu rasis daugiau nei didžiavimosi.

Kita vertus, esti nemažai pavyzdžių, kai persikėlimas į rajoną romantizuojamas. Paprastai tuo užsiima didmiesčio gyvenimo gerokai atsikandę ir net jo persivalgę kūrybiškai aktyvūs žmonės. Galima paminėti fotografę Neringą Rekašiūtę, bent keleriems metams persikėlusią į Visaginą ir iki dabar jį šiltai prisimenančią, menininkę Fioklą, smagiai sau rausiančią žemelę netoli Anykščių, o kur dar gausybė Instagram influencerių, nepavargstančių transliuoti rajonas is the new cool žinutę. Žodžiu, nemenka tikimybė, kad sodybą, kurią šiuo metu pardavinėjate, nusipirks pakilių minčių perpildytas hipsteris iš sostinės, ir įrengs joje ekologiško sūrio ūkį ar rąstuose ims auginti brangius Šitake grybus.

Dideliame mieste lengviau tapti apatiškam. Ten visada tiek daug pasirinkimų. Palyginti galėtume su didžiųjų naujienų portalų sukurtu sąvartynu – pradedant straipsnių antraštėmis, baigiant pačiu tekstų turiniu. Nors per dieną pripublikuojami kilometrai medžiagos, kiek gi mes jos perskaitome? Bent jau man sunku net paspausti ant klaikaus antraštiniu masalu (Vėžiu neapsirgsite valgydami vieną paprastą daržovę) atsiduodančio straipsnio pavadinimo – nelyginant, bijant apsikrėsti koronavirusu.

Rokiškyje mano kultūrinis gyvenimas atgijo, pradėjau lankytis renginiuose, kai Kaune jie dažniausiai atrodydavo menkaverčiai, dažni, pažįstami ir dėl to nuspėjami. Po gerų penkerių metų pertraukos būtent Rokiškyje nuėjau į šiuolaikinio šokio teatro Aura pasirodymą. Žodžiu, mažiau kartais yra daugiau, kaip Žinių radijuje kas savaitę sako Milda Noreikaitė. Arba, leidžiant sau kiek pajuokauti – juk seniai įrodyta, kad ne dydis svarbiausia.

Rokiškėnai, Jūs turėtumėte ne verkšlenti, o didžiuotis! Turite bent keletą puikių vietų pavalgyti, aplink ežerai, puiki gamta (nors grybų aplink dar neradau), galite mokytis žaisti tenisą ar tinklinį naujai pastatytuose nemokamuose aikštynuose, pacentrėje stūkso bemaž unikali neogotikinė bažnyčia ir tiesus kelias nuo jos iki puikaus dvaro, nuolat keičiančio ekspozicijas. O kur dar kiti, kad ir apgriuvę, bet itin charizmatiški netoliese įsitaisę dvarai dvareliai, degalinės-restoranai, kuriose galite išmėginti naujausias greito maisto tendencijas, kur dar Latvija su savo latviškomis grožybėmis ir valandėlės atstumu savaitgaliais aplankytini kaimyniniai Aukštaitijos (alaus) perlai.

Nusivertinimui skirtą energiją geriau konvertuokime į kuriančiąją ir dar labiau prisidėkime prie miesto ir rajono tobulinimo, kas, beje, bendruomenių lygmenyje visai neblogai daroma. Kurkime verslus, investuokime į save, organizuokime šventes ir susitikimus, kvieskime lankytis ar net atsikelti draugus ir pažįstamus, kad ilgainiui Rokiškis mažai kuo skirtųsi nuo lyderiaujančios metropolio dalies. Tiksliau – įgytų jos pliusus, ir išvengtų minusų.

 

Marius Plečkaitis.

 

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video