Jaunimas klausia: kaip rokiškėnai supranta žodį tolerancija? (0)

Kaip šiuolaikinis žmogus turėtų suvokti toleranciją, kiek esame tolerantiški, ar yra riba tarp tolerancijos ir kantrybės, kaip žmogus savyje turėtų ugdyti tolerancijos jausmą? 

Bendradarbiaujant su projektu „Be abejo (turbūt) tiesa“ Rokiškio jaunimo organizacija „Apvalus stalas“, norėdami paminėti Tolerancijos dieną ir priminti rokiškėnams apie tolerancijos svarbą, vykdė apklausą. Apklausa buvo orientuota į Rokiškio jaunimą, bet pavyko pakalbinti ir keletą suaugusių žmonių. Apklausos rezultatais savanoriai nori atskleisti jaunimo požiūrį į toleranciją, ar rokiškėnai yra tolerantiški ir ką galima daryti, jog gyventume tolerantiškesnėje visuomenėje. 

Projektu „Be abejo (turbūt) tiesa“ yra siekiama įgyvendinant švietėjiškas, edukacines, advokacines bei informacinių kampanijų veiklas didinti Marijampolės, Raseinių rajono, Akmenės rajono, Rokiškio rajono, Pakruojo rajono, Panevėžio miesto, Alytaus miesto savivaldybėse gyvenančių asmenų sąmoningumą bei kompetencijas lygių galimybių ir nediskriminavimo srityse ir prisidėti kuriant lygių galimybių ir nediskriminavimo politiką šiose savivaldybėse pagal diskriminacijos grupes dėl amžiaus, lyčių lygybės, rasės, etninės priklausomybės ar tautybės. 

Kaip rokiškėnai supranta žodį tolerancija?

Tolerancija – tai pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes.

Uždavus šį klausimą apklausos dalyviams, buvo gauta įvairių, vienus kitų papildančių atsakymų.

Štai vienos 17-metės paauglės įžvalgos:

„Tolerancija, tai gebėjimas suprasti, kad ne visi žmonės turi gyventi, atrodyti, taip kaip mes, tačiau visi esame lygūs ir turime tas pačias teises. Su tolerancija „susitinkame“ kiekviename žingsnyje. Jei diskutuojant išsiskiria nuomonės, mūsų pareiga nuomonę išgirsti, suprasti, neteisti, bet nebūtinai ją laikyti sava. Tačiau kiek žmonių, tiek ir nuomonių“. 

Vyresnio amžiaus moteris atsakė:

„Tai yra pakantumas kitokiam, kitaip atrodančiam ar mąstančiam, priėmimas be išlygų, stengiantis suprasti“. 

Kam reikalinga tolerancija?

Pasaulyje gyvena daugybė skirtingų žmonių grupių – baltaodžiai, juodaodžiai, katalikai, musulmonai, vyrai, moterys, homoseksualai ir heteroseksualai. Mes galime nemėgti kai kurių, ir, žinoma, kai kurie gali nemėgti mūsų. Tačiau jei visi laikysimės taisyklės, kad skirtumai – ne pagrindas nesantaikai, užgauliojimams ar persekiojimui, kiekvienas galėsime jaustis saugiai.

Jei esi tolerantiškas, tai dar nereiškia, kad tu privalai draugauti su tais, kurių nemėgsti, juos aukštinti ar garbinti. Tolerancija – tai paprasčiausiai supratimas, kad jie yra tau lygūs, kad jie – tokie patys žmonės, piliečiai, asmenybės, ir turi vienodas teises kaip ir tu. 

Kur yra tolerancijos ribos?

Tolerancija nėra absoliuti – ji baigiasi tada, kai pažeidžiamos kito žmogaus teisės ar užsiimama kitokia nusikalstama veikla.

Iš esmės, tolerancija yra leidimas žmogui būti savimi ir gyventi taip, kaip jis nori. Tačiau tas žmogus, jo gyvenimo būdas, elgesys ir kalbos neturi pažeisti kito žmogaus teisių ir laisvių. Ne visos nuomonės, ne visi žodžiai ar veiksmai gali patikti kitiems, tačiau jei tai išreiški kaip nuomonę, niekas negali tavęs nubausti vien dėl to, kad pavyzdžiui tu pasakei, jog nemėgsti rusų.

Tačiau, jei nuolatos kalbėsi neigiamai apie rusus, juos kaltinsi nebūtais dalykais, įžeidinėsi ir raginsi su jais susidoroti, tikėtina, kad prieš tave bus imtasi ne tik teisinių veiksmų, bet ir susilauksi komentarų, tave patį ims kaltinti netolerancija, tau nepritars. 

Rokiškėnams uždavėme klausimą: kito žmogaus nepriimtinas elgesys visuomenei: ignoruoti ar reaguoti? Kodėl?

Viena šešiolikmetė atsakė taip:

Priklauso nuo žmogaus, kuris taip elgiasi amžiaus. Manau, kad jaunesnius žmones, kurie elgiasi nepriimtinai reikia mokyti, nes jie tai dažniausiai tai daro dėl bendraamžių dėmesio. Vyresni žmonės, kurie yra netolerantiški, dažniausiai nesugeba ir nenori pakeisti savo mąstysenos, tad juos geriau ignoruoti.

Vyresnio amžiaus rokiškėnai sureagavo taip:

Priklauso nuo situacijos, jeigu aš matau, kad aš galiu pakeisti situaciją tai aš reaguoju, jei ne tai nutyliu. Aš dauguma atvejų reaguoju. Bet patirtis rodo, kad būtų lengviau, jei ignoruočiau. Nepasakant kas negerai, dauguma atvejų, žmogus gali net nesuprasti, kad kažkaip netinkamai elgiasi. 

Ar gyvename tolerantiškoje visuomenėje?

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikta apklausa atskleidė, kad maždaug 80% Lietuvos gyventojų laiko save tolerantiškais. Tačiau šiuo skaičiumi galima suabejoti – apklausa taip pat parodė, kad dauguma iš tų 80% negalėtų dirbti su „kitokiais“. Labai paplitusi tokia nuomonė: „Aš esu tolerantiškas, kol JŲ nematau ir negirdžiu“, arba „Toleruoju, kol tai manęs neliečia“. Tačiau tai parodo tik abejingumą kitokiems žmonėms, o ne toleranciją. Susidūrus su kitos grupės atstovu užslėptas nepakantumas kaipmat iškyla aikštėn.

Mūsų apklausti žmonės neneigė SADM atliktos apklausos rezultatų. Didžioji dauguma apklaustų rokiškėnų mūsų visuomenę mato kaip nepakankamai tolerantišką.

Uždavus klausimą: „Ar rokiškėnai yra tolerantiški?“, sulaukėme labai panašių, neigiamų, atsakymų ir tik keleto teigiamų. Štai keletas jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių atsakymai:

• „Manau, kad mano amžiaus žmonės nėra labai tolerantiški, bet aš stengiuosi su tokiais žmonėmis nebendrauti“.

• „Taip aplinkoje visi yra tolerantiški aišku būna tų nesutarimų, bet kur jų nebūna, tad manau, kad tolerantiška atmosfera vyrauja“.

• „Taip, tačiau tikrai ne visi“.

• „Negaliu pasakyti apie visus rokiškėnus, bet ką esu pastebėjusi, jog vyresniųjų klasių moksleiviai yra tolerantiškesni, o pavyzdžiui 9-okai mūsų mokykloje yra mažiausiai tolerantiški. Manau kuo vyresni - tuo tolerantiškesni“.

• „Manau, kad taip. (Su išimtimis, bet dauguma - taip)“. 

O paklausus: „Kaip manote, ar gyvename tolerantiškoje visuomenėje?“, sulaukėme tokio atsako:

„Manau dar daug trūksta, jog galėtume teigti, kad gyvename tolerantiškoje visuomenėje. Dažnai atsiranda nuostatos, kurių net negalime paaiškinti. Negalime atsakyti kodėl“.

„Tad galima daryti išvadą, jog mūsų visuomenėje, nesvarbu kur bebūtume, labai trūksta  supratingumo, nuoširdumo ir veiksmų, kurie skatintų būti tolerantiškiems su visais“. 

Tolerancijos ugdymas šiandien ir kodėl tai yra svarbu.

„Tolerancijos diena turi būti minima tam, kad diegtume pagarbos, supratimo vertybes, kad neliktų abejingumo ir priešiškumo žmonėms, kurie kažkuo skirtingi nei mes,“ - tokio atsakymo sulaukėme uždavus klausimą: Ar tolerancijos diena turėtų būti minima?.

Su vertybėmis, kurias puoselėja tolerancija, turėtų užaugti visi, tačiau mūsų visuomenėje tai reta. Iš kur atsiranda nuostatos ir stereotipai apie lytį, rasę, pažiūras - temas, apie kurias kalba tolerancija? Argi nėra taip, jog kokioje aplinkoje augame - tokias vertybes ir turime? Nuo aplinkos, kuri mus supa, priklauso mūsų santykiai su kitais, požiūris į kitus ar kitokius. Viskas prasideda nuo mūsų, mes galime pasirinkti kaip elgtis, ką galvoti ir ką sakyti, tačiau kartais mūsų žodžiams, veiksmams ar mintims didelę įtaką turi kiti žmonės, aplinka.

Štai dar keletas jaunų žmonių atsakymų į klausimą „Ar tolerancijos diena turėtų būti minima? Kodėl?“:

„Taip, nes daug kam yra įprasta būti nedraugiškiems ir tyčiotis iš kitų, tad reikia tokiems žmonėms priminti apie toleranciją. Manau ši diena padeda ir tiems, kurie kenčia kitų patyčias bei netoleranciją“.

„Taip, manau, kad turi būti minima. Reikia skleisti žinią apie toleravimą bet kokio žmogaus, nepaisant jo išvaizdos ar mąstymo“. (16 m.)

„Nemanau. Tai nėra lyg vienos dienos reikalas, kiekvienas turėtų jausti atsakomybę būti tolerantišku. Tai lyg toks specialus dalykas“. (15 m.)

„Tikrai taip, kadangi turime priimti skirtingus, kitokius nei mes esame, nes jų gyvenimas irgi yra svarbus. Mes nesame geresni už juos, mes tik skirtingi“. (16 m.)

„Taigi, kiekvienas turėtume pagalvoti ir pradėti nuo savęs. Turime gebėti suprasti, atjausti ir padėti, nepriklausomai nuo žmogaus rasės, lyties, pažiūrų, tikėjimo ar kitų įsitikinimų“.

„Pirmiausia būkime geri sau, o tada bandykime keistis ir keisti savo požiūrį. Nesivadovaukime stereotipinėmis nuostatomis, mokėkime priimti kitų nuomonę, išvaizdą ir būtį“.

 Rokiškio jaunimo organizacijų sąjunga „Apvalus stalas“