Rajono medžiotojai – prieš medžioklės demonizavimą ir kviečia diskusijai (67)

Publikuota: 2020-05-21 Kategorija: Aktualijos
Rajono medžiotojai – prieš medžioklės demonizavimą ir kviečia diskusijai
„Rokiškio Sirena“ nuotr. / Rajono medžiotojai atviri: jie nebenori tylėti, kai medžioklė ir medžiotojai maišomi su purvais.

Viešojoje erdvėje apie medžioklę pasipylė mitų ir epitetų lavina. Ko tik apie save neprisiklauso medžiotojai: jie ir žvėrelių žudikai, ir baubas naminių gyvūnėlių augintojams. Medžioklė vadinama nomenklatūros pramoga, apie ją skleidžiami niekuo nepagrįsti gandai. Paskutinis lašas, perpildęs rajono medžiotojų kantrybę, buvo skandalas dėl medžioklės su lankais įteisinimo: viešojoje erdvėje ant medžiotojų buvo papilta tiek purvo, kad jie nusprendė nebetylėti. Po daugelio rajono medžiotojų būrelių atstovų susitikimo pokalbiui apie medžioklę su „Rokiškio Sirena“ jie delegavo keletą savo atstovų. Pašnekovai pabrėžia: jie atviri diskusijoms, ir, pasibaigus karantinui, mielai susėstų su nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių gyvūnų apsauga, atstovais prie bendro stalo viešiems debatams apie aktualiausias gyvūnų apsaugos problemas.
 
Medžioklė etiniu požiūriu

Pokalbį su redakcijos svečiais pradėjome nuo esminio klausimo: medžioklė etikos atžvilgiu. Apie šią veiklą istoriniame ir moraliniame kontekste kalbėjome su Juodupės, Lukštų ir Onuškio klebonu Aivaru Kecoriumi. Jau pats faktas, kad šis kunigas žinomas kaip puikus medžiotojas, liudija, kad Katalikų bažnyčia medžioklę laiko žmogui priimtina veikla. Dvasininkas priminė Senojo testamento Pradžios knygos skaitinį apie Žemės sutvėrimą. Kurį Didįjį Šeštadienį tikintieji klausė visose šalies bažnyčiose (norintieji jį pasiklausyti, Didžiojo Šeštadienio pamaldų vaizdo įrašą gali rasti „Rokiškio Sirenos“ interneto svetainėje bei facebook paskyroje).
Kunigas Aivaras Keciorius, remdamasis Šventuoju raštu, kalbėjo apie rūpestį ir pagarbą gyvūnams.
 
Senajame testamente, pasak pašnekovo, medžioklė yra dažnai minima. Apie tai, kokią teisę ir pareigą gyvūnams turi žmogus, nusakoma jau minėtoje Pradžios knygoje: „Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“.

„Dievas sukūrė kūriniją: žuvis, paukščius, žvėris, ir džiaugėsi, matė, kad tai gera. Sukūrė žmogų – tobuliausią kūrinį – ir skyrė jam pareigą: viešpatauk, valdyk, rūpinkis“, – citatą paaiškino dvasininkas. Pasak kunigo, medžioklė turi gilias istorines ir krikščioniškąsias šaknis. Ji daugelį amžių žmonėms buvo maisto ir aprangos šaltinis. Dabar, vystantis technologijoms, atsiranda naujų šaltinių, todėl jos, kaip būtinos išgyvenimui veiklos reikšmė sumažėjo. Tačiau niekas neatšaukė Dievo skirtos pareigos žmogui rūpintis žvėrimis. Ir medžioklė tai nėra šūvis į žvėrį. Šūvis – tik paskutinė jos stadija. O iki tol – ilgas rūpestis gyvūnu. „Pirma rūpiniesi, globoji, o tik tada gauni mainais. Juk tam, kad galėtumėte pagarbiai pasidžiaugti medžioklės trofėjumi, pirma reikia žvėrimi rūpintis, kad jis išgyventų, užaugtų sveikas ir gražus. Ne veltui krikščionybė moko, kad tik duodamas gauni“, – pabrėžė A. Kecorius. Paklaustas, kelerių metų stirninas gali būti medžiojamas dėl trofėjinių ragų, pašnekovas atsako: ne mažiau šešerių metų. Jis teigė, kad medžiotojas niekuomet nešauna į visa, kas juda, net jei ir yra leidžiama. „Štai, tarkime, jei galima medžioti stirninus ar elnius, tai nereiškia, kad pamatęs įspūdingą žvėrį, į jį šausi. Galvoji: gal geriau palaukti, kad šis perduotų savo genus ateities kartoms. Medžiotojas selekcininkas turi lankyti gausybę kursų, žinių patikrų“, – sakė dvasininkas. Medžioklės taisyklės griežtos: yra nustatyti terminai, griežtos kvotos. Tačiau net ir tuomet, kai leidžia kvota, ne visuomet medžiojama: būrelio nariai geriau už kitus žino, kada verčiau patausoti žvėrį.

Jam antrino ir kiti pašnekovai: tam, kad būtų ką medžioti, reikia daug metų intensyviai rūpintis žvėrimis: juos maitinti šaltomis ir giliomis žiemomis, skirti laiko ir vasarą. Pavyzdžiui, šiomis dienomis rajono žvėrių pašarinėse aikštelėse medžiotojai iškabino per toną druskos gabalų, nupirktų savo lėšomis, kad gyvūnai galėtų gauti jiems reikalingų mikroelementų.

Kunigas A. Kecorius pabrėžė ir tai, kad medžioklėje svarbus pagarbus santykis su gamta ir žvėrimis. Apie 80 proc. medžiotojo dienotvarkės ir sudaro gamtos pažinimo dalykai. Ne tik kursai, egzaminai, bet ir dėmesys, rūpestis, stebėjimas, savo krašto miškų ir jų gyventojų pažinimas.
Krikščionybėje šią sritį reglamentuoja penktasis Dievo įsakymas „Nežudyk“. A. Kecorius pabrėžia: medžiotojas – ne žudikas ir ne vartotojas. „Netgi skerdyklos darbuotojas, nuo kurio rankos krinta per dieną dešimtys gyvūnų, žudiku nelaikomas. Tai kodėl juo laikomas medžiotojas, kuris per metus sumedžioja vos vieną-kitą žvėrį?“ – retoriškai klausė jis. Ir krikščioniškoji etika, ir medžiotojų etika draudžia kankinti gyvūnus.  Tad saugus elgesys su ginklu, šaudymo įgūdžių lavinimas taip pat yra labai svarbi medžiotojo kasdienybės dalis. Šūvis, kaip jau minėta, tik paskutinioji ilgo proceso stadija. Ir po jos nesibaigia pagarba žvėriui. Sumedžiotam žvėriui pagerbti medžiokliai nusiima kepures, pagerbia jį. O ir medžioklės trofėjai saugomi ir eksponuojami su derama pagarba. Sužeisto žvėries ieškoma tol, kol jis randamas, neleidžiama kankintis.

Beje, medžiotojai turi ir savąjį globėją – šv. Hubertą, Belgijos vyskupą, kuris iš medžiotojo-vartojo tapo pavyzdžiu kitiems. Šv. Huberto diena –  lapkričio 3-oji. Tradiciškai ši diena minima šv. Mišiomis Juodupės bažnyčioje, į kurias renkasi kelių rajono būrelių medžiotojai. Dvasininkas užsiminė, kad prie Juodupės bažnyčios planuoja pastatyti šio šventojo skulptūrą.
 
Apie populiariausius mitus
Netyčia ar specialiai, apie medžiotojus skleidžiama gausybė mitų. Vienas populiariausių – medžioklė yra nomenklatūros, valdininkų pramoga. Tokia nuostata susiformavo sovietmečiu, kai sklido legendos apie partijos šulų medžiokles su pratęsimais girtavimu pirtelėse. „Dabar medžioklė ir jos tradicijos gerokai pakitusios“, – sakė verslininkas ir medžiotojas Aidas Stainys. Miškininkas, rajoną garsinantis tarptautinėse elnių kvieslių varžybose, Rytis Andriuškevičius teigė, kad statistiškai žiūrint, valdininkai tesudaro kelis procentus visų Lietuvos medžiotojų. Netgi vieno rajono – Rokiškio – būrelių narių įvairovė profesijų, amžiaus atžvilgiu yra stulbinanti. „Juk ir mes kalbame ne tik savo vardu“, – pabrėžė A. Stainys.
 Verslininkas Aidas Stainys kviečia gamtos mylėtojus atviroms diskusijoms.
 
Jų idėjoms pritaria gausybė rajono medžiotojų, tarp kurių: Elinga Ramanauskaitė-Žaromskienė (valstybės tarnautoja), Mantas Sesickas (gamybininkas), Valerijus Afanasjevas ir Pranas Blažys (verslininkai), Evaldas Pranskūnas (samdomas specialistas), Kęstutis Pivoriūnas (Valstybinės miškų urėdijos darbuotojas), Egidijus Jonušaitis (gydytojas), Juozas Davainis ir kiti. Apklausų metu išsiaiškinta, kad daugiau nei pusė šalies medžiotojų yra įgiję aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą. Ir medžioklė nėra tik kaimo užsiėmimas: kaimiškųjų vietovių gyventojai medžiotojų tarpe tesudaro apie 40 proc.
Evaldas Pranskūnas, privačios įmonės darbuotojas, palaiko kolegas.
 
 
Kęstutis Pivoriūnas, valstybinių miškų sistemos darbuotojas palaiko idėją diskutuoti apie medžioklę. 
Verslininkas Valerijus Afnasjevas parėmė kolegų idėją viešai kalbėti apie medžioklę...
... kaip ir verslininkas Pranas Blažys.
 
Gydytojas Egidijus Jonušaitis. 
Elinga Ramanauskaitė-Žaromskienė liudija: medžioklė ne tik vyrų užsiėmimas.
Gamybininkas Mantas Sesickas.
Medžioklė – demokratiška: joje vietos randama visiems, puoselėjama pagarba vyresniesiems. Kai kuriems būrelių nariams jau ir per 80 metų. Bet, kaip pabrėžė Jevgenijus Popovas, kiekvienas yra laukiamas. Ir vyresniesiems malonu būti gamtoje, bendrauti, stebėti gamtą. Būtent tai – pamatyti ir pasidžiaugti retu žvėrimi, domėtis jais, jų įpročiais, gyvenimo būdu, rūpintis jais ir teikia didžiausią malonumą.
Kitas viešojoje erdvėje  (ypač kačių augintojų facebook grupėse) platinamas mitas, kad kaimų sodybų gyventojai šiukštu neleistų savo augintinių į lauką, nes jei nuklys tolėliau nuo namų, juos gali nušauti „pikti“ medžiotojai. Šis mitas redakcijos svečiams sukėlė tik juoką. Pirmiausia, gyvenamojoje teritorijoje apskritai negalima šaudyti. Todėl nenuostabu, kad Rokiškyje prie aplinkkelio gyvena stirnos, kiškiai, tvenkinėlyje buvo bebrų. Kad pačiame Juodupės viduryje lapė pavogė gaidį. „Du šimtai metrų iki miesto, gyvenvietės ribos, sodybos teritorijos šaudyti negalima“, – pabrėžė kunigas A. Kecorius. Jei jau neliečiami laukiniai gyvūnai, tai tuo labiau niekas nešaudo ir naminių. Netgi jei katė medžios pamiškėje, joks medžiotojas į ją iš bokštelio tikrai nepyškins – nei šuo, nei katė nėra medžiojami gyvūnai.
Dar vienas mitas – esą medžiotojai neinformuoja apie medžiokles, todėl į miškus, netgi pažintinius takus, eiti pavojinga. Esą jų lankytojai girdėjo šūvius. Pašnekovų teigimu, joks sveiko proto žmogus nešaudys ten, kur yra kitų žmonių. O medžiotojų fizinė ir psichinė sveikata tikrinama nuolat, tai susiję su leidimų laikyti ginklus išdavimu ir pratęsimu. Taigi, galite būti ramūs – legalaus medžioklinio ginklo turėtojas tikrai nerizikuos šaudydamas kur pakliuvo. „Taisyklė labai griežta – šauni tik į aiškiai matomą taikinį“, – paaiškino kunigas A. Kecorius. Ir pridūrė, kad vykstant medžioklei, jos vieta yra aiškiai pažymima, įsitikinama, kad joje nėra pašalinių. Jam antrino ir miškininkas R. Andriuškevičius: nelaimingų atsitikimų medžioklėje pasitaiko labai retai, ir jų metu nukenčia patys medžiotojai, o ne miškų lankytojai.
 
Iššaudė visus žvėris? Nejuokaukit!
Štai ir prie „Rokiškio Sirenos“ straipsnio apie Kriaunų seniūnijoje vilkų išpjautas avis, mirga komentarai: esą medžiotojai, tikri žvėrys, iššaudė visas stirnas, tad vargšams vilkams nebėra ką ėsti, tad tenka įsisukti į ūkininkų auginamų gyvulių bandas. Kiekvienas, kuriam tenka važinėti kiek tolėliau užmiestyje, pastebės, kad stirnų dabar kaip reta gausu. Antai visame rajone, net dienos metu pakelėse galima pamatyti jų pulkus netgi po kelias dešimtis gyvūnų. Apie žvėrių gausą byloja ir policijos statistika, kurioje fiksuojami eismo įvykiai, susiję su gyvūnais. Vien tik 2019 m. mūsų rajone tokių įvykių fiksuota 210. Kaip teikdamas ataskaitą juokavo rajono policijos komisariato viršininkas Rimantas Čepulis, vairuotojai mūsų rajone „sumedžioja“ tiek žvėrių, kiek trys medžiotojų būreliai kartu sudėjus. Dauguma eismo įvykių sukėlėjų – stirnos.  Medžiotojai atvirai klausia: kodėl mokesčių mokėtojai turi dengti žalą, kurią padaro gyvūnai. O gamtos mylėtojai atsakomybės neprisiima?
Ūkininkas Tomas Davainis pabrėžė: sovietmečio pabaigoje mūsų šalyje beveik buvo išnaikinti stambieji kanopiniai. Medžiotojų pastangų dėka: saugojo pateles, šėrė šaltomis žiemomis, rengė reidus gaudydami brakonierius, populiacija ne tik atsistatė, bet ji ir išaugo. 

Ūkininkas Tomas Davainis akcentavo: medžiotojai rūpinosi, kad sovietmečiu kone visiškai išnaikinti žvėrys vėl taptų rajono miškų valdovais.
 
Medžiotojas Jevgenijus Popovas pabrėžė: žvėrys yra valstybės turtas. Tačiau jų priežiūrai medžiotojai investuoja daug asmeninių lėšų. Ir dar kaltinami tuo, kad šį turtą negailestingai naikina.
O pareiga rūpintis žvėrimis ne visuomet būna maloni ir patraukli. Antai, mūsų rajone siaučiant afrikiniam kiaulių marui, būdavo dažnai pranešama apie tirtas šernų gaišenas. Ir niekam nekilo klausimas, kaip gaunama medžiaga tyrimams? „Vasaros vidurys. Medžiotojai randa išputusią, kirmėlėmis apėjusią šerno gaišeną. Ne tik turi paimti mėginius tyrimams, bet ir utilizuoti tą gaišeną. Darbas ne iš maloniųjų, patikėkite. Bet tai – mūsų pareiga“, – apie neparadinę medžioklės pusę kalbėjo A. Stainys. Ir, pasak J. Popovo, nieko nėra maloniau, kaip einant miško takeliu, pamatyti mažų kanopėlių pėdsakus. „Tai – vilties ženklas“, – sako jis.
 

Medžiotojas Jevgenijus Popovas džiaugėsi po afrikinio kiaulių maro atsigaunančia šernų populiacija.
 
Su šiuo klausimu susijęs ir kitas medžioklės aspektas: gyvūnų populiacijos reguliavimas. Štai prieš porą dienų šalies žiniasklaidoje pasirodė keisto, į peraugusią žiurkę panašaus, pliko gyvūno nuotraukos. Ekspertai jį atpažino iš karto: tai niežų apnikta ir nuplikusi lapė. Kokias kančias patiria gyvūnas? „Kam šnekėti apie kitus šalies rajonus, jei tokia lapė po Kavoliškį klaidžioja“, – sakė J. Popovas. Pasak pašnekovų, niežais jau užsikrečia ne tik lapės, bet ir vilkai. Tai rodo smarkiai išaugusią jų populiaciją: kuo didesnis gyvūnų tankis, tuo didesnė ligų plitimo tikimybė. Medžiotojo darbas: sumedžioti ligotus, silpnus, sužeistus, neperspektyvius gyvūnus, kad populiacija augtų stipri ir sveika. Pasak pašnekovų, kiekvienas klubas geriausiai žino, kokie žvėrys yra jo plotuose. Kuriuos reikia saugoti, kurių yra daugoka. Ir tai, pasak miškininko R. Andriuškevičiaus, sužinoma ne medžioklių, o ilgalaikio stebėjimo, nuolatinio buvimo gamtoje metu. „Šito niekada nesužinosite sėdėdami ant sofos ar prie kompiuterio“, – akcentavo pašnekovai. Ir vienas per kitą rodė dešimtis vaizdo siužetų, nuotraukų, kuriose užfiksuotos įdomios gyvūnų gyvenimo akimirkos.
 
Vilkų mažai, ar per daug?
Ypatingai skaudus ir aktualus, daug erzelio keliantis vilkų klausimas. Nevyriausybinių gyvūnų globos organizacijų atstovai teigia, kad vilkus reikia saugoti. O nuo jų išpuolių kenčiantys ūkininkai – vilkų prisiveisė daug, o medžioklės kvotos yra per mažos. Kurie yra teisūs? Daugybės metų gamtos stebėsena medžiotojams leidžia daryti savo išvadas.
„Anksčiau vilkai buvo tik palatvijyje. Vilkas – didelių miškų gyventojas. Dabar jų jau yra ten, kur anksčiau nebūdavo. Reiškia, kad didžiuosiuose miškuose visiems vietos jau nebepakanka, jaunos šeimos stumiamos į mažesnius miškelius, arčiau gyvenamųjų sodybų“, – sakė A. Stainys.
R. Andriuškevičius pabrėžė, kad artėdami prie žmogaus gyvenamųjų vietų, žvėrys pamažu praranda įgimtą žmogaus baimę, todėl ir ima šeimininkauti kaimuose, vienkiemiuose. Juolab, kad pagauti į aptvarą suvarytas avis daug paprasčiau, nei laisvas ir budrias stirnas.
Tačiau populiacijos augimas susijęs ir su rizika. „Ar kas pagalvojo, kiek bėdų gali pridaryti į kaimą užklydęs pasiutęs vilkas? Taip, nuo pasiutligės yra mėtomi skiepai su jaukais, bet tokia tikimybė lieka“, – sakė A. Stainys.
 
Mokyti pažinti ir mylėti gamtą
Miškininkas R. Andriuškevičius neslepia: daug mitų kyla iš elementaraus nežinojimo. Kitose Europos šalyse gamtos pažinimo mokoma ne iš vadovėlių. Mokyklose medžiotojai – dažni svečiai. Jie vaikams pasakoja apie tose vietovėse gyvenančius žvėris, moko surasti ir pažinti jų pėdsakus, kalba apie elgesio ypatumus, apie gyvenamąją aplinką. Todėl vaikai su gamta susipažįsta iš arti. Jis mano, kad ir mūsų mokyklose verta šia kryptimi plėsti gamtos pažinimo, biologijos pamokas.

Tituluotas elnių kvieslys Rytis Andriuškevičius neslėpė: sėdėdamas ant sofos kviesti žvėrį jo balsu neišmoksi.
 
Pašnekovas garsus toli už rajono ribų, kaip tituluotas elnių kvieslys. Jis neslepia: kvieslio darbas – tinginio medžioklė. Jo esmė: šaukti elnią į dvikovą taip, kad šis išgirdęs ateitų susikauti. To iš vadovėlių neišmoksi. Kol elnių maža buvo Lietuvoje, R. Andriuškevičius jų klausytis važiuodavo į Latviją. O dabar jau elnių populiacija pakankama ir mūsų kraštuose.
Ir pernai miesto šventės proga surengtos elnių kvieslių varžybos buvo puiki proga parodyti rajono žmonėms, kokių žinių, įgūdžių ir priemonių reikia, norint pamėgdžioti šio miškų gražuolio balsą. Ir šie įgūdžiai pasiekiami stebint žvėrį ne pro šautuvo taikiklį.
 
Kviečia į diskusiją
Redakcijos svečiai vieningai sutarė: viešoji nuomonė netyčia ar kryptingai formuojama, kaip sakoma, į vienus vartus. „Niekada nesame matę medžiotojų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų diskusijos, tik mėtymusis epitetais ir kaltinimais. Galbūt verta susėsti prie viešų debatų stalo. Mes esame pasirengę pagarbiai ir argumentuotai, be priekaištų ir emocijų diskusijai gyvūnų apsaugos klausimais. Ir mes, pasibaigus karantinui, mielai kviečiame į ją visų suinteresuotų nevyriausybinių organizacijų atstovus“, – rajono medžiotojų vardu kvietė svečiai.Jie neslėpė: didžiuojamės būdami medžiotojai, medžioklei valio!

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video