Obelių savarankiško gyvenimo namai – jaukus prieglobstis likimo audrų ištiktiems žmonėms (video) (0)

Publikuota: 2021-03-29 Kategorija: Aktualijos
Obelių savarankiško gyvenimo namai – jaukus prieglobstis likimo audrų ištiktiems žmonėms (video)
Lina Dūdaitė-Kralikienė / Jaukūs Obelių savarankiško gyvenimo namų kambariai.

Rokiškio rajono Socialinės paramos centro Obelių savarankiško gyvenimo namai labai svarbūs rajono socialinės paramos sistemai. Kiekvienam rajonui svarbu turėti tokią įstaigą, kurioje būtų galima greitai apgyvendinti įvairių nelaimių, problemų ištiktus žmones. Kartu tai ir galimybė jiems suteikti įvairią pagalbą, ugdyti ir ruošti tam, kad namų gyventojai pradėtų savarankišką gyvenimą. Pasakojimas apie Obelių savarankiško gyvenimo namus – „Bendradarbiavimas ir informacijos apie socialines paslaugas sklaida Rokiškio mieste“ (08.6.1-ESFA-T-927 Spartesnis vietos plėtros strategijų įgyvendinimas), kurį vykdo Socialinės paramos centras su partneriais, dalis.

Vieni pirmųjų Lietuvoje
Obelių savarankiško gyvenimo namai, savo veiklą pradėję prieš trylika metų, buvo viena pirmųjų tokių įstaigų Lietuvoje. Kaip sakė Socialinės paramos centro direktorė Jolanta Paukštienė, netgi pasiremti pavyzdžiais, gauti žinių iš kolegų Lietuvoje nebuvo galimybės: tokių žinių niekas tiesiog neturėjo.
Kiekviename rajone nutinka nelaimių, kai žmogus elementariai netenka būsto. Kur jį apgyvendinti? Socialinis būstas nėra išeitis: jo trūksta, į jį pretenduojantys asmenys tokio būsto laukia metų metus. Kaip žmogus gali atsidurti gatvėje? Labai paprastai: dėl gaisro ar kitos nelaimės, po skyrybų (kai būstas priklauso partneriui), būti iškeldintas iš nuomojamo būsto ir neturėti galimybių susirasti naują, prarasti gyvenamąją vietą dėl priklausomybės, dėl sveikatos problemų nebeišgalėti gyventi ten, kur gyveno anksčiau. Apie tai, kokią reikšmę turi tokia paslauga, liudija faktas, kad duris atvėrus Obelių savarankiško gyvenimo namams, faktiškai nebėra atvejų, kad Rokiškio rajone žiemą mirtinai sušaltų žmonės.
Tačiau Obelių savarankiško gyvenimo namai yra daug daugiau, nei tik saugus ir jaukus prieglobstis. Tai kelias susigrąžinti prarastą gyvenimą: dokumentus, sveikatą, socialinius įgūdžius.
Kūrybiškumo, novatoriško žvilgsnio dėka šie namai tapo sėkmingu socialinės integracijos projektu: ne vienas jų gyventojas sėkmingai atsistojo ant kojų, įsidarbino. Žinoma, yra ir tokių, kuriems šie namai yra vienintelis prieglobstis. Toks, kuris ne tik suteikia patikimą stogą virš galvos, bet ir skatina tobulėti, stengtis, keisti gyvenimo būdą.
Žmonių, kuriems šie namai yra vienintelė viltis, gyvenimo istorijos įvairios. Čia draugiškai, po vienu stogu sugyvena visi: ir vieniši seneliai, ir neįgalieji, ir sudėtingose gyvenimo situacijose atsidūrę jauni žmonės.

Paslaugos poreikis didelis
Nuo pat įkūrimo prieš 13 metų iki dabar, Obelių socialinės globos namai niekada nėra tušti. Atvirkščiai, jie beveik visuomet pilni gyventojų. O kiek jų galima apgyvendinti? Kaip sakė direktorė, įprastai namai nebūna užpildyti iki paskutinės vietos, bet jei prireiktų, galima sutalpinti iki 30 žmonių.
Ką reiškia savarankiškas gyvenimas? Šių namų gyventojams suteikiama pastogė virš galvos. O štai pasirūpinti maistu, jį gaminti, tvarkytis, skalbti ir kitaip savimi rūpintis gyventojai mokomi patys. Čia nėra aptarnaujančiojo personalo, o socialinis darbuotojas, keturi socialinio darbuotojo padėjėjai bei užimtumo specialistas. Jie yra patarėjai, talkininkai, vedliai. Neretai pasitaiko, kad į namus patekęs asmuo net neturi dokumentų. Todėl grįžimas į orų gyvenimą prasideda būtent nuo to, kad pasirūpinama jo asmens tapatybės kortele. Tuomet seka kitas etapas: rūpintis sveikata bei galimybėmis gauti paramą gyvenimui. Socialiniai darbuotojai padeda užsiregistruoti, nuvykti pas gydytojus. Jei asmuo neįgalus, pasirūpinama, kad jis susitvarkytų tą liudijančius dokumentus, gautų priklausančias išmokas, specialiąsias priemones ir kitokią pagalbą.
Tuos, kurie galėtų dirbti, siekiama mokyti socialinių įgūdžių, kad jie galėtų integruotis į darbo rinką. Savarankiško gyvenimo namų darbuotojai ir Socialinės paramos centro vadovybė palaiko ryšius su rajono darbdaviais. Štai ir šiuo metu darbuotojai džiaugiasi, kad vienas namų gyventojas sėkmingai įsidarbino vienoje maisto pramonės įmonių.
Žinoma, ne visos istorijos tokios sėkmingos. Mat šiuose namuose prieglobstį randa ir tie, kurie jau niekada negalės dirbti, pavyzdžiui, iš vienkiemio žiemą išsikrausčiusi močiutė. Tokiems žmonėms per sunku gyventi žiemą atokiuose vienkiemiuose ir kaimuose, be menkiausių buities patogumų.

Siekiama sugrąžinti žmogiškąjį orumą
Socialinės paramos centro direktorė Jolanta Paukštienė akcentuoja: svarbu ne tik suteikti žmogui prieglobstį, bet ir padėti jam, sugrąžinti žmogiškąjį orumą. Todėl namuose nuolatos prižiūrima, puoselėjama aplinka, ką tik baigtas antrojo aukšto trijų kambarių, virtuvės, koridoriaus remontas. Tam savivaldybė skyrė 10 tūkstančių eurų. Lėšas sutaupyti pavyko ir Socialinės paramos centrui, ir jos buvo skirtos langų žaliuzėms įsigyti.
Toks dėmesys neatsitiktinis: norint sugrąžinti žmogaus orumą, būtina jam parodyti, koks turi būti tikras tvarkingas būstas, tvarkinga aplinka, koks turi būti sveikas ir poreikius atitinkantis maistas, laisvalaikis ir daug kitų dalykų.
Kad šį procesą lydėtų sėkmė, būtinos ir darbuotojų žinios, ir patirtis. Mat ilgą laiką socialinę atskirtį patyrę žmonės sunkiai priima pagalbą. Jie slepia savo mintis, savo jausmus. J. Paukštienė atvira: tiesiausias kelias į nesėkmę – bendrauti pamokančiu vadovo tonu. „Kontakto neužmegsi, jei su nelaimę patyrusiu žmogumi nebendrausi kaip su sau lygiu“, – pabrėžė ji. Kita vertus, šie žmonės, pajutę pagalbą, labai prisiriša prie ją teikiančių – juk šie namai, jų darbuotojai ne vienam tampa vieninteliu stabiliu dalyku jų gyvenime. Todėl yra labai svarbūs ir reikalingi. Šių namų gyventojai labai sunkiai priima darbuotojų kaitą, trokšdami dėmesio gali iškrėsti netgi nepiktą šunybę. „Tą ir pati pajutau. Norėdami, kad čia užsukčiau, kartais sugalvoja kokią išdaigą, bando nepiktai pamaištauti. O aplankius, labai džiaugiasi susitikimu“, – pasakojo Socialinės paramos centro direktorė, kuri ilgą laiką pati vadovavo šiems namams.
Kai kam išsiskyrimas, permainos tokios sunkios, kad net sušlubuoja sveikata. „Jau dabar matome poreikį kurti nedidelius savarankiško gyvenimo namus. Mat yra žmonių, kurie tiesiog negali gyventi didesniame kolektyve, jie junta įtampą, diskomfortą. Ateityje reiktų ir tokios paslaugos, kaip senelių savarankiško gyvenimo namai“, – kalbėjo direktorė.

Ilgai trunkantis procesas
Grąžinti žmogui orumą, socialinius įgūdžius, grąžinti į visuomenę – ilgalaikis procesas. „Tai sunkus, daug darbo, pastangų reikalaujantis uždavinys. Svarbu išmokti kantrybės, nenusivilti nesėkmėmis, neįsižeisti, jei po tiek daug darbo ir pastangų pasitaiko netinkamų poelgių“, – pasakojo J. Paukštienė.
Integracija negali būti vien tik auklėjimas, mokymas. Tai jautri pagalba, kuri leidžia žmogui savarankiškai tobulėti. Ne vienas globotinis šiuose namuose atrado savo seniai pamirštus talentus: karpyti, piešti, nerti. Tai ir priemonė išreikšti save, ir be vaistų, be neleistinų medžiagų įveikti vidinį nerimą. Šių namų gyventojų darbai dalyvauja žymiuose konkursuose, parodose. Kai kuriuos darbus pavyksta parduoti. Tai, kad jų kūriniai patinka visuomenei, namų gyventojams kelia motyvaciją ir toliau stengtis.
Jautrus ženklas integracijos ženklas yra ir tai, kad sugrįžta noras mylėti, rūpintis, globoti. „Ne kartą sulaukiau prašymų leisti laikyti kokį naminį gyvūnėlį. Auginti jį pačiuose namuose neleidžia taisyklės. Tačiau prieš keletą metų mūsų žmonės surado išmestą kačiuką ir pradėjo juo rūpintis. Išaugo į gražų didelį katiną. Jis gyvena lauke, tačiau kasdien vyksta varžytuvės, kas nuneš jam maisto, kas paglostys, pabendraus“, – pasakojo Socialinės paramos centro direktorė.
„Rokiškio Sirenos“
inform.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video