Įkvepiantys Pandėlio parapijos bendruomenės pavyzdžiai (video) (3)

Publikuota: 2021-01-31 Kategorija: Aktualijos
Įkvepiantys Pandėlio parapijos bendruomenės pavyzdžiai (video)
Lina Dūdaitė-Kralikienė / Pandėlio klebono, Panemunio ir Skapiškio parapijų administratoriaus Alberto Kasperavičiaus kiekviename pamoksle skamba raginimas būti dėmesingam aplinkiniams.

Covid-19 epidemija paralyžavo visuomeninį gyvenimą: nebevyksta bendruomenių susiėjimai, vieši renginiai. Tikintiesiems nebeprieinamos viešos pamaldos. Tačiau parapijų aktyvūs, veiklūs žmonės net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis randa galimybių padėti stokojantiems, vienišiems. Štai Pandėlio klebonas, Panemunio ir Skapiškio parapijų administratorius kunigas Albertas Kasperavičius užsiregistravo savanoriu, kuris covid-19 epidemijos metu galėtų pasirūpinti aplinkiniais: atvežti maisto, vaistų. Veiklios Pandėlio Švč. Mergelės Marijos vardo parapijos ir jos dvasininko patirtis bei įžvalgos, tikimasi,  įkvėps bei paskatins ir kitas Rokiškio rajono bei šalies bendruomenes plėsti socialinių paslaugų galimybes. To ir siekia  Rokiškio socialinės paramos centras kartu su partneriais įgyvendindamas projektą Bendradarbiavimas ir informacijos apie socialines paslaugas sklaida Rokiškio mieste“ (08.6.1-ESFA-T-927 Spartesnis vietos plėtros strategijų įgyvendinimas).

Pradėjo nuo bendruomenės

Klebonas A. Kasperavčius į Pandėlio kraštą dvasininko tarnystei atvyko 2017-ųjų liepą. Pandėlio parapija – viena didesnių ir aktyvesnių, čia aktyviai veikia įvairios tikinčiųjų draugijos: nuo jaunimo „Ateitininkų“ iki vyresniems tikintiesiems skirto „Gyvojo Rožinio“ draugijos. Užsiėmimų, veiklų yra daug ir įvairių: kiekvienas čia gali sau rasti įdomų, tobulėti skatinantį užsiėmimą. Nenuostabu, kad Pandėlio krašte nestinga parapijai atsidavusių žmonių, tą liudija ir kasmet per šv. Onos atlaidus – didžiausią šio krašto šventę – skelbiami pačių bendruomenės žmonių išrinktų „Metų parapijiečių“ vardai.

Tačiau nuo pat pirmųjų krikščioniškųjų bendruomenių, viena svarbiausių Bažnyčios veiklų – parama stokojantiesiems. Parapijose, kuriose tarnauja kunigas A. Kasperavičius, aktyviai veikia „Carito“ organizacijos žmonės.

Todėl paprašius pasidalinti įkvepiančia tarnystės istorija, dvasininkas pradėjo ne nuo savęs. Jis pakvietė apie veiklą papasakoti Dalią Germanavičienę, Eugeniją Sarapienę, Birutą Baltušienę ir Renatą Kiburienę. Moterys pradėjo nuo savo naujausio iššūkio. Sostinės „Caritas“ paskelbė pagalbos šauksmą: artinantis šalčiams, stokojantiesiems labai reikia šiltų drabužių, šalikų. Užteko šiuo prašymu pasidalinti parapijos paskyroje, ir darbščiosios pandėlietės kas ėmė į rankas virbalus, kas iškraustė savo spintas ir didelė paramos siunta iškeliavo tiems, kam jos labai reikia.

Pandėlietės patenkintos ir savo prieškalėdine akcija: parapija parengė dovanas stokojantiems vietos žmonėms. Stokojantiems nebūtinai pačių būtiniausių materialių dalykų, bet ir dėmesio, bendravimo, supratimo, kad yra reikalingi.

Skaudžiausia opa – vienatvė

Pašnekovės atviros: sunkiau besiverčiančios šeimos, nuolatiniai paramos gavėjai yra pakankamai gerai aprūpinami ir materialinėmis priemonėmis, ir paslaugomis: šio krašto socialinės darbuotojos yra darbščios ir puikiai išmanančios bei organizuojančios savo veiklą.

Tačiau karantino metu iš visuomenės akiračio iškrito ištisa grupė vienišų, vyresnių žmonių, kurie net pagalbos prašyti nedrįsta. Kaip sako D. Germanavičienė, net pasiūlius pagalbą, tokie žmonės teigia, kad yra labiau jos vertų, labiau stokojančių.

Todėl kunigas A. Kasperavičius ir akcentavo: neužtenka tik suorganizuoti labdaros drabužių dalinimą, neužtenka įteikti dovaną ar maisto produktų krepšelį. Parama turi būti tikslinė ir turi būti pastebimi netgi tie, kurie patys neišdrįsta prašyti. Dvasininkas neslėpė: didžiuojasi savo parapijos aktyviais žmonėmis, netgi tokiomis sudėtingomis, veiklą ribojančiomis sąlygomis sugebančiais pastebėti šalia savęs ne tik tuos, kurie garsiau už kitus prašo, bet ir kuriems pagalbos reikia labiausiai.

Biruta Baltušienė kalbėjo, kad didžiausias skaudulys dabar – vienatvė.

Anksčiau bent sekmadieniais žmonės galėjo atvykti į šv. Mišias, pabendrauti. Vėlyvą rudenį ir žiemą kiekvieną to pageidaujantį lankydavo parapijų dvasininkai. Ne tik namus palaiminti, bet ir atvirai pasikalbėti. Pro jų akis taip pat neprasprūsdavo ir tikinčiųjų buities sunkumai, sveikatos bėdos, vienatvė. O dabar? Karantino metu viešos pamaldos nevyksta, autobusų maršrutai išretinti, o ir iš namų išeiti be svarbios priežasties negalima. O ir snieginga žiema atkirto mažų kaimelių, vienkiemių žmones nuo civilizacijos. Vienintelis draugas lieka televizorius, radijas, namininis gyvūnėlis. Todėl ryšius su civilizacija padėti padeda kaimynai, parapijos bendruomenės žmonės.

„Kai atnešdavome prie durų dovaną, tai žmonės ne tiek ja džiaugdavosi, kiek tuo, kad jie dar yra kažkam reikalingi“, – akcentavo Renata Kiburienė. Jai antrino ir Eugenija Sarapienė: vyresni žmonės dažnai nedrįsta prašyti pagalbos, verčiasi savo kukliomis jėgomis.

Dėmesys, kaip rodo R. Kiburienės patirtis, kai kam yra ir akstinas keistis, pasitempti, susitvarkyti namus, buitį.

Akcentuoja bendravimo svarbą

Pandėlio parapija šv. Mišias transliuoja ir savo facebook paskyroje, kas kelintą sekmadienį čia apsilanko ir „Rokiškio Sirenos“ komanda. Taigi, kunigo A. Kasperavičiaus pamokslai pasiekia gana plačią auditoriją. Ir dvasininkas juose nuolat akcentuoja rūpestį vieni kitais. Štai per Trijų karalių šventę buvo pašventintos kreidelės, kurios supakuotos taip, kad jas būtų galima saugiai perduoti tiems, kurie į maldos namus ateiti negali. Ir ta kreidelė yra pretekstas bent jau užsukti į kaimyno kiemą, palikti jam prie durų lauknešėlį. O kartu paklausti: ar nereikia atvežti maisto, vaistų, padėti užsiregistruoti pas gydytoją ar padėti sutvarkyti kitus reikalus. Kaip sako kunigas A. Kasperavičius, dėmesį galima parodyti ir skambučiu telefonu, ar specialia pranešimų programėle. Svarbu nepalikti, nepraleisti pro akis tų, kurie reikalingi pagalbos.

Rodo ir asmeninį pavyzdį

Kunigas A. Kasperavičius padėti ragina ne tik žodžiais, bet ir savo asmeniniu pavyzdžiu. Pavasarį, vos prasidėjus covid-19 epidemijai, jis tapo vienu pirmųjų Rokiškio rajone savanorių. Dvasininkas gerai pažįsta savo aptarnaujamų parapijų geografiją, žmones, tad yra puikus pagalbininkas. Tik dar ne visi drįsta kreiptis į dvasininką pagalbos, patarimo. Mat mūsų kraštuose susiformavusi tradicija, kad į kunigą kreipiamasi tik pačiais svarbiausiais gyvenimo atvejais, o su savo bėdomis, rūpesčiais lyg ir nedrąsu trukdyti.

Tokia liaudiškos krikščionybės nuostata yra gerokai pasenusi. Dvasininkai kaip tik nori ne proginio, o gyvo, nuoširdaus ryšio su tikinčiaisiais, būti jų pagalbininkais. A. Kasperavičius akcentavo: Bažnyčia atvira savo žmonėms. Ir ne tik džiaugsmo, liūdesio, bet ir kasdienybės akimirkomis. Kiekvienas, iš anksto susitaręs, gali ateiti ir Išpažinties, ir paprasto, šilto pokalbio saugioje aplinkoje: bažnyčioje užtenka erdvės saugiems atstumams, čia griežtai laikomasi saugumo reikalavimų. Dvasininkas džiaugėsi ir savo parapijų žmonėmis, kurie pajutę, kad kaimynams, bičiuliams reikia pagalbos, nebijo apie tai pasakyti dvasininkui. Jis ragina nebijoti, nelaikyti savyje rūpesčių, vienatvės: paskambinti, sutartu laiku ateiti į bažnyčią: Dievo namuose kiekvienas yra svarbus ir laukiamas.  Tereikia ti

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video