Kodėl mes niekada nebūsime turtingi? (8)

Publikuota: 2020-09-08 Kategorija: Aktualijos
Kodėl mes niekada nebūsime turtingi?
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Niekada nebus turtingas tas, kuris nevertina nei savo, nei svetimo darbo, laiko ir pastangų. Todėl mes ir negalime būti turtingi.

Jei reiktų rinkti svarbiausią lietuvio bruožą, beveik 100 proc. tikimybė, kad trejetuko viršuje atsidurs darbštumas. Dainose ir pasakose apdainuotas. Mergelė audėjėlė, bernelis artojėlis. Argi ne mūsų promočiutės, vos užgirdusios ulyčioje žvangulius žvangant, viską metę sėsdavosi už staklių, kad būsimasis su piršliu išvystų ją ne ant baltų rankelių prie langelio rymančią, ne romantinę poeziją skaitančią, o baltas drobeles audžiančią. Anksčiau buvo netgi toks terminas: „vištapinigiai“, t.y. tas, ką moterys, turguje kiaušinius, sviestą ir kitus maisto produktus pardavinėdamos sukaupdavo. Savotiški kišenpinigiai.

O kaip sunkiai buvo tas pinigas paimamas. Kaip pasakojo močiutė, mergos darbas šienapjūtės dieną nuo saulėtekio iki saulėlydžio tebuvo vienu litu vertinamas. Litą kainavo puošni skarelė Panemunėlio žydų krautuvėlėse. Va tiek reikėjo dirbti. Todėl ir kraičio skrynios dar tebesaugomos. Ir pagalvė tada kainavo ne 4,8 Eur prekybos centre su akcija, o tiek, kiek paukščių užauginsi ir kiek jų plunksnų žiemos vakarais suplėšysi.

Tokie buvo tie senybiniai žmonės: ir dosnūs vaišėse, ir darbštūs ūkyje. Štai ir dabar mano namuose dokumentai sudėti į senelio rankomis pasiūtą piniginę iš seno balno.

Ūkyje niekas, ką galima panaudoti, nebuvo išmetama. Žmonės vertino daiktus, vertino tai, kas juos supa. Nes suvokė, kiek darbo ir pastangų kainuoja juos įsigyti. Ir niekas nebėgo į krautuvę naujų pirkti, mat ir perkamųjų nebuvo. Taupė. Aš niekaip nesupratau, kodėl močiutė taip barėsi, kai aš siuvinėtoms staltiesiems sukarpiau jos austos rankovių medžiagos rietimą.

O tada atėjo sovietmetis. Drioskių ir tinginių kultūra. Kai nebeliko savo ir svetimo. Kai iš vienų atėmė, kas sunkiai uždirbta, ir tai išvaistė kiti. Mano močiutė kruvinai nekentė komunizmo, komjaunuolių ir kitokių svieto perėjūnų. Už daugybę siaubingų dalykų. Už gražuoles karves, kurias po žiemos kolūkyje teko iš bado gelbėti. Už darbadieniams atseikėtą pelų saują. Už gražuolį senelio eržilą Kaštoną, kurį girti komjaunuoliai žiemą ginė per ledą. Gyvulys įlūžo. O jie, šaltyje pririšę šlapią gyvulį prie tvoros, nuėjo toliau gerti vestuvėse. Senelis, užgirdęs, kas nutiko jau nebe jo gyvuliui, parsivedė į tvartą. Abu su močiute budėjo, kaip prie mirštančiojo. Šildė, girdė šiltu vandeniu, vaistais, bet gyvulys negalėjo išgyventi.

Aš, skaitydama komentarus prie straipsnio apie vilkų sudraskytą veršiuką, apie tai, kaip žmogus, auginęs gyvulėlį, laikęs jį prie namų, yra kaltas, kad sudraskė kažkieno, vadinkime tikraisiais vardais, popinami ir nežinia kokiais tikslais veisiami plėšrūnai, neturiu kitų žodžių tokiems komentatoriams ir gamtos nuotoliniu būdu mylėtojams apibūdinti – tai šiandieniniai komsamolcai. Kurie nuo sofų be jokios pareigos, atsakomybės, pagarbos kitų darbui generuoja utopines idėjas ir visą šalį, darbščius, atsakingus, rūpestingus žmones padarė savo tuščių svaigalų įkaitais.

Štai šiandien net ne trisdešimt, o dešimt metrų nuo mano namų, prieš pat mašiną iššoko stirna. Laimė, greitis buvo nedidelis, iš toli aš ją kaimynės pupų lauke mačiau. Taigi, prasilenkėm be nuostolių. Bet faktas kaip blynas – laukinis žvėris mano namų kieme. Nebe pirmą kartą. Ką gi veikia bailus žvėrelis žmogaus draugijoje? Laukuose apie Panemunėlį stirnos – įprastas dalykas. Pulkuojasi po dvidešimt, trisdešimt gyvūnų. Jos nieko nebebijo. Anksčiau stirnos taip lengvai nesirodydavo. Kas išginė jas į laukus? Klausimas retorinis. Medžiotojai atsakymą žino. Bet medžiotojais, kurie miškuose praleidžia pusę gyvenimo, niekas netiki.

Pas mus dažniausiai tikima tais, kurie mažiausiai išmano. Svarbu, kad kupini gerų norų, garsiai rėkia. O niekam nekyla klausimas, už ką tie rėksniai atsako? Kai taip, tai saugokit vilkus. Kai atlyginti jų padarytus nuostolius, tai kažkodėl tą daro mokesčių mokėtojai, kuriems dėl vilkų nei šilta, nei šalta. Ir net žodis „atlyginti“ skamba kaip pasityčiojimas. 160 su viršum eurų už veršelį. O jūs ramiai paskaičiuokite sąnaudas, kurių reikia, kad tas veršelis atsirastų? Štai karvės nėštumas trunka maždaug 9 mėnesius. Visą tą laiką karvę jūs šeriate, prižiūrite, perkate visokius priedus bei vitaminus. Atėjus metui veršiuotis, budite naktimis, kad ir karvė, ir veršelis sveiki gyvi būtų. Mažiuką kelis mėnesius šeriate, vakcinuojate, kasdien po kelis kartus apie jį šokate, kad tik augtų sveikas ir stiprus. Jei sunegalavo, rūpinatės ne prasčiau, nei vaiku. Nes nepasirūpinsi – kris. Paskaičiuokite, ar norite tokio darbo, kai atlygis 160 su trupučiu Eur. Tai net pašarų savikainos, nekalbant apie karvės išlaikymą, jūsų pačių darbą neatperka. Ir staiga jūsų mylimą, popinamą gyvuliuką kažkoks plėšrūnas gyvą drasko. Įsivaizduojate, kaip jaučiasi gyvūnas su perkąsta trachėja, su išplėštu šlaunies raumeniu? Kitaip sakant, jį dar gyvą ėsti pradėjo... Saldu?

Taip, vilkas turi teisę gyventi. O ar neturi teisės gyventi veršelis? Ir ne kur nors pamiškėje gūdžią naktį paliktas. O prie namų, šalia žmonių. Sako, reikia nakčiai suvaryti veršelius į tvartą. O jūs pasėdėkite fermoje kokią naktelę kitą. Gyvuliui, kaip ir žmogui, reikia ir judėti, ir kvėpuoti grynu oru. Ir žalios žolės jam reikia, ir erdvės. Mes dažnai kalbame apie gyvūnų gerovę, bet kai klausimas paliečia vilkus, tai staiga visa ta gerovė lieka kažkur už diskusijų ribų.

Ką jau kalbėti apie pagarbą žmogaus pastangoms ir darbui. Kaip pasityčiojimas skamba gyvūnų mylėtojų (nors ar vis dažniau tuo abejoju) siūlymai. Jei tie žmonės mylėtų gyvūnus, jie suprastų, kad drąskomam veršeliui skauda. Kad skauda žmogui, praradusiam ne prekinį vienetą, o savo paties mylėtą ir prižiūrėtą gyvūną. Nors kas tiems, kurie karves tematė paveikslėlyje? Kurie nežino, ką reiškia paaugliui, grįžusiam iš mokyklos, pirma eiti šerti gyvulėlių, o tik po to pavalgyti pačiam. Aš, kaip ir daugelis mano bendraamžių, žinome. Juk tas gyvulėlis daugeliui šeimų buvo išsigelbėjimas, kai ekonominio virsmo sąlygomis ir taip mažytės dirbančiųjų algos vėlavo po porą mėnesių. Ką reiškė bijoti, kad gyvūnas susirgs, nugaiš. Koks bebūtų: veršiukas, avelė, kiaulė. Net vištos, kurią nusinešdavo lapė ar šeškas, gaila. Nes gyvūnai turėjo vardus, kaip žmonės. Nes jais rūpinomės, juos vertinome. Netgi tuomet, kai gyvuliui buvo skelbiamas mirties nuosprendis, taisyklė buvo viena – kad nesikankintų. O čia – drąskė gyvą...

Dabartiniai gyvūnų mylėtojai tokio rūpesčio nėra patyrę. Jie romantikai, išauginti didmiesčių kartonbučiuose. Jie nežino, ką reiškia su aušra keltis, ką reiškia vasaros diena burokų kilometrinėse ežiose kepti. Ir kad nuo ankstyvo ryto iki vakaro kraunamas šienas nekvepia. Jis smirdi. Iki pykinimo. Kai dantis sukandęs pūslėtomis rankomis verti pradalges krūvon. Ką reiškia tą šieną minti, kai ant prėslo dulkių debesyje trūksta oro. Dabar taip niekas nebedaro? Daro. Ypač tie, kurie turi po kelis gyvulėlius.

Aš ne prieš vilkus. Lai šie miškų karaliai sau ramiai gyvena. Ir sutaikyti vilkų mylėtojus ir gyvulių augintojus yra labai paprasta. Tą galima padaryti tik tikra pagarba kito žmogaus darbui ir atsakomybe už savo sprendimus. Dabar mylėti vilką nuo sofos nieko nekainuoja. O jei padarytume taip: jei taip mylite vilkus, tai būkite malonūs, atlyginkite ir jų padarytą žalą. Tiksliau, negautas pajamas, po maždaug 600 Eur, kiek dabar kainuoja nusipirkti užaugintą veršį. Va kai reikės mokėti už savo pomėgį, tuomet ir paaiškės, kas yra tie gamtos mylėtojai: atsakingi, savo ir kito darbą gerbiantys žmonės, ar gerklingi komsamolcai, kurie savo idėjoms naudoja kitų kruviną darbą.

Mes negalime būti turtingi tol, kol negerbiame žmogaus darbo ir pastangų. Kad ir kaip bemylėtume laukinę gamtą, turime suvokti, kad mylėti ją reikia atsakingai ir pagarbiai. O ne savo meilės pasekmes permesti ant kieno nors pečių ir ciniškai siūlyti nuostolius patyrusiems žmonėms bandą nuo vilkų atitverti, dovanokite, kinų siena. Kitą kartą pasiūlys veršelį kambaryje laikyti?!

Kai reikės sąžiningai atlyginti už kiekvieną papjautą, sužalotą gyvūną, tada paaiškės ir tikrieji vilkų populiacijos mąstai. Ir nebereiks rietis: vilkų mylėtojai galės ramiausiai mylėti savo augintinius, kaip ir dera atsakingiems globėjams, atlygindami už jų padarytą žalą. Iš kur paimti pinigų? Ogi rinkti paramą iš tų, kurie myli šiuos gražius ir didingus (be jokios ironijos) gyvūnus. Jei myli, tai ir saugos. Ir prisidės prie vilkų išsaugojimo ne facebook patiktukais, ne emocingais rašinėliais, o labai konkrečiais įsipareigojimais, išreikštais finansine parama vilkų žalai atlyginti. Ūkininkai gi nejus tokios didelės nuoskaudos, kaip dabar. Nenoriu būti blogu pranašu, bet nuoskauda ir nuostoliai gali tapti sprogstamuoju mišiniu, kurio aukomis kaip tik ir taps ne neatsakingi gyvūnų „mylėtojai“, o vargšai vilkai. Nes jei problema ir toliau aštrės, kai kam gali panižti ranka jų populiaciją pamažinti, mandagiai sakant, nekonvencinėmis priemonėmis.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video