Globos ir įvaikinimo procesas: išankstinės nuostatos netampa tikrove (0)

Pirmasis liepos sekmadienis - Globėjų diena. Jau antrus metus iš eilės nacionaliniu lygmeniu visose savivaldybėse vyksta įvairūs savaitės trukmės renginiai, skirti atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų globą. Šiemet ji prasidėjo birželio 28-ąją ir truks iki liepos 4-osios. Obelių socialinių paslaugų namų Globos centras kviečia sekti Facebook profilį: Vaikai yra vaikai. Rokiškio rajonas ir dalyvauti įvairiose renginiuose.

Norą padėti namų netekusiems vaikams išreiškę žmonės gali rinktis skirtingas globos formas arba įvaikinimą. Laikinosios globos atveju vaikai naujuose namuose apsigyvena tik trumpam laikotarpiui, kol gali grįžti į savo biologinę šeimą. Dažniausiai – iki vienerių metų. Tuo tarpu nuolatiniai globėjai ir įtėviai namais bei meile su vaikais dalinasi iki pat pilnametystės ir ilgiau.
Globos ar įvaikinimo procesas dažnai būna apipintas įvairiais mitais, kurie ne visada yra tiesa.
Galima išskirti dvi pagrindines baimių ir mitų grupes, apipynusias vaikų globos ir įvaikinimo procesus. Pirma, tai mitai, susiję su valstybės keliamais reikalavimais globėjams ir įtėviams, kategorija – susijusi su tolimesniu globos ar įvaikinimo procesu – santykio su vaiku užmezgimu.
Kalbant apie valstybės keliamus reikalavimus, iš tiesų jų yra kur kas mažiau, nei dauguma svarstančių apie globą ar įvaikinimą įsivaizduoja.
Pagrindiniai mitai: reikalingas nuosavas būstas, aukštos pajamos ir santuoka. Pavyzdžiui, nuosavo būsto poreikis. Iki šiol visuomenėje sklando mitas, kad norint tapti globėju ar įtėviu, reikalingas nuosavas būstas, o vaikui privalomas atskiras kambarys. Iš tiesų tokių reikalavimų neapibrėžia joks teisės aktas. Kiekvienu atveju vertinamos konkrečios šeimos gyvenimo sąlygos ir galimybė vaikui sukurti privačią erdvę. Sąlygų tinkamumui įtakos gali turėti šeimos pageidavimas dėl vaikų skaičiaus, amžiaus, lyties, globėjo šeimos sudėtis ir kiti aspektai. Tad išankstinių, aiškiai nubrėžtų reikalavimų tikrai nėra, o juo labiau dėl būsto nuosavybės. Taip pat dažnai galvojama, kad norint globoti ar įsivaikinti reikia turėti dideles mėnesines pajamas. Žmonės dažnai mano, kad uždirbant minimalų atlyginimą, įsivaikinti galimybės nėra. Vėlgi, kaip ir dėl būsto, teisės aktai nenurodo, kokios šeimos pajamos turi būti norint įsivaikinti ar tapti globėju. Kiekviena situacija vertinama individualiai: kokie šeimos finansiniai poreikiai bei įpročiai buvo iki šiol, ir kaip šeima geba planuoti savo išlaidas.
Kitas visuomenėje tvyrantis mitas yra susijęs su šeimynine padėtimi. Dauguma žmonių įsitikinę, jog globėjais ar įtėviais gali tapti tik susituokusios poros, tačiau tai yra netiesa. Globėjai gali būti vieniši, vedę ar gyvenantys partnerystėje. Jeigu šeima gausi, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jaunam žmogui būtų pakankamai vietos namuose. Kiekvienas šeimos narys, vyresnis nei 16 metų, globai turi raštiškai sutikti. Visa šeima turi dalyvauti įsivertinimo procese, numatyti, kad bus kviečiami įsitraukti ir į globojančių šeimų bendruomenę savo mieste, priimti globos centro siūlomą pagalbą. Taip pat dažnai manoma, kad globos ar įvaikinimo procesas yra labai ilgas, reikia surinkti daugybę dokumentų, lankyti ilgai trunkančius pasiruošimo kursus, psichologo konsultacijas. Visgi, lyginant su kitomis pasaulio šalimis, Lietuvoje pasirengimo globai ar įvaikinimui procesas dažniausiai yra vienas trumpiausių ir trunka ilgiausiai iki 6 mėnesių.
Dar vienas mitas yra susijęs su finansine parama įtėviams. Neretai girdima teiginių, kad finansinę paramą ir papildomas nemokamas paslaugas gauna tik globėjai, o vaiką įsivaikinus parama nepriklauso. Iš tiesų situacija yra visai kitokia. Nuo 2018 metų įsivaikinusios šeimos, nepriklausomai nuo vaikų amžiaus, turi teisę išeiti 24 mėnesių trukmės vaiko auginimo atostogų bei gauti išmokas pagal ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą arba 24 mėnesių laikotarpiu gauti 320 eurų išmoką. Taip pat įtėviai savo iniciatyva gali kreiptis į jų gyvenamoje vietoje veikiantį globos centrą, kuriame gali gauti nemokamas globos koordinatoriaus, psichologo bei kitų specialistų paslaugas.
Kalbant apie antrą mitų ir baimių kategoriją, susijusią su tolimesniu globos ar įvaikinimo procesu – santykio su vaiku užmezgimu, būsimi globėjai ir įtėviai nerimauja, kad į naujuosius namus vaikas atkeliauja jau su savo istorija. Visgi labai svarbu suprasti, kad visi naujųjų namų laukiantys vaikai yra ištroškę meilės ir pasiruošę atliepti į naujųjų globėjų ar įtėvių jiems rodomą nuoširdų dėmesį. Baimė dėl santykio su vaiku užmezgimo labai svarbi globos ir įvaikinimo specialistų darbo dalis – padėti būsimiems įtėviams ir globėjams paneigti globos procesą lydinčias baimes. Pagrindinė jų – ar pavyks užmegzti tvirtą ryšį su vaiku? Dažnai šeimos nuogąstauja dėl būsimo globotinio genų. Pripažįstame, kad paveldėti genai yra svarbūs vaiko raidai, tačiau mūsų patirtis rodo, kad kur kas svarbiau yra akcentuoti aplinkos poveikio reikšmę vaiko gyvenime. Apie tai daug kalbama mokymų, skirtų būsimiems globėjams ir įtėviams, metu.
Iš tiesų net ir laukdami savo biologinių vaikų, nežinome, kokią genų kombinaciją jie paveldės, akcentuojame besąlygišką vaiko priėmimą, ryšio su juo kūrimą bei puoselėjimą. Neretai įvaikinti ar globoti pasiruošusios šeimos nerimauja dėl vaiko ryšių su biologine šeima. Dažnai nuogąstaujama, kad vaikas neprisiriš, nemylės globėjų, sunku bus jį drausminti, jis bėgs, ieškos savo biologinės šeimos. Atrodytų keistai, tačiau kuo mažiau globėjai nerimauja ir kuo pozityviau žiūri į vaiko biologinius tėvus, jų nesmerkia, nekaltina, vaikui apie juos kalba pozityviau, nesudaro situacijų, kuriose vaikas turi rinktis mylėti arba tik savo biologinius tėvus, arba tik globėjus, tuo vaiko globa būna sklandesnė, globėjo ir vaiko santykis artimesnis, grįstas pagarba, priėmimu ir palaikymu. Visgi realybėje nuogąstavimai, kad globojamas vaikas nepritaps prie naujos šeimos, labai greit išsisklaido – vaikai būna ištroškę meilės, žmogiškumo ir besąlyginio priėmimo, o vos tik pajutę globėjų nuoširdumą, pradeda pasitikėti jais. Tokiu būdu pradeda megztis nauji, džiugių atradimų ir abipusio pažinimo kupini santykiai. Santykių kūrimas su tėvų globos netekusiu vaiku yra darbas, reikalaujantis ir pastangų, ir kantrybės.
Vaikų globos ir įvaikinimo specialistė pažymi, kad nuo pat minties apie globą užsimezgimo iki vaiko šeimoje auginimo, globėjai ir įtėviai nebūna vieni. Baimes, dvejones ar iškilusius sunkumus įveikti padeda globos koordinatoriai, psichologai ir kiti specialistai. Prieš tapdami globėjais ir įtėviais, visi pareiškėjai dalyvauja specialiuose mokymuose, kur išgirsta daug žinių apie tėvų rūpesčio netekusį vaiką, galimus jo savivertės, raidos, emocinio atsparumo pažeidimus. Mokymų dalyviai supažindinami su vaiko raidos sunkumų kompensavimu, vaiko raidos ypatumais skirtinguose amžiaus tarpsniuose. Mokymų metu patirtį turintys globėjai pasidalina savo globos patirtimi. Pasiruošimo globai ir įvaikinimui procesas trunka apie 3 mėnesius, tad šeimos turi galimybę apsvarstyti savo silpnąsias ir stipriąsias puses, pasitarti su globos ir įvaikinimo specialistais, kokia globos forma jiems tinkamiausia. Pavyzdžiui, galbūt šeima gali vaiką priimti į savo šeimą tik trumpam laikotarpiui, jo tėvams patekus į bėdą. O gal jie pasirengę vaiką užauginti nuolatinėje globoje iki jis sulauks pilnametystės? Pasirengimo globai procesas yra labai svarbus, nes žmonės ateina su įvairiausiomis išankstinėmis nuostatomis, baimėmis. Didžiausias padrąsinimas šeimoms yra specialistų lydėjimas visame globos procese. Šeimos bendradarbiaudamos su globos centrais visada gali gauti psichologų, globos koordinatorių ir kitų specialistų paslaugas.
Vaikai iš nesaugios aplinkos į globos institucijas patenka dėl įvairių priežasčių: nepriežiūros, smurto, netinkamų gyvenimo sąlygų, tėvų netekties ar jų sveikatos problemų, jų piktnaudžiavimo alkoholiu ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis. Kūdikiams ir mažamečiams vaikams atrasti naujus namus yra lengviau, tačiau ypač sunku vyresniesiems vaikams. Įprastai jie globos institucijose apsigyvena ilgesniam laikui, nes žmonės baiminasi, kad vyresni vaikai turės daug elgesio problemų. Tačiau drąsiai galime teigti, kad elgesio sunkumai pasitaiko visuose vaikų amžiaus tarpsniuose ir tai būdinga tiek biologiniams vaikams, tiek globojamiems.