#nanoJėzus arba kada mūsų sielos pagaliau išlips iš medžių (50)

„Skaitykite laikmečio ženklus“ (šv. Jonas Paulius II)

Prieš pat Kalėdas pagaliau įvyko stebuklas. Matyt, ne veltui, kiekvieną Didįjį šeštadienį giedame: „Kristus mums šviečia. Dabar ir per amžius“. Išmeldėme. Lietuva pagaliau įgyvendino savo svajonę: bent dienai atsidūrė pasaulinių dienraščių ir interneto portalų karščiausiųjų žinių dešimtukuose. Ir padarė tai ne tie favoritai, kuriuos metų metais šeriame dosniomis investicijomis, vis tikėdamiesi, kad jie sudrebins pasaulį. Nelaimėjome krepšinio pasaulio čempionato, nelaimėjome Eurovizijos, nepastatėme –iausio babaužio, ir mūsų skudučiai beigi sutartinės vėl liko be dėmesio. Pasaulinės žiniasklaidos dėmesį užvaldė lietuvių mokslininkų komandos sukurta nanoprakartėlė.
Kiek daug prasmių ji turi… Jėzaus figūrėlė, mažesnė už žmogaus ląstelę, liudija, kad Dievas yra visur. Jis slypi detalėse. Viešpats kviečia ieškoti jo. Net jei kartais tam reikia pasitelkti mikroskopą. Viešpats, laikų ir amžių valdovas, prikišamai mums primena, kad gyvename XXI a.: technologijų, išradimų, o ne skudučių, vyžų ir balanų gadynėje. Jis kantriai rodo Lietuvai kelią: na gal laikas jau išlįsti iš priplėkusios sendaikčių ir senminčių palėpės?
O kaip stipriai mes tų senminčių laikomės… Va, tik pasidžiaugėme nanoprakartėle. Ir štai viename didžiausių šalies interneto portalų visiškai rimtu veidu rašoma, kad Lietuvą nuo emigracijos išgelbės… etnokultūra. Kiekvienam emigruojančiam į rankas skudučius bei medinį šaukštą, ir jis, ašaromis apsipylęs, čia pat oro uoste pabučiuos šventą Lietuvos žemelę ir susigriaudinęs apsuks ienas namo. Kaip sakoma, svajoti nedraudžiama…
 Už lango XXI a., o mes vis dar tebesiginčiame, kokį paminklą Lietuvai statysime: Vytį ar partizanų žeminę. Kai semiotikos specialistas rimtu veidu, šimtams interneto komentatorių pritariant, aiškina gydytojui vaikų gastroenterologui, kad šis neišmano kūdikių mitybos. 2017-aisiais minėjome nei daug, nei mažai, o tik 630 krikščionybės metų Lietuvoje. Ir per rudens lygiadienį lietuviai katalikai meta į Gabijos, Žemynos ar Perkūno aukurą dovanas: kaire ranka prašydami dvasinių gėrybių, dešine – materialinių. Visiškai „netyčia pamiršę“ pirmąjį Dievo įsakymą: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“. Arba, klauso, galvomis linkčioja, kai labai gerbiamas ir šalies žiniasklaidos dažnai cituojamas profesorius aiškina, kad už tai, jog kapinėse praretino medžius, kažkam derėtų per pirštus šmaukštelt: mat mūsų protėviai tikėjo, kad mirusiųjų sielos į dangų medžiais kopia. 630 metų krikščionybės! Betgi mūsų protėviai taip tikėjo, – graudinamės. Kažkada žmonės tikėjo, kad žemę laiko trys drambliai, ant trijų vėžlių atsistoję. Dar buvo tikima, kad Žemė yra, atleiskite už barbarybę, čemodano formos, o marą sukelia vienos tautybės žmonės. Tai pagal tokią pat taisyklę, ir mums privalu būtų šituos marazmus skleisti. Ir rimtais veidais aiškinama, kad šaliai, kuri prieš porą metų į kosmoso žydrynę paleido du kosminius palydovus, verkiant reikia… etnokosmologijos ir liaudies medicinos.
Modernioji lietuvių tauta švenčia didžiausią pasiekimą – atkurtosios valstybės šimtmetį. O mes vėl gręžiame valstybės vežimo ienas į balanos gadynę. Juk taip romantiška toji Lietuva: su balanos apšviestu lietuviškuoju kaimu, kur mama, pasirišusi baltutėlę skarelę, prie verpimo ratelio moko vaikus skaityti, kur vietinis šviesuolis iš caro kareivių išderėtu žiūronu žvelgia į naktinį dangų ir paslapčia konstruoja medinius sparnus. Ach taip, koks saldus ir šventas tas įvaizdis.
Ir kas gi tas Vilniaus universitetas, kas gi tas Kazimieras Simanavičius, savo  „Didžiajame artilerijos mene“ bent trimis amžiais aplenkęs laiką ir aprašęs daugiapakopės raketos principą? Kai kažkas kuria hadronų greitintuvus ir skaičiuoja Higso bozonus, mes švilpsime skudučiais į žvaigždėtą vidurnakčio dangų, nuoširdžiai tikėdami prieš kelis amžius nupiešta romantine vizija, kurioje skylių daugiau, nei prastos gaspadinės siete. Ir vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis, matyt, atsirado tuščioje vietoje. O ne iš didžiulio poreikio pirmiausia išblaivinti, o po to jau bandyti  bent minimaliai mokyti skaityti tą apšviestąjį Lietuvos kaimą, be penkių minučių „Šiaurės Atėnus“, kultūros ir dvasingumo centrą. Ir prieš šimtą metų tuometiniai valstybės vyrai tuščių iliuzijų nepuoselėjo – laikinąją sostinę Kauną kūrė lygiuodamiesi į Paryžių, o ne sodžių šiaudiniais stogais. Ir savo lėktuvą turėjome, nes Antanas Gustaitis labai norėjo būti ore. O mūsų karta…
Pirmą kartą diskusija, kokia turi būti ateities Lietuva, buvo 1988-aisiais, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime.  Ir tada vieni, suvokę, kad didžiausias šios valstybės išteklius yra jos žmonių protas ir siela, troško kurti moderniąją, pažangiausių technologijų Lietuvą. O kiti svajojo apie vaidilų gadynę – baltai pasirėdę su rūtų vainikais groti kanklėmis po ąžuolu. Juk tais pačiais 1988-aisiais mes pradėjome kartu su estais ir latviais: ir liaudies dainas dainavome, ir vainikus pynėme, ir didžiai patriotiškas pjeses teatruose vaidinome. Tik estai pirmi, o latviai – kiek vėliau, ėmėsi mintyti, kad tautiniais šokiais ir gėlių vainikais gyvi nebus. Jie tolokai mus lenkia. O mes?  Užtat mūsų dainos – gražios!
Taip 27-erius metus ir blaškomės, kokią Lietuvą norime matyti. Sakome – drąsią, inovatyvią, lyderę. O darome…  priešingai. Nors Lietuvą garsina tikimybių teorijos, astronomijos, lazerių fizikos ir biotechnologijų specialistai, nors į kosmosą leidžiame savo palydovus, bet, nors pasiusk, ugdome ne fizikus, chemikus, matematikus, astronomus ir astrofizikus, o vadybininkus ir socialinius darbuotojus. Vietoj to, kad suktume galvą, kaip vystyti inovacijas, rengiame apklausas, kaip mirtinai mokyklų programose reikia daugiau skudučių ir etnokosmologijos. Nes tarp kosmoso palydovų, lazerių ir nanoprakartėlių mums vis tiek staiga prisireikia medžio kapinėse sieloms Dangun įlipti.

Lina Dūdaitė-Kralikienė
Seimo nario Raimundo Martinėlio padėjėja