Kryžiaus kelias Kamajų bažnyčioje – lakoniškumo didybė (1)

Kamajų bažnyčia jau kurį laiką garsėja netradiciniais sprendimais: unikaliomis prakartėlėmis, knygų eglute, bažnytinio meno paroda, interaktyvia zakristija ir daugybe kitų įdomybių. Kurstančių ne tik smalsumą, bet ir skatinančių į tikėjimą, tradicijas, mus supantį daiktų pasaulį pažvelgti kitaip. Visą Gavėnią Kamajų tikinčiuosius ir bažnyčios svečius stebino unikalios Kryžiaus kelio stotys. Apie jas „Rokiškio Sirena“ rašo neatsitiktinai. Šiandien visas krikščioniškasis pasaulis mini Didįjį penktadienį. Ši diena – Kristaus kančios ir aukos apmąstymas. Šiandien Kryžiaus kelią Romos koliziejuje eis popiežius Pranciškus. Kryžiaus kelias bus einamas ir daugelyje Lietuvos bažnyčių. Jo stočių iliustracijos paveiksluose, vitražuose, skulptūrose ar kitaip įamžintos mūsų šventovių sienose. O štai Kamajų parapijoje Gavėnią buvo įkūnyta ilgai brandinta idėja sukurti specialiai Kryžiaus keliui skirtas kompozicijas.

Kas tai yra Kryžiaus kelias?
Kaip rašo Vatikano radijo svetainė, Kryžiaus kelias yra senovinė krikščioniška pamaldumo tradicija, palengva paplitusi visoje Bažnyčioje ir skirta priminti Jos Viešpaties ir Sužadėtinio paskutinius žodžius ir gestus, skausmingą kelią nuo suėmimo Alyvų kalne iki mirties ant Golgotos. Pirmiausia Kryžiaus keliu pradėta eiti pačioje Jeruzalėje. Apie jį užsimenama viename iš ankstyvosios krikščionybės dokumentų, kurį paliko moteris, vardu Eteria (arba Egeria). Gimusi galbūt Ispanijoje, galbūt Prancūzijoje, 381-384 metais ji leidosi į ilgą piligriminę kelionę iš Konstantinopolio, lankydama tiek Senajame, tiek Naujame Testamente paminėtas vietas, kuriose įvyko svarbūs Išganymo istorijos įvykiai. Šios išsilavinusios ir kilmingos moters kelionės dienoraštyje „Peregrinatio Etheriae“ tyrinėtojai atrado daug vertingų žinių apie to laiko krikščionybę, kurias patvirtina ir kiti šaltiniai ar archeologiniai kasinėjimai. Eteria taip pat aplankė Jeruzalę ir aprašė procesiją su giesmėmis, kuri buvo pradedama eiti Golgotos kalne. Manoma, kad tai Kryžiaus kelio pamaldumo tradicijos užuomazgos. Vakarų krikščionybėje Kryžiaus kelias pradėjo plisti viduramžiais, o XVII a. įgavo dabartinę keturiolikos stočių ir jų eiliškumo formą. 1750-aisiais, popiežiaus Benedikto XIV nurodymu, minint Šventuosius Metus, Kryžiaus kelias buvo įrengtas ir Flavijų amfiteatre Romoje, kuris plačiau žinomas kaip Koliziejus. Kasmetinę Kryžiaus kelio tradiciją prie Koliziejaus 1964 metais atnaujino popiežius Paulius VI. Nuo 1985 metų, šv. Jono Pauliaus II pontifikato metu, Kryžiaus kelio stočių meditacijas pradėjo rengti specialiai tam pakviesti asmenys: vyrai ir moterys, dvasininkai ir pasauliečiai.

Kalba lakoniškumu,
šviesa ir tyla
Kryžiaus kelio kompozicijų sumanytoja – aktyvi parapijietė Sigita Turkevičienė. Ji neslepia: idėja širdyje, mintyse brandinta ilgai. Ir be parapijos klebono Andriaus Šukio palaikymo ir paskatinimo, vargu ar būtų išvydusi dienos  šviesą. Juolab, kad ir jos, ir dvasininko požiūris į Kryžiaus kelio kompozicijas sutapo: nieko nereikalingo. Jokio blizgesio, patoso. Kalbėti šviesa, šešėliais, lakoniškumu ir asketiškumu. Tarsi grįžtant du tūkstantmečius atgal, ieškant Kristaus ir pirmųjų krikščionių laikų autentikos.
Kaip sakė S. Turkevičienė, Kryžiaus kelio kompozicijos pradinis sumanymas buvo toks: kurti jas neišlaidaujant, išnaudojant tai, kas yra po ranka. Tai buvo nelengvas iššūkis: juk daug paprasčiau idėjas įgyvendinti, kai platus priemonių ir būdų pasirinkimas. Kur kas daugiau apmąstymų, apsvarstymų reikalauja asketiškumo iššūkis.  Tačiau jis įveiktas puikiai. Tauriu asketiškumu prabyla kiekviena kompozicijos detalė: bažnytinio meno paveldas, lauko akmuo, lenta, žvakė, audinys, nuogos erškėčio šakos.  Kartu bylodami, kad Dievas yra visur: ir kiekvienoje šios nuostabios dėlionės detalėje. Kur reikia apmąstyti pasirinktus simbolius, ieškoti juose Naujojo Testamento ženklų. Jėzaus įvaizdis kiekvienoje kompozicijoje kinta, tačiau lengvai atpažįstamas. Jis – vienur pasauliui nešamą šviesą simbolizuojanti žvakidė,  kitur – tyrumą simbolizuojanti balta žvakė. Panašus ir Dievo motinos įvaizdis: šviesos, Amžinojo gyvenimo vilties nešėja. Asketiškumas simbolizuoja ir Didžiojo penktadienio prasmę – atgailos metą, savojo kelio į Amžinybę paiešką. Apie kiekvieną kompoziciją S. Turkevičienė kalba su didžiule meile ir šiluma: matyti, kad kiekvienas simbolis, kiekvienas akmuo ar vinis, žvakė savąją vietą kompozicijose rado po didelių paieškų ir svarstymų.
Paskutinioji Kryžiaus kelio stotis simbolizuoja Kristaus kapą. Tačiau nuo šviesa spindinčio lango besidriekiančio  audinio, ant kurio padėtas paprastas akmuo, simbolizuojantis kapo angą uždengusį riedulį, kompozicija dvelkia viltimi. Tuo, ką dovanojo Žmonijai Kristaus auka – atpirkimo ir amžinojo gyvenimo viltį.
Kryžiaus kelią įprasmina ir lakoniški kaligrafiški užrašai, ir skatiniai, skaitomi kelią einant maldininkų grupei.
„Rokiškio Sirenos“ inform.