Į gimtąjį Rokiškį gyventi grįžusi Ieva apie didmiestį nebegalvoja: matyti basus vaikus lauke yra laimė (foto) (0)

„Truputį abejojau, ar po mokslų tikrai verta kurti gyvenimą gimtajame Rokiškyje, tačiau dabar galiu drąsiai teigti – tai buvo vienas geriausių sprendimų gyvenime. Matyti, kaip kieme basi laksto tavo vaikai, pėsčiomis nueiti iki ežero, su kaimyne ankstų rytą prieš darbus išeiti pasivaikščioti, – tai yra tie maži kasdienybės stebuklai be kurių nebenoriu gyventi“, – sako vaistininkė Ieva Tuskaitė-Kanopienė.

Jai gyvenimo aplinkybės išties susidėliojo dėsningai ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir karjeroje, o su manančiais, kad mažuose miesteliuose jauniems žmonėms nėra galimybių, Ieva tikrai nesutiktų.

Jautė, kuriuo keliu reikėtų sukti

Rokiškietė Ieva mena, kad jau mokykloje daug kam sakydavo, kad ją baigusi stos į farmaciją, nors, juokiasi dabar, anuomet tikriausiai net tiksliai nebūtų sugebėjusi paaiškinti, kas ta farmacija iš tiesų yra.

„Buvau vienas iš tų žmonių, kurie labai tvirtai žinojo, ką nori studijuoti, taigi, stodama į universitetą įrašiau vienintelę specialybę. Rokiškyje turėjau vieną tokią labai mylimą vaistininkę, todėl užsukusi į vaistinę visada stodavau į tą eilę prie kasos, kurioje dirbdavo būtent ji. Turbūt tiesiog buvo kažkokia vidinė trauka farmacijai ir net nelabai galiu paaiškinti, iš kur ji atsirado“, – mena ji.

Taigi po studijų Ieva sėkmingai įsidarbino vienoje vaistinėje, tačiau likimas taip lėmė, kad jau metus ji dirba vienoje „Eurovaistinių“ Zarasuose, džiaugiasi vaistinės vadovės pareigomis, nuostabiu kolektyvu bei lanksčiu darbo grafiku, kas jai, auginančiai du mažus vaikus, buvo viena pagrindinių sąlygų keičiant darbo vietą.

„Negaliu patikėti, tačiau tai tiesa: mano rytai, važinėjant dirbti į Zarasus, tapo kur kas ramesni negu tada, kai dirbau Rokiškyje. Skamba kiek keistai, bet taip yra, mat mano darbas „Eurovaistinėje“ prasideda nuo 9 valandos, o rytai su dviem mažais vaikais būna gana chaotiški, tad vos spėdavau į darbą 8-ai valandai. Šis valandos pokytis man iš tiesų labai reikšmingas. Visąlaik jausdavausi esanti nuolatiniame skubėjime, o dabar turiu valandą grįžimui į save: nuvedu vaikus, ramiai nuvažiuoju ir dar lieka keliolika minučių pasiruošti dienos startui, taigi darbas kitame mieste mane veikia tik teigiamai“, – patikina pašnekovė.

Ieva mena, kad kai pirmąkart nuvyko į vaistinę Zarasuose, jai į akis krito nuostabus vaizdas, atsiveriantis per tarnybinį išėjimą – tiesiai į ežerą. „Šiltuoju sezonu galima jaukiai prisėsti ant laiptukų ir papietauti, besimėgaujant šiuo vaizdu – argi ne puiku?“ – šypteli ji.

Prieš kraustantis į Rokiškį, turėjo planą B

Ievos sutuoktinis, kaip ir ji pati, kilęs iš Rokiškio, todėl gyvenimas taip sudėliojo, kad jauna šeima po mokslų nusprendė grįžti gyventi į gimtąjį miestą. Tiesa, Ieva šypteli, kad idėja buvo vyro, o ji, kiek dvejodama, sutiko pabandyti, tačiau pasiliko ir galimybę keisti planą: „Sutikau. Galvojau, na, pabandykime, pagyvensime penkerius metus, jeigu suprasime, kad ne, tuomet imsimės plano B.“

Vis dėlto plano B neprireikė – šeima taip įsigyveno Rokiškyje ir pajuto mažo miestelio teikiamus kasdienius privalumus, kad sako, jog jokio „pabėgimo plano“ į didmiestį šiai dienai tikrai nebeturi.

„Rokiškyje viskas pasiekiama ranka, todėl labai patogu ir tiesiog lengva. Gyvename nuosavame name, turime didelį kiemą, todėl daug laiko praleidžiame lauke, pas mus vis užsuka svečių. Turime ir savo mažą daržiuką. O šiaip pats didžiausias džiaugsmas matyti kieme belakstančius basus vaikus, kurie gali bet kada iš šiltnamio nusiskinti pomidorą – štai tokie pas mus žemiški džiaugsmai, kurių tikrai nebenorime atsisakyti“, – šypteli ji.

Nuo atsikraustymo – daug naujų pažinčių

Zarasai Ievos gyvenime neatsirado tik su darbo pakeitimu: kadangi miestelis nuo Rokiškio yra maždaug 40 minučių važiavimo automobiliu atstumu, šeima mėgdavo čia apsilankyti, mat kraštas – išties gražus, todėl mėgstantys gamtą ir ramybę Zarasus renkasi ir kaip vasaros poilsio vietą.

„Zarasuose ir dirbti, ir poilsiauti labai gera. Darbe įdomu tai, kad sutinki labai skirtingų žmonių, nes vasarą čia atvažiuojama pailsėti iš visų Lietuvos kampelių. Žiemą ramiau, tada dauguma klientų – vietiniai, dažnai sutinkami žmonės. Beje, jaučiausi, kad vietiniams aš iš pradžių atrodžiau kaip kokia egzotika, – juokiasi Ieva. – Rodos, Rokiškis ir Zarasai juk visai šalia, tačiau tikrai čia kurį laiką jaučiau, kaip žmonės manimi labai domėjosi. Iš tarmės skirtumų suprato, kad esu ne iš Zarasų. Klausinėdavo manęs, iš kur esu, ar ilgai čia dirbsiu – jie matė naują jauną žmogų savo miestelyje ir visiems parūpo! Taigi taip ir pažindinomės.“

Nors Zarasuose Ieva dirba dar tik metus, sako, kad įdirbis jau labai jaučiasi, o žmonių pasitikėjimas auga sulig kiekviena nauja diena: „Atėję į vaistinę, būna, kad teiraujasi būtent manęs. Aš labai mėgstu bendrauti ir su vaikais, juos padrąsinti, kad nebijotų žmonių su baltais chalatais. Turiu netgi tokį būrelį vaikų, kurie, užėję į vaistinę, visada pasižiūri, ar aš esu, sveikinasi. Taip pat labai mėgstu konsultuoti jaunas šeimas, juk kai pati turiu mažų vaikų, galiu labai empatiškai pažiūrėti į jų problemas“, – pasakoja I.Tuskaitė-Kanopienė ir priduria, kad, rodos, tik metai darbo kitame mieste, tačiau ji Zarasus jau laiko antraisiais namais ir jaučiasi čia kaip vietinė.

Darbas žmogų puošia

Ieva šypsosi, kad jau po pusmečio „Eurovaistinėje“ jautėsi puikiai įsiliejusi į naujos darbovietės veiklą. Ji pamatė, kad darbuotojai kviečiami dalyvauti į vidinį įmonės projektą, kuriame atrinkta darbuotojų grupelė iš visos Lietuvos turės galimybę pasiūlyti savo idėją įmonei ir prisidėti prie jos realizavimo. Ieva nė nedvejojo ir pamanė: „Reikia bandyti laimę!“

„Mane labai suintrigavo ši galimybė, tad paskambinau vyrui pasitarti. Jis pradėjo juoktis ir patraukė mane per dantį, sako: „Tai aišku bandyk, gi jau pusę metų ramiai pagyvenai, reikia kažko naujo“, – juokiasi Ieva. – Na, aš ir užpildžiau anketą, tačiau daug vilčių būti atrinkta neturėjau, mat atrankoje galėjo dalyvauti „Eurovaistinės“ darbuotojai iš visos Lietuvos – tas šiaip labai smagu, kad nesvarbu, jog dirbame skirtinguose miestuose, visi turime galimybių dalyvauti bendrose veiklose.“

Fortūna veikliajai Ievai šypsojosi ir ji kartu su kitais septyniais kolegomis buvo atrinkta dalyvauti projekte, kuris vykdomas nuo šių metų pradžios ir jau eina į pabaigą. Atrinkta komanda turės pasiūlyti idėją, ką galima padaryti, kad „Eurovaistinė“ būtų dar stipresnė po metų? Kokie sumanymai bus įgyvendinti, Ieva dar girtis nedrįsta, tačiau patikina, kad veikla buvo itin įdomi ir suteikė visokeriopos patirties.

„Turime ir mentorių komandą, kuri mums padeda. Tai – labai didelė pažintis su įmone iš esmės, be to, nors ir dirbame komandoje, kiekvienas sau keliame ir asmeninius tikslus. Projektas baigsis liepą, tad jau judame link finišo tiesiosios. Labai džiaugiuosi šia galimybe, juk norisi tobulėti ir priimti visas gyvenimo dovanas – tiek asmenines, tiek profesines“, – šypteli ji.

15 min.lt