Sausio 13-oji – atminties laužai ir garbaus svečio vizitas (0)

Sausio 13-ąją rokiškėnai minėjo šv. Mišiomis, spontanišku susibūrimu prie Nepriklausomybės paminklo. Bajoruose prie Kultūros namų atidengta atminimo lenta čia gyvenusiam Alvydui Matulkai, kurio gyvybė užgeso lemtingąją naktį. Apie ją bendruomenei pasakojo garsus medikas, profesorius Valerijus Ostapenko, kuris kelias valandas prie žvakės šviesos kovojo už A. Matulkos gyvybę. Sutemus atminties laužai sužibo Savivaldybės aikštėje. Skambant jaunimo dainoms, garuojant karių savanorių išvirtai košei ir arbatai, rokiškėnai dalinosi anų lemtingų dienų prisiminimais ir ateities viltimis.

Telkia visuomenę
Šv. Mišias už Laisvės gynėjus aukojęs kunigas Dainius Matiukas priminė, kad Sausio 13-oji gyva žmonių atmintyje, ir šiandien ji vienija, telkia. Juk sausio 12-ąją 9 km trasą sostinėje įveikė bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ daugiau nei 7 tūkst. dalyvių, tarp jų ir daug rokiškėnų. Dekanas Eimantas Novikas pasidžiaugė, kad paskutiniųjų apklausų duomenimis, pusė šalies gyventojų, prireikus, su ginklu eitų ginti savo tėvynės. Jis priminė, kad yra ir kitokių ginklų, kurie tinka 100 proc. gyventojų – malda už savo šalį ir jos žmones. Dekanas pakvietė pasibaigus šv. Mišioms užsukti prie Nepriklausomybės paminklo. Ir iš bažnyčios spontaniška eisena patraukė į Nepriklausomybės aikštę. Daugelio rankose – mažytės neužmirštuolės. Kuriomis aktyvios parapijos moterys papuošė šventorių, o paskui išdalino į aikštę einantiems tikintiesiems. Tačiau šie gėlyčių namo neparsinešė – daugelis paliko jas prie Nepriklausomybės paminklo.

Apie tą lemtingąją auką
Kita Sausio 13-osios renginių stotelė – Bajorai. Juose gyveno ir iš jų lemtingųjų dienų išvakarėse ginti parlamento išvyko Alvydas Matulka. Jau seniai kalbėta, kad jo atminimą derėtų įamžinti specialioje lentoje prie namo, kuriame jis tuo metu gyveno. Jau ir gyventojų sutikimas buvo gautas, tačiau paskutiniąją minutę šie persigalvojo. Įdomiausia, kad už istorinės atminties įamžinimą atsakingo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro specialistai iš pradžių buvo kategoriški: tokios lentos kabinamos tik ant tų namų, kuriuose gyveno šie garbingi asmenys, sienų. Tačiau Bajorų bendruomenė parodė didžiulę iniciatyvą ir užsispyrimą. Tad išeitis buvo rasta – granitinė lenta su Alvydo Matulkos vardu pakabinta ant Kultūros centro fasado.
Šios ypatingos dienos proga pas Bajorų žmones atvyko garbingas svečias – chirurgas, profesorius Valerijus Ostapenko. Jis, kaip ir daugelis vilniečių, tą lemtingąją naktį buvo prie parlamento. Kadangi daugiabutis, kuriame gyveno V. Ostapenka su šeima, buvo prie pat parlamento, tai jame glaudėsi laisvės ginti atvykę žmonės. Čia atnešė ir gęstantį A. Matulką. Gydytojas chirurgas porą valandų žvakės šviesoje reanimavo mirštantįjį, belaukdamas greitosios pagalbos. Kaip sakė V. Ostapenko, vilties būta: fiziškai stiprus A. Matulka kabinosi į gyvenimą: keletą kartų atgavo sąmonę, pasakė kelis žodžius. Ir vėl prarasdavo sąmonę. Deja, ilga kova dėl jo gyvybės baigėsi nesėkme... Gydytojas neslėpė: jis, kaip ir kiti medikai, tą lemtingąją naktį atliko daugiau, nei reikalauja pareiga. „Bet taip ir turėjo būti“, – savęs garsus medikas nelaiko didvyriu. Tik prisipažįsta, kad toji lemtinga naktis jį visiems laikams sujungė su Rokiškiu ir jo žmonėmis...
Po minėjimo Bajoruose – kelionė į Kalneliškių kapines. Jose A. Matulkos kapas, žiemą pražydęs neužmirštuolių žiedais. Jį Sausio 13-osios išvakarėse papuošė Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos moksleiviai. Trumpa atminties akimirka, tylos minutė...

Iš kartos į kartą
Sutemus į Savivaldybės aikštę ėmė plūsti žmonės. Ji ir tomis lemtingomis dienomis buvo gyva: nuo Rokiškio pašto vyko autobusai į Vilnių, sausakimši laisvės gynėjų. Apie tai simboliškai priminė deglų perdavimo ceremonija: vyresniosios kartos patriotai – „Vėtrungės“ ir „Saulalas“ dainininkai juos perdavė jaunimui. Savivaldybės aikšteje žmones šildė ne tik du didžiuliai laužai, bet ir šiltas bendravimas. Žavėjo jaunųjų rokiškėnų – pop choro „ReDo“, grupių „Akoladė“ ir „Mes“ atliekamos patriotinės dainos. Galbūt jos skambėjo šiek tiek kitaip, nei tomis dienomis, bet ne mažiau jaudinančiai ir nuoširdžiai. O rokiškėnai, atėję į šventę su šeimomis, džiaugėsi gražia ir prasminga programa. Kad bendrauti būtų smagiau, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai savanoriai, neuniformuoti, ne tarnybos metu, išvirė po didžiulį katilą košės ir arbatos. Rokiškėnai skubėjo jos ragauti ir džiaugėsi itin skaniu patiekalu.
„Rokiškio Sirenos“ inform.