Nacionalinis miškasodis: galimybė kurti istoriją savo rankomis ir paneigti mitus (1)

Balandžio 27-ąją gamtos mylėtojus rokiškėnus kvietė tradicinis Nacionalinis miškasodis. Norinčiųjų smagiai praleisti laiką gamtos apsuptyje ir savo rankomis kurti palikimą ateinančioms kartoms – brandą šią dieną pasodintos eglaitės pasieks maždaug po 70 metų – netrūko. Kaip ir darbo jiems. Miškininkai Kamajų šile paruošė plotą 6 tūkst. eglaičių.

Apie miško svarbą

Nacionalinis miškasodis sudomino nemažai rokiškėnų, tarp jų ir Seimo narį Raimundą Martinėlį su jo padėjėjais, merą Ramūną Godeliauską, judėjimo „Vieningi kartu“ žmones. Netoliese mirgėjo ir firminės partijos „Tvarka ir teisingumas“ skarelės: rajono skyriaus vadovo Roberto Baltrūno vedini, talkinti miškininkams atvyko ir šios partijos atstovai. Taip pat dirbo ir savivaldybės tarnautojai, miškininkai.

Miškininkai neslepia, kad anšlago tokiame renginyje tikėtis sunku: juk dabar pats pavasario darbų įkarštis, ir žmonės tiesiog naudojasi proga savaitgalį padirbėti puošiant savo sodybų aplinką, sodinant daržus. Tačiau ir tų, kurie savo asmeninius interesus ir laisvalaikį dovanojo gražiai idėjai, netrūko.

Apie tai, kokią prasmę miškas turi lietuvui, kalbėjo Valstybinių miškų urėdijos Rokiškio regioninio padalinio vadovo Kęstutis Skvarnavičius. Jis neslėpė: miškas senovės lietuviams buvo sakralinė vieta, natūrali, gamtos dovanota šventovė. Nuo pat pirmųjų žmonių Lietuvos teritorijoje atsiradimo, miškas dovanojo jiems namus, maistą, prieglobstį nuo priešų. Netolima istorija moko, kad miškas tapo laisvės kovų vieta.

Apie tai, kokią prasmę turi šiandieninė talka, K. Skvarnavičius įrodė gyvu pavyzdžiu: talkininkams už nugaros ošė maždaug 70 metų amžiaus miškas. Šalia kirtavietės – septynerių metų eglutės. Tokios, kokias įprastai puošiame Kalėdoms: 1,5-2 m aukščio.

Simboliška, tačiau ir kirtavietė alsuoja gyvybe. Joje – specialia technika paruoštos ilgos plačios vagos. Išartos apeinant pačius didžiausius kelmus. „Simboliška, tačiau šiandieninė talka neigia mitą, kad miškininkai rūpinasi tik miškų kirtimu. Taip, mes esame dėkingi miškui už jo dovanas – medžius, kurie virs namų sienojais, gražiais baldais, lengvins ir puoš žmonių buitį. Bet mes miškus ne tik kertame, bet juos ir sodiname“, – kalbėjo K. Skvarnavičius.

Pašnekovas neslepia: miškas yra vertinga gamtos dovana, kurią reikia mylėti, gerbti, vertinti ir branginti. Ir naudoti šią dovaną taip, kad ji atneštų maksimalią vertę. Ir medis, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimą: jaunystę, brandą. Ateina laikas miškui gimti, atsinaujinti. Tad simboliška, kad kirtavietę, kurioje augę medžiai tarnauja žmonių buičiai, keičia jaunas miškas.

Išsklaidė abejones

Taigi, suplanuota, kad per dieną talkininkai pasodins daugiau nei 6 tūkst. eglaičių. Jos atkeliavo iš kaimyninio Zarasų rajono, užaugintos jos Dusetose. Ne vienas talkininkas norėjo užduoti klausimą: ko vertos miško sodinimo pastangos, kai šitokia sausra: jau bene mėnesį mūsų rajone neiškrito nė lašas lietaus. Ar prigis sausoje žemėje pasodinti medeliai. Miškininkai, užbėgdami klausimams už akių, aiškina: medeliai paruošti išgyventi tokiomis sąlygomis. Ir rodo ant eglučių šaknelių prilipusius keistus kristaliukus: tai specialios granulės, kurios laistant sugeria vandenį ir palaipsniui atiduoda jį augalui. Taigi, taip paruoštos eglaitės tikrai išgyvens ir augs. Su būtina sąlyga: jas reikia tinkamai pasodinti.

O pasodinti ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai tik įgudusiems miškininkams užtenka bakstelti kastuvu į kirtavietės dirvožemį, į atsiradusį plyšį juvelyriškai įkišti eglutės šaknis, ištraukti kastuvą ir įgudusiu judesiu priminti iškeltą žemę. Ir truktelti eglaitę už viršūnės: jei ji nejuda, pasodinta teisingai.

O talkininkams teko gerokai padirbėti, mat kirtavietėje žemė ne iš minkštųjų: joje ir nukirstų medžių šaknys, ir akmenys. O ir eglutės šaknys, nors pasiusk, nenori lįsti į iškastą duobę. Bet kaip įgrūsti medelio negalima: jei dalis šaknų liks išorėje, eglutė tiesiog nudžius. Ir net paskutinis veiksmas: juvelyrinis patrepsėjimas ne toks paprastas, kaip atrodo: rodos, ir stipriai primynus žemę, truktelėjus eglutę už viršūnės, ji ima judėti. Vadinas, reikia ją apkasti žemėmis ir jas intensyviai sumindyti. Ir visa tai saulės atokaitoje. Sodinukai sodinami maždaug pusantro metro atstumu vienas nuo kito. Miškininkai aiškina: atmatuoti paprasta: per kastuvo koto ilgį ir dar per vyro pėdą. Eglutes sodina duetai: vienas kasa kastuvu duobę, kitas sodina medelį, sukamšo į duobę jo šakneles.

Tiesa, miškininkai prisipažino, kad šiame plote jie jau padirbėjo ir prieš talką. Ankstyvas ir labai šiltas pavasaris privertė juos skubiai keisti planus ir dar prieš talką pasodinti čia berželius.

Daug įdomybių

Kad darbas būtų patogus, miškininkai pasirūpino specialiomis priemonėmis: ergonomiškais kastuvais, darbinėmis pirštinėmis, repelentais. O kad karštis mažiau alintų, vaišino pačių surinkta ir paruošta gaivia sula.

Jaunimui šis miškasodis buvo ir puiki pamoka apie mišką, jo gyventojų ypatumus. Jie sužinojo, kad pavasarį jaunučių eglučių viršūnėlės būtų puikus skanėstas žvėrims. Tačiau šiemet jaunuolynai beveik nenukentėjo: pavasaris buvo ankstyvas, tad nutirpus sniegui greitai pasirodė pirmoji žolė, kuri daug skanesnė už medelių viršūnėles. O kad jaunuolynai mažiau viliotų žvėris, medeliai tepami specialiomis priemonėmis. Kad miške verda gyvybė, talkininkai įsitikino patys: jų pašonėje ramiausiai praliuoksėjo kiškis, gretimuose laukuose akį džiugino gervės.

Kamajų krašto miškai, kaip sako jo žinovas girininkas Sigitas Markevičius, turi gausybę įdomybių ir paslapčių. Viena jų – meškiniai česnakai. Kurių talkininkai galėjo paragauti patys. Po talkos, prie gėrybėmis nukrautų stalų, užkandžiaudami gardžia žuviene. Miškasodžio dalyviams buvo įteiktos ir padėkos, atminimo ženklai. Tačiau pats didžiausias prisimimas liks savo pačių rankomis sukurta dovana ateities kartoms: gražus jaunas miškas.