Minėjimas Latvijoje – proga susibėgti lietuviams (0)

Šeštadienį Latvijoje vyko renginys, skirtas 1919-20 m. kovose su bolševikais žuvusiems savanoriams atminti. Jo metu Sventės bažnyčioje aukotos šv. Mišios už žuvusiuosius lietuvių ir latvių kalbomis, netoli Daugpilio į Dauguvos upę nuleisti vainikai su degančiomis žvakėmis, žuvusiųjų atminimas pagerbtas ir Červonkoje, kurios kapinėse net sovietmečiu išsaugotas paminklas Lietuvos kariams. Renginyje dalyvavo rajono vadovai, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai savanoriai, Pandėlio, Juodupės ir Obelių jaunieji šauliai, tremtinių choras „Vėtrungė“, istorikai. Prie šventės rengimo aktyviai prisidėjo Daugpilio lietuvių bendruomenė, Ilūkstės ir Subatės mokyklos, meno kolektyvai.

Sventės bažnyčioje
šv. Mišios dviem kalbomis
Renginio pradžia buvo numatyta 10 val. Sventės bažnyčioje. Todėl jau prieš devynias rokiškėnai, padabinę savo automobilius trispalvėmis vėliavėlėmis, organizuota kolona, vedama Rimantės Norvaišienės, iš Rokiškio išvyko į Latvijos pusę. Sventės bažnyčioje iškilminga rikiuote su valstybine, KASP bei šaulių vėliavomis išsirikiavo rokiškėnai kariai savanoriai ir šauliai. Pamoksle dviem kalbomis, Sventės klebonas pabrėžė, kad už abiejų tautų laisvę žuvę kariai, išėję ginti tėvynės, pakluso ne tik žmogiškąjam pareigos jausmui, bet ir Dievo valiai.  
Po šv, Mišių šventoriuje buvo pašventinti vainikai ir gėlės, kuriuos renginio dalyviai atvežė padėti ant žuvusiųjų karių kapų.
Po to atvykusieji skubėjo į Sventės kapines pagerbti čia palaidotų žuvusių Lietuvos karių.

Didžiulis iššūkis
Po pagerbimo ceremonijos kolona pasuko Daugpilio link. Čia, prie Dauguvos 1919-20 m. vyko aršios kovos su bolševikais. Į Lietuvą bolševikų Vakarų armija įžengė dar 1918 m. gruodį. Žiemą ji užėmė Vilnių, Šiaulius, Telšius ir stūmėsi toliau Latvijos link. Vasario 7 d. prie Kėdainių pirmą kartą į mūšį prieš ją stojo jauna Lietuvos kariuomenė. Vasario 10 d. vokiečiai sumušė bolševikus prie Sedos ir Mažeikių.  Gegužės 3 d. Lietuvos kariuomenė išvadavo Ukmergę, gegužės 24 d. – Panevėžį, rugpjūčio 25 d. – Zarasus. Kovos veiksmai prieš bolševikus baigėsi spalio 2 d. užėmus Daugpilio priemiestį Grivą. Daugelis Červonkoje palaidotų karių žuvę 1919 m. liepą – spalį. Iki pat 1920 m. liepos 12-osios, kuomet Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis, Lietuvos kariuomenė saugojo frontą prie Dauguvos. O jame ramu nebuvo: kai kurie kariai žuvo jau 1920-aisiais.  Lietuvos kariuomenę šiame fronte sudarė 1-oji brigada („Vilkmergės grupė“) ir 2-oji brigada. Pirmajai brigadai vadovavo karininkas Ladyga, o antrajai – karininkas Nastopka. Vyriausiasis kariuomenės vadas buvo karininkas Silvestras Žukauskas. Bolševikų kariuomenę, veikusią prieš Lietuvą, sudarė 9 pėstininkų pulkai, 1 batalionas, kelios artilerijos baterijos, kavalerijos eskadronai, aviacijos eskadrilė ir du šarvuoti traukiniai.
Laisvės kovos – vienas gražiausių ir įspūdingiausių Lietuvos naujausiosios istorijos epizodų. 1918 m. lapkričio 23-ąją šalies vyriausybė pakvietė savanorius stoti į Lietuvos kariuomenę. Į šį kvietimą atsišaukė tūkstančiai jaunos valstybės piliečių. Laisvės kovos unikalios tuo, kad į jaunos valstybės gynybą įtraukė visų konfesijų ir socialinių sluoksnių žmones. Tikėjimas jaunute, nė metų neturėjusia valstybe, buvo toks didžiulis, kad daugelis Lietuvos jaunuolių negailėjo už ją atiduoti savo gyvybes. Vienuose apkasuose stovėjo ir katalikų klierikas, ir judėjas, ir lenkų bajoras, ir baudžiauninkų ainis, lietuvis, rusas sentikis, totorius.

Nelengva užduotis
kariams savanoriams
ir drąsusis kunigas
Daugpilio pašonėje, prie Dauguvos upės, kur nusistovėjo fronto linija, ceremonijos organizatoriai sugalvojo renginio akcentą – Dauguva išplukdyti gėlių vainikus. Tačiau ši užduotis – ne iš lengvųjų: mat Latviją ne mažiau nei mūsų rajoną pastarosiomis dienomis niokoja lietūs. Latviai padirbėjo iš peties: nušienavo didoką pievą paupyje, kad būtų kuo lengvesnė prieiga prie upės, upėje iškirto krūmus. Parūpino ir pripučiamą valtį. Tačiau srauni upė taikėsi apkartinti ceremoniją: vos kunigui, jaunųjų šaulių vadui Algiui Veikšiui ir vainikus ketinusiems plukdyti dviems rokiškėnams kariams užlipus ant tiltelio, pasigirdo grėsmingas „trakšt“. Kaip įmanoma atsargiau kariai įsėdo į valtį ir paėmė du iš keturių paruoštų vainikų. Likę tiesiog netilpo nedidukėje valtyje. Atsargiai išvairavę į upę, jie paleido vainikus su degančiomis žvakėmis pasrovui. Grįžtančius karius pagavo srovė ir taikėsi nunešti ten, kur ką tik buvo iškirsti krūmai. O jų nukirstos šakos – aštrūs smaigai. Kariai juvelyriškai išvairavo valtį tiltelio link, kur drąsusis Sventės kunigas laukė ant tiltelio su dar dviem vainikais. Ir šiuos vainikus netrukus pagavo srauni Dauguvos srovė.

Tradicinis paminėjimas
ir matematika
Po šios ceremonijos kolona suko į Červonkos kapines. Čia iškilminga eisena su gėlėmis ir vainikais pasuko paminklo Lietuvos kariams link. Šio paminklo istorija unikali: jis prie judraus kelio, ant kapinių kalvos, kiek pridengtas medžiais, nepaliestas išstovėjo visą sovietmetį. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, lietuvių karių kapai vėl rūpestingai prižiūrimi ir puoselėjami. Prie to daug prisideda R. Norvaišienė, kariai savanoriai, jaunieji šauliai, istorikai, muziejininkai.
Ir atminimo ceremonijos metu čia skambėjo kalbos apie laisvę, būtinybę išsaugoti istorinę atmintį. Nors kvietime į renginį buvo parašyta „Didvyriškos istorijos kelias Lietuva – Latvija – 100“, akylesni šventės dalyviai pastebėjo, kad šiuo klausimu su matematika visgi prasilenkiama. Mat tik 2018 m. lapkričio 23-ąją bus švenčiamas Lietuvos kariuomenės šimtmetis, o laisvės kovose Latvijoje lietuviai kariai dalyvavo 1919-20 m.
Pagerbus karių atminimą, šventės dalyviai suko į Ėglainę. Čia puikią šventinę programą paruošė latvių kolektyvai. Daugpilio lietuvių bendruomenės siela Rimantas Klepšis ir jo komanda įdėjo daug pastangų, rengdami programą. Sužavėjo Ilūkstės kultūros namų kolektyvas bei Subatės ansamblis „Sonata“, kuris specialiai šiam renginiui lietuviškai sudainavo „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Kelias dainas latviai atliko a capella. O po to šventės dalyvius linksmino liaudiškos muzikos kapela „Čir vir vyrai“, kurios vadovas pakvietė prisijungti ir keletą kūrinių kartu pagroti ir žinomą Rokiškio armonikierių Vytautą Statulevičių.
„Rokiškio Sirenos“ inform.