Apie paveldėtą ir kuriamą istoriją (0)

Jei paklaustumėte, su kuo siejamas Romualdo Kaminsko vardas, daugelis rokiškėnų nedvejodami atsakytų, kad su linais. Tiksliau su jau tradicine tapusia „Lino mūkos“ švente. Ir šiemet svetingi šeimininkai Romualdas ir Irena Kaminskai pakvietė lino mylėtojus išrauti simbolinį linų pėdelį, namo parsinešti lino puokštelę. Juk mėlynuojantys pluoštinių linų laukai šitiek amžių buvo Rokiškio, o ypač Panemunėlio krašto, vizitine kortele. O dabar, kaip prasitarė pats šventės šeimininkais R. Kaminskas, jam bandymų stotyje buvo patikėta saugoti paskutinioji lietuviškosios veislės pluoštinių linų sėkla.

Pirko namą, o nusipirko... istoriją

Dar gerokai prieš „Lino mūkosׅ“ šventę R. Kaminskas pasikvietė į savo sodybą kraštiečius, prisimenančius žymųjį šio krašto gydytoją Antaną Jurgelionį. Kas patikės, kad sodyboje šimtamečių medžių apsuptyje, toli nuo didmiesčių šurmulio, savo dienas leido toks garsus žmogus: vienas olimpinio judėjimo ir sporto medicinos Lietuvoje pradininkų, asmeniškai bendravęs su olimpinio judėjimo kūrėju, atgaivinusiu olimpines žaidynes, Pjeru de Kubertenu. Tai A. Jurgelionis buvo krepšininkų komandos, kuri 1937-aisiais Rygoje Lietuvai iškovojo pirmuosius Europos čempionato medalius, vadovas. O istorija apie jį, kaip sako sodybos šeimininkas, sklido iš lūpų į lūpas, tad teko gerokai padirbėti, dėliojant šio žymaus gydytojo gyvenimo mozaiką.

Beieškodamas šį gydytoją pažinojusių žmonių, R. Kaminskas susisiekė su jo giminėmis net iš tolimosios Prancūzijos. O jo artimieji, likę Lietuvoje, sovietmečiu nešiojo sunkų tylos ženklą – apie garbųjį giminaitį buvo kalbama tik puse lūpų. O štai iš Panemunėlio kilusi žilagalvė močiutė Antanina ne veltui nešioja tokį vardą. Jai, pro Panemunėlį slenkant Antrojo pasaulinio karo frontui, švilpiant kulkoms ir aidint sprogimams ateiti į šį pasaulį padėjo būtent daktaras A. Jurgelionis. Kuris tą lemtingą akimirką gimdyvę – savo šeimos ekonomę – slėpė... griovyje. Mat ten buvo saugiau, nei išpuoselėtuose daktaro namuose.

Taigi, kaip sako R. Kaminskas, jis, atrodo, pirko tik namą. O įsigijo kvapą gniaužiančią istoriją. Su kuria susipažinti atvyko Lietuvos sporto muziejaus vadovybė, olimpietis ėjikas Vytautas Kazlauskas. Šiltą kamerinį renginį vedė aktorė Virginija Kochanskytė. O visiems, norintiesiems susipažinti su daktaro A. Jurgelionio istorija, dabar apie šį įžymų žmogų primins paties R. Kaminsko sukurta paminklinė lenta.

Lino gyvenimas – dainomis ir darbais

Vos po valandėlės į R. Kaminsko sodybą plūstelėjo lino drabužiais pasidabinę lankytojai. Linas – „Lino mūkos“ šventės nerašytas aprangos kodas. Daugelis skubėjo įamžinti nedidelį linų plotelį, pasipuošusį retais paskutiniais mėlynais žiedais. Pirmosios rauti linų nuskubėjo lopšelio-darželio „Varpelis“ moterys. Kaip pačios juokavo, pasirūpinti „medžiaga“ edukacijai. Mat šios šaunios moterys visiems norintiesiems rišo dailiais liaudiškais akcentais padabintas lino puokšteles.

Prie medinių „korų“ fotografuotis skubėjo ansamblio „Vengerinė“ moterys. Būtent jos su dainomis mokė šventės svečius rauti ir krauti linus. Būtent jos balta linine skarele lauke atmatavo barus. Daugelio šventės svečių nereikėjo mokyti, kaip linus rauti: sovietmečiu linarūtė buvo kasmetinis Panemunėlio moksleivių darbas.

Bemat nedidelis linų plotelis liko tuščias. Į pėdelius surištus linus vyrams teko sukrauti į vežimą. Ir ne bet kaip, o taip, kad šaknelės nesusipintų su viršūnėlėmis. Ir ne tik žalius linus sukrauti, bet ir nuo pievos surinkti jau išklojėtus. Bemat „koros“ prisipildė linų, ir jas R. Kaminsko augintis bėris nutempė į eglių pavėsį. Ten – „lino mūka“ nuo mintuvų, kuriuose traiškomi linų stiebeliai taip, kad prasiskleistų pluoštas,  bruktuvų, kuriais nudaužomi spaliai, iki tankių šukų, kuriomis nušukuojamos trumpiausios pluošto sruogos – pakulos. Čia pat ir vadinamasis „kalavartas“ – verpimo ratelis, kuriuo suverpti plonyčiai lino siūlai darbščių šio krašto audėjų staklėse virsta balta drobe ar raštuotais rankšluosčiais. Kuo žmogaus darbštumo ir talento dėka gali pavirsti linas, liudija juodupėnės tautodailininkės Genovaitės Šimėnienės audiniai. Jų vingrūs raštai ir audimo procesas taip sužavėjo operos solistą Liudą Mikalauską, kad jis pažadėjo savo vaikams vietoj planšetės nupirksiąs audimo stakleles.

Besekant „lino mūką“ virš Panemunėlio laukų ima leistis saulė. Kaip ir prieš šimtmečius, tai poilsio metas. Čia pat ant laužo didžiuliame katile garuoja gardi Juozo Simučio žuvienė. Paragavus jos, „gaspadinės“ ima dalinti kitą ypatingą šio krašto patiekalą: virtas bulves su linų ir kanapių sėklų „dažiniu“.

Pasivaišinus, pabendravus, metas pasidžiaugti šimtmečio istorija, kurią operos solistas L. Mikalauskas pasakojo dainomis: nuo tarpukario Lietuvos fokstrotų ir tango. Kurį su garsiuoju solistu teišdrįso sušokti viena šventės dalyvė. Iki Atgimimo dainų, kurios jungė mūsų tautą šimtatūkstantiniuose mitinguose. O aktorė Virginija Kochanskytė klausė Seimo nario Raimundo Martinėlio, ar jis padės išsaugoti ainiams lietuviškąjį liną. „Linas – neatsiejama mūsų kultūros ir istorijos dalis. Tad ją būtina išsaugoti ir perduoti ateities kartoms“, – užtikrino Seimo narys ir pridūrė, kad linas ir jam nesvetimas: ne vieną vasarą, kaip ir daugelis Panemunėlio krašto žmonių, jis rovė ir vežė linus.