Vytautą Šliką prisimenant. Žmogus, kuris nebijojo (4)

Publikuota: 2021-01-28 Kategorija: Žmonės
Vytautą Šliką prisimenant. Žmogus, kuris nebijojo
Asmeninio albumo nuotr. / Vytautas Šlikas

Vytautas Šlikas – unikali asmenybė: su tuo sutiks ir jo bičiuliai, ir tie, su kuriais jį likimas pastatė skirtingose barikadų pusėse. „Drąsa, tvirtumas, atvirumas, tiesumas, reiklumas... O kartu – ir didžiulė pagarba, dėmesys žmogui, ypač jaunimui, meilė kaimui, darbui“, – taip Vytautą Šliką apibūdina Lina Meilutė-Datkūnienė, kuriai jis buvo ne tik reiklus mokytojas, patarėjas, bet ir įkvepianti asmenybė. 

„Vytautas Šlikas – pirmasis žemaitis, su kuriuo teko susipažinti. Įsitikinau, kad tai, kas kalbama apie žemaičius, jų užsispyrimą, tvirtybę – yra tiesa.

Kai įsidarbinau Žemės ūkio rūmuose, buvau paskirta dirbti į Rokiškį. Darbo kabinetą dalinomės su Rokiškio ūkininkų sąjunga. Tas kabinetas man pasirodė niūrokas, įspūdį dar labiau sustiprino medinės lentelės. Galvoju sau, kur aš patekau? O čia dar ponas Vytautas griežtu tonu pradėjo klausinėti: kas aš, iš kur atvykau, kur studijavau... Toks tonas privertė iš pradžių krūptelti, pasitempti. Pradėjo klausinėti detaliau, pasirodo, pažinojo mano tėtį, kuris jo vadovaujamame Liudo Giros kolūkyje atliko praktiką, kartu dirbo ūkininkų sąjungoje.

Jau pirmojo pokalbio metu supratau, kad šis žmogus turi didžiulį svorį, didžiulę patirtį. Yra griežtas ir reiklus. Ir sau, ir kitiems, tvirtas ir užsispyręs. Vėlesniuose pokalbiuose atsiskleidė unikali jo asmenybė, gyvenimiška patirtis. Liaudies priešo vaiko dalia, šeimai gresiantis badas, tolesni kilnojimai iš vietos į vietą, iš darbo į darbą. Kolūkio kūrimo nuo antspaudo, kumelės ir balno, iki klestinčio ūkio su profilaktoriumais ir baseinais patirtis. Nepaisant kartų skirtumo, turėjome daug bendro: abu ketinome tapti mokytojais. Pono Vytauto dėmesys jaunajai kartai, atsakomybė prieš vaikus ir už juos – buvo svarbus jo bruožas.

Kaip ir atsakomybė už kiekvieną žmogų. Kiek kartų jis gynė mūsų rajono žemdirbių interesus, kiek kartų buvo nepatogus, nesuprastas. Kiek kartų nepagailėjo griežtesnio žodžio ir iš tribūnos, ir asmeniškai tiems, kurie kliudė, nenorėjo suprasti, padėti. Jis buvo tarsi gyvas skydas, iššaukdavęs į save nepasitenkinimo ugnį, nuo jos gindamas bendražygius. Jį žmonės gerbė už tai, kad niekada nenusisuks, neišduos.

Iš pradžių ir man buvo keista, kad anksčiau ginčijęsis ir baręs žmogų, po kurio laiko jį apkabina kaip geriausią bičiulį.

Geriau jį pažinama, supratau, kad tas griežtumas, reiklumas – ne veltui. Ponas Vytautas nemėgo kalbančių, mylėjo dirbančius. Ir kiekvienas jo reiklus patarimas, pastaba – tai tarsi galimybių patikrinimas, ar gali ir nori dirbti geriau. Grūdinimas: prieš gyvenimo išbandymus, prieš aštrius kitų žodžius, pagrįstą ir nepagrįstą kritiką. Kiekvieną jį supantį žmogų priimdavo su mokytojo meile ir pareiga: skatinti atskleisti geriausias savybes. Atrodė, kad jis geba žmogų permatyti kiaurai: su jo stiprybe ir silpnybėmis. Jautė pareigą kiekviename žmoguje ugdyti stuburą, vertybes. Gerbė tuos, kurie nebijojo jam prieštarauti, apgint savo nuomonę. Į akis girdavo retai. Tačiau žinojome, kad negaili gero, šilto žodžio, vertina tuos, kurie šalia.

Ponas Vytautas buvo pavyzdys. Nebijoti. Jis ir pats neslėpė: nebijo nieko. „O ko čia bijoti? Eini ir darai“, – taip jis mums kalbėjo. Drąsą ugdė ir sunkios, skaudžios jaunystės patirtys, ir sėkmingai įveikti sunkumai. O kur dar aštrus protas, strateginis mąstymas, kandumas. Todėl ir kalbėjo tiesą, kartais aštriai, kartais nediplomatiškai. Nemėgo kvailių ir niekada jiems nenuolaidžiavo. Labai mylėjo laisvę. Pats būdamas laisvas, labai skaudžiai reagavo, jei kas prarasdavo savarankiškumą.

Iki pat paskutinių dienų domėjosi pasaulio ir Lietuvos, savojo krašto įvykiais. O tiems, kurie norėdavo keisti pasaulį žodžiais, primindavo, kad darbus reikia pradėti namie, keisti pirmiausia savo aplinką. Taip kaip keitė pasaulį pats – ne versdamas sistemą, o keisdamas aplinką pagal savo patirtį, žinias ir talentą.

Į Amžinybę išėjus Vytautui Šlikui, nuoširdžiai užjaučiu jo šeimą, artimuosius, bendražygius. Kiekvienas širdyje saugokime jo šviesų atminimą“.

 

Atsisveikinimas su Vytautu Šliku vyks Rokiškio laidojimo namuose Respublikos g. 17. Šeštadienį, 30 dieną nuo 13.00 val. iki 20.00 val. Sekmadienį, 31 dieną nuo 8.00 val. iki 13 val.

Šv. Mišios už Vytautą Šliką bus aukojamos sekmadienį 8.30 val. Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje.

Urna išnešama 13.00 valandą. Laidotuvės vyks Rokiškio Kalneliškių kapinėse.

Artimųjų pageidavimu prašome velionio atminimą pagerbti baltu gėlės žiedu.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video