Iš Rokiškio kilęs Raimondas įveikė vieną ilgiausių triatlonų ir tapo „Geležiniu žmogum“ (foto) (7)

Publikuota: 2021-08-19 Kategorija: Žmonės
Iš Rokiškio kilęs Raimondas įveikė vieną ilgiausių triatlonų ir tapo „Geležiniu žmogum“ (foto)
Raimondo Kazlausko asm. archyv. / Raimondas Kazlauskas „Iron Man“

3,8 kilometrai plaukimo, 180 kilometrai dviračiu ir 42,1 kilometrai bėgimo – iš Rokiškio kilęs Raimondas Kazlauskas be pertraukų tai padarė per 11 valandų ir 36 minutes. Jis rugpjūčio 8 d. įveikė garsųjį „Iron Man“ (vert. „Geležinis žmogus“) triatloną. Šiame interviu skaitysite apie Raimondo požiūrį į sportą, jo išgyvenimus triatlono metu ir kaip jam pavyko tai pasiekti.

Gali trumpai papasakoti apie save skaitytojams?

Esu Raimondas Kazlauskas iš Rokiškio – čia gimęs ir augęs. Baigęs mokyklą išvažiavau gyventi ir studijuoti į Vilnių. Dirbu IT, programuotoju, ir hobiui užsiimu sportu: triatlonais, bėgimu, plaukimu ir važiavimu dviračiais.

Koks buvo tavo pirmas didesnis žygis? Žinau, kad 2019 m. dviračiu numynei beveik 2400 kilometrų.

Žinai, kiekvienam „didelis“ žygis yra reliatyvus. Gal pats pirmas buvo kai aš pirmą kilometrą nubėgau. Kitiems atrodo, kad mano tas didelis žygis buvo kai aš iš Jungtinių Karalysčių parmyniau į Rokiškį, gal per 25 dienas.

Ar turėjai tikslų momentą, kai pradėjai užsiiminėti sportu?

Buvo toks momentas pas mane. Šiaip visada buvau aktyvus, bet kai baigiau mokyklą ir pradėjau studijuoti, tas fizinis aktyvumas sumažėjo, pradėjau daugiau valgyti ir priaugau svorio. Ir mes su tokiu kolega dviese dirbom ir suderėjom, kuris iš mūsų per 2 mėnesius numes daugiau svorio. Tuo metu aš pradėjau ruoštis savo pirmam pusmaratoniui ir tada pradėjau bėgioti. Tada buvo pats pirmas mano nubėgtas kilometras. Dar prisimenu, kaip Vilniuj kėliausi 6 ryto ir bėgau kažkur prie Ozo. Tai, wow, buvo labai sunku. Čia buvo pati pradžia, pirmas kilometras. Tada du, trys, svoris krenta, penki, septyni, svoris krenta ir per duos du mėnesius numečiau labai daug svorio. Nubėgau pusmaratonį, tada nori daugiau, nori greičiau, tada maratoną pradėjau bėgiot, triatlonus pradėjau lakstyt, plaukiot pradėjau.

Kokia visa tavo kelionė iki dabar? Pirma nubėgai pusmaratonį, po to maratoną. Kaip viskas kilo laipteliais?

Pirmas mano pusmaratonis buvo Vilniaus maratonas. Po to net nepamenu, kas buvo toliau. Aš stengiuosi dalyvauti labai skirtinguose renginiuose. Nenoriu tik bėgiot ar tik plaukt. Man rodos kitas buvo Jungtinėje karalystėje renginys. Užsiregistravau važiuoti 100 kilometrų dviračiu. Ten buvo, man rodos, už vėžiu sergančius. Tiesiog niekada dviračiu nevažiaviau tokių atstumų, galvojau pabandysiu. Tada 100 kilometrų nuvažiavau, galvoju ką toliau daryt. Tada Liverpulyje irgi bėgau dar vieną pusmaratonį, po to pabandžiau visą maratoną nubėgt. Ir tada Jungtinėje Karalystėje buvo pirmas mano pusė „Iron Man“ (vert. „Geležinis žmogus“), kai jau pradėjau daugiau plaukiot, daugiau važinėt dviračiu, daugiau bėgiot ir kažkaip viskas pradėjo jungtis į vieną. Tada vėl maratonai eina, kyli, kyli, kyli, nestoji ir bandai sau vis didesnius iššūkius išsikelt. Ir va, pirmas mano pilnas „Iron Man“ buvo šį sekmadienį (rugpjūčio 8 d.)

Čia buvo tavo didžiausias pasiekimas sporto srity?

Čia buvo mano tikslas ilgą laiką, gal kokius šešis, septynis metus. Kai tik pradėjau sportuot, mačiau, kaip kažkas padaro. Žiūri į tą tikslą ir galvoji – kaip taip įmanoma? Kaip žmonės gali? Nežmogiškai atrodo. Bet tu tą patį galvoji apie pusmaratonį, jeigu sugebėjai baigt pusmaratonį, galvoji – „Kaip žmonės gali baigt maratoną? Aš vos pusmaratonį užbaigiau.“ Baigi maratoną ir matai, kad aha, aš galiu dar daugiau. Tas pats „Iron man“. Pasirodo jo, įmanoma, viskas įmanoma, jeigu nori.

Kada pradėjai ruoštis dalyvavimui „Iron Man“?

Specifiškai dalyvavimui „Iron Man“ labai nesiruošiau. Mano pasiruošimas visiems renginiams yra truputi skirtingas nuo kitų. Aš dabar vis tiek susiradau labai daug kolegų, kurie „Iron Man“ daro, yra bėgikai, plaukikai. Jie turi savo savaitinius planus, turi trenerius dažniausiai. Bet aš kažkaip labai skirtingai, tiesiog klausau savo kūno. Stengiuosi daugiau bėgiot, daugiau važinėt dviračiu. Neturiu kažkokių planų, kad ten per savaitę turiu įveikt 200 kilometrų. Tai mano tas pasiruošimas, manau, yra visas procesas, kiek sportuoju. Realiai tu pasiruošt „Iron Man“ gali per pusę metų, jeigu labai nori – save kankint, drožt, kankint, drožt, pabaigt „Iron Man“, nusikankint iki galo ir tada nieko nebenorėt. Aš stengiuosi dažnai mėgautis tuo procesu, svarbiausia man yra mėgautis. Jeigu mėgausies, džiaugsies, tai tobulėsi ir pabaigsi.

Labai įdomus tavo požiūris. Nesu girdėjęs, kad kažkas taip pasiruoštų dalyvauti „Iron Man“.

Jo, nes mano pažįstami visi sako: „Ei, taigi Raimi, pasiimk trenerį, tau bus lengviau“. Aš taip mėgaujuosi bėgimu arba tiesiog sekmadienį atsisėdu ant dviračio ir išvažiuoju šešiom valandom važinėtis. Gamta, saulė, lietus, oro pasikeitimai man yra didžiausias kaifas. Tiesiog mėgaujuosi savo laiku, man čia yra atsipalaidavimas. Tas pats su bėgimu – muzikos pasiklausai, pabėgioji. Nesi pririštas prie kažkokio plano ir jeigu nesugebi laikytis plano, labai daug žmonių pradeda blogai jaustis – „Aš šiandien turėjau nubėgt 10 kilometrų, bet blogai jaučiuosi, nenubėgau 10 kilometrų. Kaip aš pasivysiu save?“. Man taip labai nepatinka, aš galvoju, kad reikia klausyti savęs ir kaip išeina, taip ir daryt.

Per kiek laiko įveikei „Iron Man“?

Mano tikslas buvo tilpti į 12 valandų, bet baigiau per 11 val. 36 min. Pats nustebęs buvau. Visai gerai sekėsi, neskubėjau, nesistengiau labai. Vis tiek labiau norėjau pabaigt, kadangi pirmas. Sakau geriau pabaigsiu lėtai, nei nepabaigsiu išvis.

Kaip jauteisi viso triatlono metu?

Šiaip labai daug jausmų. Prieš patį plaukimą, kai jau sustojom eilėj, dar prieš eilę labai jaudinausi, žiauriai. Aš labai retai taip žiauriai jaudinuosi, bet buvo žiaurus jaudulys. Pradėjo lyt, jūroj nesu plaukęs. Ir lietus, viskas banguoja, žmonės tiesiog bėga į vandenį. Viskas atrodo baisiai. Pats, žinai, vis tiek bijai, nes tiek laiko žiūrėjai į šitą dalyką kaip į didelį tikslą, ir dabar turi šansą įveikt save ir savo tikslą. Dabar vienintelis šansas, kai gali tai padaryt ir pradedi jaudintis. Ir aš dar gana bijau vandens, kad ir kaip keistai skambės, aš bijau vandens. Nebijau vandens, bet bijau toli nuo kranto plaukt. Bet tada, kai prasidėjo „Iron Man“, pradėjom visi plaukt. Po 100-200 metrų nusiraminau, susigyvenau su vandeniu, su jūra, su bangom, atsipalaidavau. Ir taip sklandžiai, taip gražiai viskas praėjo, taip gera buvo plaukt, aš net negaliu paaiškint žodžiais. Nors ir viskas banguoja, lyja, žmonės plaukdami daužosi vieni į kitus. Čia labai įprasta yra triatlonuose, nes grupė didelė plaukia, tu gauni ir į galvą, tu gauni ir iš kojos į galvą, į veidą, arba pats netyčia plaukdamas kažkam.

Apiplaukiau tą ratą, paskui daug lengviau pasidarė išlipus iš vandens. Tada viskas, visos baimės dingo. Kai ant dviračio užšokau, dabar jau galvoju pasimėgausiu. Nors ir esu pats prasčiausias dviraty iš tikrųjų, bet dviratis vis tiek, nesuteikia kažkokios baimės. Važiuoji po truputi, mėgaujuosi oru.

Ir tada dviračio pabaigoj dar supranti, kad tau reikės bėgt pilną maratoną. Dar važiuodamas galvojau, kad bus žiauriai sunku bėgt, truputi baimė pačiam gale dviračio buvo. Bet nulipau, apsimoviau batus ir pradėjau bėgt ir taip atrodo, kad aš dar pilnas jėgų. Pradėjau bėgt ir irgi atsipalaidavau. Nubėgau 10, 15 kilometrų ir viskas gerai, galiu varyt toliau. Ties kokiu 25 kilometru prasideda kita fazė – skausmas. Kojų skausmas, plėšymas, pradedi bėgt ne kojom, o smegenim. Tokią meditaciją turi būt išmokęs. Kokie 10 kilometrų yra didžiausias peilis. Ir tada kai esi 35, 36 kilometre tada toks palengvėjimas, atsipalaidavimas, kad „Okey, nebedaug liko, padariau sunkiausią, po truputi pabaigsiu“. Ir tada pabaigiau.

Ir tada aišku laimė ir visa kita. Realiai gale apsiverkiau, tiesiog ašaros pradėjo riedėt iš laimės. Nežinau, gal čia kaip moterim po gimdymo kokio buvo (juokiasi). Man kai medalį kabino ant kaklo, tada žiauriai susigraudinau, kad save įveikiau.

Gal nori kažką palinkėti tiems, kurie kada nors norėtų kažką panašaus padaryti?

Tiesiog daryt, tiesiog daryt ir negalvot. Gal nesiūlyčiau nusistatyt kaip pirmą tikslą ilgus atstumus. Gal pradėt mažais žingsniais judėt į priekį ir galų gale pasiekt didelius tikslus. Nes tais mažesniais tikslais judant į priekį galima pasiekt tikrai daug. Aišku visiems sportuot, judėt, nenustot. Gyvenime vis tiek lengviau, kai sportuoji – laimingesnis esi, aktyvesnis, ir kitus laimingesnius darai, kas yra svarbiausia.

Ačiū, Raimondai!

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video