Camino Lituano: I diena (foto) (2)

Publikuota: 2021-05-21 Kategorija: Žmonės
Camino Lituano: I diena (foto)
Asmeninio archyvo nuotr. / Audronė ir Algimantas Šablinskai

„Rokiškio Sirena“ pristato straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. Kiekvieną antradienį ir penktadienį Jūsų lauks naujas  ciklo „Camino Lituano“ straipsnis. 

Pirmas etapas: Žagarė – Buivydžiai.

2021 m. balandžio 18 d.

Kiekvienas mes turim savo In ir Jan - tarpusavyje prieštaraujančius ir vienas kitą papildančius pradus. Piligrimai juos vadina Kelio Demonu ir Kelio Sargu. Eiti ar neiti piligrimų keliu Camino Lituano sprendi pats, tačiau aktyviai šiame procese dalyvauja ir Demonas su Sargu. Demonas šį kartą kategoriškas: nesąmonė – ko tu ten nematęs? Dulkinų vieškelių, Šiaurės Lietuvos lygumose? Dar gi karantinas - su nakvynėmis problemos. Ateisi į nakvynės vietą vakare, kaip šuva nusikalęs, o ten vietoj šiltos lovos didelė spyna kabo? Vis tiek viso kelio nenueisi – Šimonytė nuo ketvirtadienio paleidžia lauko kavines... Ne pensininkas dar -  dirbti reikia! Kelio Sargo argumentai paprasti: panosėje, vos už šimto kilometrų vingiuoja naujas Camino; pavasaris pagaliau įsibėgėjo - stojo puikus oras; saulytė maloniai šildo, gamta bunda, paukšteliai čiulba, tiesiog, ideali proga; sako, kai kojos vargsta, galva ilsisi - šeimos verslui praverstų naujos idėjos - Kelias tam baisiai tinka. Kodėl neišbandžius? Tūkstantis ir viena priežastis už! Paskutinis argumentas ant mano abejonių svarstyklių buvo brangiausios gyvenimo bendražygės žodžiai: baik dvejoti, varom tiktai... Buen Camino!

Camino Lituano pradžia – vyšnių sostinėje Žagarėje. Mus, ne darbo metu, pasitiko linksma mergina Modesta, kuri įteikusi piligrimų pasus aprodė Žagarės dvaro rūmuose eksponuojamą  įspūdingą medžioklės trofėjų kolekciją. Jau vien dėl šios unikalios kolekcijos verta trenktis į Žagarę. Nenoriu nieko įžeisti, tačiau nustebino Lietuvos užkampyje tūnanti turtinga ir neregėtai puikios kokybės, Lietuvos medžiotojų trofėjų kolekcija, kokios gali pavydėti Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Įdomiausias ekskursijos po Žagarės dvarą momentas – faktas, kad tauriųjų elnių populiacija Lietuvoje, buvo visiškai išnaikinta, kaip kadaise taurų, kurie apie save primena tik Kauno herbe. Po visą Lietuvą jie vėl pasklido, tik pabėgę (paleisti?) iš aptvaro, pirmo pasaulinio karo metu, kur buvo laikomi čia Žagarės dvaro savininko rusų kunigaikščio Naryškino valia, kaip dvaro parko puošmena. Toliau užknisantis, dulkinas žvyrkelis ir ilgos tiesiosios, tiesiog, varančios į neviltį. Viena iš jų iki pat horizonto nusidriekusi, keturių su trupučių kilometro,  negyvai pribaigė. Aplinkui nieko daugiau, tik neseniai suarti laukai, kažkur horizonte burzgiantis traktorius, stiprus šoninis rytinis vėjas pustantis į akis šviežiai pakeltas dulkes ir „piktas“, akmenuotas žvyrkelis po kojomis.

Tikra atgaiva tik pietūs Skaistgirio miestelyje, o toliau „užkliuvo užu varčios ir vėl iš pradžios“ – už horizonto užlinkstančios, atrodo, be galo be krašto, vėjo pustomos, lygumos, sakytum ne Lietuvoj, o kažkur Amerikos prerijose ar Kazachstano stepėse randiesi. Vaizdelis nekoks. Vis galvodavau, kodėl piligrimai nekomentuoja pirmųjų etapų? Kaip aš juos dabar suprantu... Kai priėjom kaimo sodybą „Namukas“, tai buvo laimingiausia ir šviesiausia dienos akimirka. Šeimininkė Daiva mūsų jau laikė ir visą emociją išskaičiusi iš akių tik skėstelėjo rankomis: nieko nepadarysi, toks mūsų kraštovaizdis. Puikią sodybą vienai nakčiai užvaldėm dviese.

Pirmas etapas: Žagarė – Skaistgirys – Buivydžiai. Nupėdinta apie 30km.

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video