Nauja mada – sėti javus tiesiai ant kelio (6)

Publikuota: 2020-05-07 Kategorija: Verslas
Nauja mada – sėti javus tiesiai ant kelio
L. Dūdaitė-Kralikienė / Obelių seniūnijoje nauja mada – javus sėti tiesiai ant kelio.

Ne, tai ne netyčia nutikusi nelaimė: sudygę iš kiauro maišo išbyrėję grūdai. Obelių seniūnė Jūratė Šinkūnienė teigė, kad į klausimą, kodėl kai ūkininkai tikslingai sėja javus iki pat važiuojamosios kelio dalies, vienas atsakęs: „Grūdas prie grūdo sudaro aruodą“. Tačiau toks taupumas gadina ir taip ne pačios geriausios būklės žvyrkelius.

Pilietiškas ūkininkas parodė problemas

Obelių seniūnijos ūkinininkas Petras Šiaučiūnas seniūnę ir žiniasklaidą pasikvietė pakalbėti, kaip pats sakė, apie kelius. Kviestųjų diskutuoti šia tema buvo ir daugiau, tačiau ne visi galėjo atvykti. Keliai pastaruoju metu aktuali bėda Obeliuose. Gal vėl kur kelią keturračių vairuotojai, kaip prieš gerą mėnesį, išdarkė? Seniūnė neslėpė, kad tada pamačius išniokotą prieš dieną nugreideruotą kelią, nusviro rankos. Juk kelių priežiūra seniūnijai atsieina labai nepigiai.

Tačiau šįsyk dėl sugadintų kelių kalti ne keturratininkai, o P. Šiaučiūno kolegos – žemdirbiai grūdininkai. Jis nuvažiavo parodyti keletą vietų, kur javai pasėti, galima pasakyti, ant važiuojamosios kelio dalies.

Kolūkinio mąstymo paveldas

P. Šiaučiūnas neslepia: tokie „kolegos“ – sovietinės kolūkių sistemos paveldas. Dėl papildomo centimetro žemės pasiryžę viskam. „Nes papildomi keli centimetrai kelio žemės duos visą maišą grūdų“, – sakė pašnekovas.

Seniūnės toks vaizdas nenustebino. Kaip pati sakė, visą praėjusią savaitę praleido skambinėdama ūkininkams ir asmeniškai prašydama neužarti ir neužsėti seniūnijos prie keliukų padarytų griovelių vandeniui nutekėti.

Mat ne vienas ir ne du ūkininkai, kovodami dėl papildomo lopinėlio žemės, niekais pavertė seniūnijos pastangas apsaugoti žvyrkelius. Nes dabar lietaus vanduo nebeturi, kur nutekėti ir visą vasarą plaus kelią. „Skambinau ir klausiau: kodėl jūs taip darote? Atsakymas paprastas: grūdas prie grūdo – jau ir visas aruodas“, – sakė J. Šinkūnienė.

O seniūnijai tie papildomi grūdai – dideli nuostoliai. Mat taip ariamas ir sėjamas keliukas yra rimtai plaunamas vandens. „Va vienas kelis metus šitaip prisiarinėjo keliuko žemę, kol galop ėmė byrėti jo šlaitas“, – sakė P. Šiaučiūnas. Jam antrino ir seniūnė: dabar keliai greideruojami taip, kad jų pakraščiai būtų platinami, vanduo turėtų kur nubėgti. Nebe kaip anksčiau, kai buvo nugremžiamas ir į pakraščius sustumiamas kelio žvyro sluoksnis. Dabar keliai greideruojami taip, kad važiuojamoji kelio dalis būtų iškilesnė, pakraščiai žemesni, kad liūties vanduo turėtų kur nutekėti, o ne stovėtų ant kelio balose ar jį plautų. Keliams saugoti seniūnija kasė specialius griovelius, kuriuos kai kurie žemdirbiai tiesiog ėmė ir užarė.

Seniūnė neslėpė: ji prašė ūkininkų atkurti užartus griovelius. Ir daugiau nesėti prie pat važiuojamosios kelio dalies. Tačiau teisės aktuose, reglamentuojančiuose kelių priežiūrą, yra nemažai prieštaravimų, todėl nesutarimai užprogramuoti.

Apsauginė zona yra, bet ūkinė veikla joje nedraudžiama

Problemų kyla dėl to, kad teisės aktuose numatyta trijų metrų apsauginė kelio zona. Tačiau, kaip sako seniūnė, toje zonoje ūkinė veikla nedraudžiama. Kitaip sakant, galima drąsiai arti, akėti ir sėti iki pat važiuojamosios kelio dalies. Kas ir dabar yra daroma. P. Šiaučiūnas rodė ne tik į kelią, bet ir į laukuose stovinčius elektros stulpus. „Matote, kokie apdaužyti? Kas juos daužo? O paskui pykstama ant elektrikų, reikalaujama keisti stulpus, kuriuos pačių ūkininkų technika ir apgadino. Nes privažiuoti bandoma centimetrų tikslumu“, – sakė jis. Ir iš tiesų, matyti, kad prie stulpų sėjamoji ir kita technika buvo privažiavusi labai arti.

Kaip pakeisti šią situaciją? Seniūnė žadėjo kreiptis į rajono savivaldybės administracijos direktorių dėl specialios komisijos kelių būklei tirti sudarymo, kalbėtis su rajono ūkininkų sąjungos nariais. „Nemanau, kad čia tik Obelių seniūnijos bėda. Manyčiau, kad ši problema aktuali visoms rajono seniūnijoms“, – sakė ji.

Į kapines – briste per laukus

Kadangi dirbama žemė įgauna vis didesnę vertę, tai prasideda kova, kaip įsisavinti kiekvieną jos pėdą. Kita problema – suarti laukų keliukai, vedantys, pavyzdžiui, į kaimo kapinaites. Tokie keliukai egzistavo keletą dešimčių, o gal ir šimtų metų, aišku, jokiuose dokumentuose ir planuose nepažymėti. Teoriškai jų vietoje – dirbama žemė. Tad pasitaiko atvejų, kad jie ir suariami kaip dirbama žemė. Seniūnė pasakojo, kad neseniai pati brido per laukus į vienas kapinaites. „Maniau, kad jos bus mažytės, apleistos, nelankomos. Nubridau per laukus. Žiūriu, gražiausios kapinės, kapai sutvarkyti, prižiūrimi. Susiskambinau su vietiniais žmonėmis, klausiu, kaip jie kapines lanko. Atsakymas buvo toks: susitaria kelios šeimos, kad vienas kuris nubris per laukus į kapines ir papuoš visų prašiusiųjų kapus, uždegs žvakutes“, – sakė seniūnė.

Dėl suartų keliukų kyla ir pačių ūkininkų tarpusavio ginčų. Mat kai kurie laukai tampa pasiekiami tik arba skrendant, arba važiuojant per kaimynų lauką. O tada jau pasipila skundai: seniūnijai, policijai. Tokius ginčus, pasak seniūnės, pirmiausia sprendžia Nacionalinė žemės tarnyba.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video