Virtualusis ugdymas: kaip ir kuo pakeisti imitaciją? (19)

Publikuota: 2020-11-12 Kategorija: Švietimas
Virtualusis ugdymas: kaip ir kuo pakeisti imitaciją?
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Bet kokia nelaimė yra puiki proga revizuoti neveikiančias sistemas. Pavyzdžiui gaisras Alytaus padangų gamykloje ir nuotekų vamzdis Klaipėdoje apnuogino aplinkosaugos problemas: kai bevaikant „garažiukų“ meistrelius už statinaitę tepalo, tampa nematomos kritinės taršos problemos.

Lygiai taip pat ir sveikatos apsaugos sistemoje: atėjus antrajai koronaviruso bangai paaiškėjo, kad trūksta visko: pastatų, lovų ir, svarbiausia, žmonių.

Ta pati ir švietimo situacija: antrą kartą pradėjus vaikus bent dalinai (nors kažkas labai nori ir nuolat) mokyti nuotoliniu būdu, jau pirmosiomis dienomis išlindo giluminės sistemos problemos.

Pradėkime nuo paprasčiausio ir švenčiausio lietuviui dalyko: infrastruktūros. Įsivaizduokime mielą, nepašalpinę keturių asmenų šeimą, kurios abu tėvai, tarkime, uždirba po rajono vidurkį –746 Eur į rankas.  (Su pašalpinėmis paprasčiau, nes joms paprastai daug ką duoda, pro šalį praūžė ne viena aprūpinimo kompiuteriais akcija). Kiek kompiuterių turi tokia šeima? Greičiausiai vieną, geresniu atveju, du. Abiems tėvams išėjus nuotolinio darbo, prie tų namų šventovių susiburia kiek liaudies? O reiktų – kiekvienam po vieną. Kaip suprantate, su 1500 Eur keturiems asmenims toli ir ilgam nepasitaškysi. Šeima, dantis sukandusi, greičiausiai jau bus nusipirkusi tuos nelemtus trūkstamus kompiuterius.

Tada ateina kita problema: gyvenimas. Mokytojai labai pyksta, kai ekrane už mokinio nugaros šmėžuoja kiti asmenys ar vyksta kokie nors darbai. O jūs moksliškai paaiškinkite, kur, atsiprašant, sukišti keturis dirbančius žmones viename dviejų kambarių bute? Vienas virtuvėj, du kambariuose, o tam, kuris burtų keliu ištraukė trumpiausią degtuką, belieka tualetas?

Mokytojas bent savo pamokas gali iš kabineto vesti, o savo atskiru darbo kabinetu kažin ar gali pasigirti daug mokinių?

Dabar bambama: koks čia karantinas, jei darželių neuždarė? Toks, labai mandagiai tariant, netoliaregis statistinis nemąstantis bambeklis labai greitai pamiršo tikrąją darželių paskirtį. Darželis, visiems bukasnukiams primenu, reikalingas tam, kad tėvai turėtų kur palikti vaiką išeidami į darbą. Jei išsipildys tokių žmonių svajonė, ir daželiai bus uždaryti, kas nutiks? Ekonomikos kolapsas. Nes valstybė funkcionuoja tol, kol yra dirbančių mokesčių mokėtojų. Namuose savo pyplį aukliaujantis žmogus tą pačią minutę tampa nebe mokesčių mokėtoju, o išlaikytiniu. Nes nedarbingumo pašalpa su pypliuku sėdintiems tėvams iš ko mokama? Teisingai, mielieji, iš jūsų, dirbančiųjų sumokėto socialinio draudimo mokesčio. Ir kas nutiks tuomet, kai ženkliai sumažės mokančiųjų, ir tiek pat išaugs gaunančiųjų dalis? O juk iš to pačio „Sodros“ bliūdeliuko dar maitinami ir pensininkai, kuriems žadama indeksuoti pensijas, iš jo mokami „biuleteniai“ visiems sergantiesiems ir pašalpos bedarbiams. Kai žmogus tampa nedarbingas, jis nemoka ir kitų mokesčių. Ir  algos darželių auklėtojams, beje, yra mokamos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Ir ligoninės iš to veikia. Suvarius mažylius (kurie, beje, yra viena mažiausių rizikos grupių) į namus, ims strigti ir kitos sistemos. Įsivaizduokime ne per mažiausią įmonę, kurioje keli žmonės saviizoliavosi, ir kone visi jauni tėvai išėjo mažiukų saugoti. Arba ligoninę, kurioje ir taip trūksta personalo, o ikimoklyklinukus auginantys gydytojai ir slaugytojai išeina dirbti savų vaikų auklėmis. Valstybė moka jiems „biuletenį“, nedirbančioms auklėtojoms – prastovas. To paties vaiko priežiūros kaštai išauga dvigubai. Būtų labai gražu, tik va pinigų „biuleteniamsׅ“ ir prastovoms reikia iš kažkur paimti. Bet rėkiantieji negalvoja. Jie apskritai negalvoja. Jie, vis dar tebesantys homo sovieticus, žino vieną – valstybė duos. Tik jei sovietmečiu duodavo Leninas ir partija, tai visame civilizuotame pasaulyje vienintelis valstybės pajamų šaltinis – mokesčių mokėtojas. T. y., šiuo atveju, tas pats bambantis ir nemąstantis individas. O iš kur jam mąstyti, jei jis savo gyvenime, kaip sakė vienas humoristas, perskaitė dvi knygas: elementorių ir mėlyną.

Kitas ne mažiau svarbus nuotolinio mokymo akcentas, tiksliau, viso šito reikalo vinis yra turinys. Nuotolinis ugdymas – unikaliausia galimybė išlyginti didmiesčių ir provincijos netolygumus, padaryti ir provincijos vaikams pasiekiamus pačius geriausius šalies mokytojus, universitetų dėstytojus. Nuotolinis ugdymas protingose rankose būtų unikali proga suformuoti standartinę aukštos klasės mokymo sistemą. Ar kas nors šia galimybe naudojasi? Aha, kur gi tau.

Puikus pavyzdys, kaip reikia tą daryti, yra, daugelio manymu, pasenusi ir nemoderni Katalikų bažnyčia. Vos tik prasidėjo karantinas, nemažai parapijų ėmėsi transliuoti tikintiesiems šv. Mišias. Kokių tik nebuvo: ir iš karinių oro pajėgų bazės, šalia lėktuvo sparno, ir iš vienuolynų. Iš šv. Mišiomis nebuvo apsiribota, atsirado įvairiausių įdomių studijų, paskaitų. Kai reikalas prispaudė, babytės su skarytėmis sugebėjo sukurti, ir gana neblogą beje, turinį. O mūsų švietimo sistema, šalies šviesuomenė ir elitas – nu niekaip.

Kodėl taip įvyko? Nes švietimo sistemoje visi dirbo ir tebedirba kas sau. Kiekvienas mokytojas gaišta aibę laiko, kurdamas savo pamokos turinį. Čia tas pats, kaip kiekvienam laikraščio maketuotojui kurti asmeninę maketavimo programą. Kam? Ir kodėl taip daroma? Nes mes mokytoją norime įsivaizduoti kaip dvasinį lyderį su kanklėmis po ąžuolu. O ne savo srities specialistą. Nes neįsisavintos pramonės revoliucijos pamokos. Jei iki tol meistras savo kūrinį kūrė nuo iki, tai pramoninės revoliucijos išradimas – konvejeris – palengvino ir pagreitino darbo procesą, išdalijęs jį į daugybę smulkių procedūrų. Dabar gi mūsų mokytojai kiekvienas kuria savo unikalų (o ar visada vykusį?) pamokos turinį. Kodėl negalima paprašyti, pavyzdžiui, kad matematikos pamokų kursą visos Lietuvos abiturientams įrašytų kokie nors 15 geriausių mokytojų, tų, kurie vaikus tarptautinėms olimpiadoms ruošia? Tie savo darbo korifėjai parengtų kursą su interaktyviomis užduotimis. Ką mes tokiu atveju gautume? Gautume nebe 15 min. paaiškinimo, o ištisą kursą, su galimybe „n“ kartų jį peržiūrėti. Gautume geriausius mokytojus, tad vaikai ir tėvai negalėtų skųstis, kad kažkas kažką ne taip paaiškino, kad kažkas nemoka mokyti, paaiškinti, na ir pats matematikos nesupranta. Mokytojams gi atkristų didžioji dalis darbo: užuot sukę galvas, kaip pasirengti pamokai, jie galėtų daugiau laiko skirti konsultacijoms ir papildomam darbui su moksleiviais. Ir nereikia baimintis, kad virtualus licėjaus mokytojas išstums kokį nors provincijos žilagalvį matematikos patriarchą. Neišstums. Nes reikia ir gyvo bendravimo, ir paaiškinimų, ir patikrinimų.

Kodėl to nedaroma? Nes švietimo sistema įstrigusi praėjusiame amžiuje. Jei kas leistų, tai vadovėlius dantiraščiu molinėse plytelėse spausdintų. Pastarosiomis savaitėmis kilo arši diskusija dėl... lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinės programos. Vienas asmuo drįso (įsivaizduokite, o siaube) pareikšti, kad lietuvių literatūros kursas pritaikytas išimtinai mergaitėms, ir berniukams tinkamų kūrinių reiktų daugiau. Kad sukilo feministės rėkt. O žinote, kur visos konflikto pusės absoliučiai teisios? Nei berniukams, nei mergaitėms privalomajame literatūros kurse (su labai retomis išimtimis, pavyzdžiui, „Dievų mišku“) apskirtai nėra ką skaityt. Mes XXI a. paauglį verčiame skaityti jau XX a. moraliai pasenusią literatūrą. Nes Mykoliukai ir Severiutės, Vingių Jonai ir Katrės tapo nebeaktualūs tada, kai pasikeitė visuomenės socialinė struktūra ir atsirado socialinis draudimas, kai šeima nebetapo vienintele socialinio draudimo forma. Kaip XXI a. vaikiui suprasti Liudo Vasario kančias? Na nepatinka kunigystė, atsisveikinai ir eik. Negali XXI a. žmogus ištisai virkauti dėl XIX-XX a. problemų. Todėl jis apskritai nebeskaito.

Bet atsigodojome, ir tai labai sunkiai, tik tada, kai išauginome dvi kartas nemąstančių beraščių. Kurie egzaminų laikyti ėjo ne perskaitę kūrinius, o nusirašę jų kritiką. Iš kur žinau? Nes ne vienam dvyliktokui padėjau pasiruošti kalbėjimo įskaitoms. Jų paruoštukuose metai iš metų tos pačios tų pačių kritikų frazės. O koks rezultatas? Gavome jau dvi kartas piliečių, nesugebančių perskaityti šį tą daugiau, nei demotyvacija. Ir tik tada, kai visuomenė ima negrįžtamai prarasti skaitymo, analizavimo ir mąstymo įgūdžius, pagaliau imta atsigodoti, kad per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas dresiruojame meškas: bandome priversti jauną žmogų skaityti jam visiškai neaktualų, neįdomų tekstą. Kai pasaulinės literatūros vandenyne yra gausybė šedevrų. Žinoma, kam mums tie Nobelio literatūros premijos laureatai, jei mes turime savus, geresnius, 2000 egzempliorių tiražu knygas leidžiančius genijus? Jei mes valstybinį lietuvių kalbos egzaminą pavertėme loterija „atspėk, ko nori tavo rašinį taisanti teta megztu sijonu“? Nors tarp tetos ir egzaminą laikančio jaunuolio yra dviejų kartų skirtumas. Ir jaunas žmogus mokomas mąstyti ne savo, o XX a. aštuntojo dešimtmečio žmogaus kategorijomis. Virtualybė teikia daugybę galimybių: nuo tų pačių geriausių mokytojų, dėstytojų pamokų, iki susitikimų su rašytojais, poetais.

Tas pats ir užsienio kalbos. Juk dažnai vienintelis iš visos klasės užsienyje nebuvęs žmogus, yra kaimo mokyklos mokytojas. Švietimo sistemos lyderiai sako: informacinių technologijų ir užsienio kalbų srityse mokiniai jau lenkia savuosius mokytojus. Tai kodėl Rokiškio moksleiviams, pavyzdžiui, nesusikooperuoti su kokių 8-9 šalių vaikais, su kelių universitetų studentais ir dėstytojais, ir nepadaryti virtualaus susitikimo kad ir su kokiu Nobelio premijos laureatu? Skamba ambicingai, iš fantastikos srities? Visai ne. Vargu ar žymūs mokslininkai, rašytojai atsisakytų kelių tūkstančių jaunų žmonių auditorijos? Ir kooperacijai pradmenys padėti: rajono mokyklos sėkmingai vykdo tarptautinius projektus. Juk jų tikslas ir yra, kad susipažinę įvairių šalių mokiniai, mokytojai, ir toliau bendradarbiautų. Bet kai mąstoma tik savo mokyklinės programos rėmuose... Kai nuotolinis ugdymas suvokiamas ne kaip galimybės, o kaip Dievo bausmė, tada tokie ir rezultatai.

Kiek gali tas nuotolinis darbas, įsitikinome patys. Kiek, pavyzdžiui, Rokiškio bažnyčioje sekmadienį būna tikinčiųjų? O kiek peržiūrų? Po 3-4 tūkst. Štai literatūrinė popietė Pandėlio bibliotekoje. Kokia reali ir virtuali jos auditorija? 11,4 tūkst. žiūrovų. Sakote, virtualiai žiūrėti ne tas pats, kas dalyvauti gyvai. Taigi gyva auditorija išvardintais atvejais šimtus kartų mažesnė.

Interneto sparta, kuri Lietuvoje yra viena didžiausių pasaulyje, šiandien leidžia daryti daugybę fantastiškų dalykų. Štai Zoom programėlėje mačiau įrašytą giedantį chorą. Jau tris savaites virtualiai žaidėme „Auksinį protą“. O švietimo sistemoje kažkodėl visa, ką galima padaryti virtualiai, tai įkelti pdf formatu vadovėlį.

Netgi mūsų rytiniai kaimynai, ir tie įsigudrino išleisti savo virtualų istorijos vadovėlį nuo seniausiųjų laikų iki šių dienų. Įkėlė į youtube, žiūrėkit visi norintieji. Jiems negaila. Nes suvokia, kad tas vadovėlis tūkstančiams jų tėvynainių bus proga susipažinti su tokia tėvynės istorija, kokią ją mato autoritarinis režimas. O kur mūsų virtualus istorijos vadovėlis?

Neseniai mačiau vieno, kitaip nepavadinsi, drevinuko pasvarstymus apie grįžimą į pagoniškąją švietimo sistemą. Žinot, koks pagoniškosios švietimo sistemos svarbiausias bruožas? Jos nebuvo. O baisiausia, kad toji neskaitančiųjų, neanalizuojančių ir nemąstančių karta, kuri gerai išmano tris vadybos modelius, bet nežino, kada įkurta pirmoji mokykla Lietuvoje, dabar kaso pakaušius ir svarsto: o ką, visai gal ir nieko, arčiau gamtos, medžių ir žvaigždžių. Kam mums tie Nobelio premijos laureatai?

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video