Švietimo situacija Lietuvoje, arba į konkūrų varžybas – su nudvėsusiu arkliu (11)

Yra dvi dienos metuose ant Lietuvos, kai visiems staiga parūpsta švietimas. Ne, tai ne Rugsėjo pirmoji. Rugsėjo pirmąją švietimas liaudžiai rūpi lygiai tiek, kaip kažkur parauti tą nelemtą gladiolę (persiprašau, kardelį) už pusę euro ir melstis, kad atžala gautąjį kvietką nutemptų iki mokyklos nesulaužytą. Mokytojai tądien rūpinasi, kur rasti kibirą šitiems greitai vystantiems pagarbos ženklams sumerkt.

Ir tada jau ramu iki pat Mokytojo dienos. Tada jau mokytojai apie save ir prisiklauso, ir prisiskaito. Jie tai dienai tampa Gendalfais, už ausų tempiančiais Žiedo broliją (ne, ne į Mordorą, nors kai kuriuos ypač mielus mokinius mielai sutiktų valandėlei kitai paskolinti orkų būriui) į šviesų žinių pasaulį, kelrodėmis žvaigždėmis, antraisiais tėvais ir t.t. (epitetų gausa tiesiog proporcinga sveikintojo fantazijai). O kadangi šiemet Mokytojo diena bus kaip tik rinkiminę savaitę, tai čiulbuonėlių ulbuonėlių serenados liesis per kraštus.

O po to švietimas ir mokytojas bus sėkmingai pamirštas iki vidurvasario, kai paaiškės abiturientų egzaminų rezultatai. Ir Mokytojų dieną šlovintos kelrodės žvaigždės po egzaminų rezultatų paskelbimo įprastai virsdavo tinginiais ir lochais. Ir tas ciklas tęsėsi tol, kol sistemą šiemet ištiko visiškas kolapsas: valstybinio matematikos egzamino neišlaikė 30 proc. abiturientų.

Situacija Lietuvos švietime labai primena seną indėnų patarlę: „arklys nudvėsė, nulipk nuo jo“. Tai štai, jei arkliu laikytume švietimo sistemą, o raiteliu, žinoma, mokytoją, situacija būtų maždaug tokia, kaip susiruošus su nudvėsusiu arkliu dalyvauti Vasaros olimpinių žaidynių konkūrų rungtyje.

Konkūrai, primenu, tai tokia sporto šaka, kai raitelis su savo ištikimu žirgu turi įveikti tam tikrą kliūčių maršrutą. Kliūčių aukštis priklauso nuo varžybų lygio, ir į olimpiadą pretenduoja vykti tie, kurių žirgai įveikia apie 1,8 m kliūtis.

Taigi, prieš olimpiadą mūsų sistema švietimo žirgą bandė išmokyti ėsti supelijusį šieną. Negali sakyti, kad lėšų žirgo pašarams skiriama mažai. Kasmetinis sistemos biudžetas sudaro apie 2 milijardus eurų, arba 6 proc. Bendrojo vidaus produkto. Tačiau, kaip vėliau išsiaiškinsime, ne viskas, kas skiriama žirgams išlaikyti, virsta avižomis beigi kitais reikalingas produktais. Pirmiausia, žinoma, žirgui reikia arklidžių. Kai kur yra mažai žirgų, bet didelės arklidės. O dideles arklides išlaikyti, viena vertus, ir taip nepigiai atsieina, o dar ir aptarnaujančio personalo reikia labai daug. Štai tarkime, vienoje mūsų rajono skersai išilgai išlinksniuotoje olimpiečių ugdymo įstaigoje buvo 3,37 etato raiteliams, kuriuos draugiškai dalinosi 7 raiteliai, bei 9 su kapeikomis etato pečkuriams, valytojams, aplinkos tvarkytojams. O kur dar paties statinio išlaikymas? Ir paaiškėja, kad nei avižoms, nei žaliai žolytei bei kitiems skanėstams pinigų kaip ir nebelikę. Visa sistema laikosi ant skelbimų: „Parduodami trejų metų senumo rulonai, laikyti pastogėje“.

 Žirgas, o kur jis iš bado dėsis, tokį šieną ir ėdė. Ėdė ėdė, kol šiemet vasarą paaiškėjo, kad jis nebe tik kad per egzaminų kliūtis nebešoka, o yra apskritai ant dvėsimo ribos. Ir ką dabar daryt?

Protingiausia būtų šitą (ir fiziškai, ir idėjiškai) nugaišusį kuiną tiesiog užkasti. Per jokias kliūtis po tokios suplėkusio šieno terapijos ir pažadų reanimacijos, jis nebešokinės. Ir, pasimokius iš ligtolinių klaidų, auginti jauną žirgą ateities olimpiadoms.

Pas mus gi situacija kitokia. Kad kuinas nugaišęs, pripažinti atsisakoma. Juk mes visada ant tokio kaip tik ir jojome. Pripažinti, kad taip joti nebeišeis, reikia specialių tyrimų, kuriuose kompetetinga komisija iš keliasdešimt asmenų pripažintų, kad viskas, kuinui – galas. Nors tą rodo ir objektyvūs kriterijai (PISA tyrimo rezultatai, valstybinių brandos egzaminų rezultatai). O kol vyksta tas kuino galo pripažinimo procesas, mes vis tiek braunamės į olimpiadą su tuo vargšu gyvuliu. Ir dar subursime visų politinių jėgų nacionalinį susitarimą, apibrėžiantį taisykles, kaip joti nudvėsusiu arkliu.

Kaip jau minėta, pirmiausia reikalaujame įrodymų, kad kuino nebėra. O kol jų nėra, galima imtis įvairių priemonių. Pavyzdžiui, didinti švietimo finansavimą. Kitaip sakant, įmerkti begaištančio gyvulio snukį į kibirą su avižomis. Nes jei nupirksim pačių geriausių, pačių šviežiausių, kvapniausių avižų, tai gal užuodęs jų kvapą, gyvulys ims liuoksėti per tas kliūtis?

Kol gyvulys virpančiom šnervėm bando užuost tas nelemtas avižas, sprendžiami kiti klausimai. O jei, tarkime, sumažintume tų kliūčių aukštį (nuleistume valstybinių egzaminų kartelę, pavyzdžiui), tai gal tą kuiną per kliūtį pavyktų, pavyzdžiui, pertempti?

O gal mūsų raiteliai tiesiog nemoka joti nugaišusiais kuinais? O kodėl gi jiems neįsteigti dar vieno profesinio tobulėjimo centro su užrašu: „Su mumis jums jokios kliūtys nebaisios!“. Ir šitai nepadeda? Na tuomet surenkime keletą bendrų projektų su tomis šalimis, kurių raiteliai pasiekė neblogų pasiekimų regioninėse varžybose. Gal jose pabuvę mūsų raiteliai išmoks pagaliau įveikti kliūtis ir su nugaišusiu žirgu? O gal reikia tiesiog pasižiūrėti, kaip kiti jodinėja tokiais pat nudvėsusiais kuinais, ir iš jų perimti patirtį?

O jeigu mes perdažytume arklides? O jeigu mes atleistume pusę raitelių ir likusiems pakeltume algas? Ir vėl nieko nesigauna? Nesikelia tas padaras, nors pasiusk.

Ką gi... Gal tuomet reiktų įsteigti naują jojimo nudvėsusiais kuinais federaciją, kurioje būtų rungiamasi tarp sau lygių, tampant tuos gyvulius per sumažintas kliūtis? Irgi ne variantas...

Seimo rinkimų kampanija turėjo būti tuo atspirties tašku, idėjų ir pasiūlymų diskusijų aikštele. Nes čia gimsta ateities planai bent jau artimiausiems ketveriems metams. Deja, deja, stebuklų neįvyko. Visiška idėjų dykvietė, arba keli beviltiški lozungai: „mes prieš visa, kas bloga, ir už visa, kas gera“. Akivaizdu, nėra jokio rimtesnio plano, ką daryti su beviltiškai nustekenta švietimo sistema.

Belieka vienintelė kvailystė: šūkis padaryti pedagogo profesiją prestižine. Pabandykit jūs padaryti prestižiniu raitelį, apžergusį kanopas užvertusį kuiną. Na niekaip. Ir kol kuinas nudvėsęs, kiek tuo prestižu bemosikuotume, vis mažiau norinčiųjų tą gyvį balnoti.

Kokios būtų išeitys? Pirmiausia, nustoti ginčytis dėl švietimo. Ir politikai, ir visuomenė, ir švietimiečiai kažkodėl užsiciklino ant tautinės tarpukario mokyklos modelio XXI a. beprasidedančiame trečiajame dešimtmetyje. Pirmiausia reikia suprasti, kad istorijos atgal neatsuksime: kas buvo sėkmė tada, nebūtinai suveiks dabar. Ir realiai nesuveikė. Iš politikų diskusijų aiškėja baisiausias scenarijus: dar ketverius metus mes į mokyklą žiūrėsime kaip į kažkokio mistinio šventojo kaimo išsaugojimo garantą. Kodėl tas kaimas šventas, kodėl jį reikia saugoti, nors de facto jis toks, kokį įsivaizduoja mūsų politikai ir etnointelektualai, yra seniai miręs. Mūsų kaime seniai neliko to, kas davė pagrindą ir 1919-20 m. laisvės kovoms, ir stulbinančiam tarpukario Lietuvos šuoliui visose srityse (nuo ekonomikos iki mokslo), ir partizaniniam judėjimui. Tokio kaimo, kur motulė prie ratelio moko skaityti vaikučių pulką, nebėra. Ir niekada nebebus.

Ir nereikia svaigti, kad šiandieninis jaunimas trokšte trokšta įsikurti kaimo gryčioje, kur kriauklė ir vonia – burnaprausis bliūdas, kur nuotekų sistema: kibiras ir dvi nuosavos kojos iki šiukšlyno, o tualetas – miela būdelė su širdele. Kur skalbimo mašina, geriausiu atveju, antikvarinė Riga 18. Kur malkos pačios į malkinę nesueina, ir kur krosnį reikia kurti kiekvieną mielą dienelę. Kur iki artimiausios parduotuvės – šeši kilometrai. Kur gydytojas yra už kokių 25 km, ten pat yra ir prekybos centras, ir baseinas, ir artimiausias kinas, ir net degalinė. Kur žiemomis užsningami keliai taip, kad nepravažiuoja mokykliniai autobusiukai. Kur grįžęs iš darbų, skubi ne facebooką tikrinti, o krosnį kurti, tikėdamasis, kad iki vėlaus vakaro visgi namai įšils. Taip, mielieji, tikras kaimas, kuriame yra privatumo ir ramybės, yra būtent va toks. Todėl ir kaimo gryčios kainuoja ne milijonus. Jos kainuoja 2-6 tūkst. Eur, ir nusipirkęs tokią, gali prarasti viltį ją kam nors parduoti. Net jei į ją investuotum tūkstančius, įsivestum nuotekų ir vandentiekio sistemas, net jei duonkepę ar stačiamalkį pakeistum sistema oras-vanduo, ir atliktum daugelį kitų investicijų. Kaimą numarino ne mokyklų stoka, o elementarių orių žmogiškų gyvenimo ir saviraiškos galimybių stygius. Ir to mokykla negali pakeisti.

Politiniuose debatuose ši tema susiveda į keletą labai ryškių potemių, atspindinčių, kad kalbėti apie švietimą provincijoje kaip apie tiesiog  švietimą niekas nenori. Kaimo mokyklos niekas ir nenori matyti kaip šviesuomenės kalvės. Jai skirtas bažnytkaimio gelbėjimo vaidmuo: esą nelieka mokyklos, miršta ir kaimas. Aišku, uždarius mokyklą, bedarbių gretas papildys visų pirma ne pedagogai. Nes, kaip rodo jau minėtasis Kriaunų mokyklos pavyzdys, kai pedagogams skiriama 3,37 etato iš 13,75, aišku, kam išties reikalinga ta sistema, ir kodėl ji neveikia. Reikia paminėti dar ir tai, kad iš tų etatų vienam mokytojui vidutiniškai teko tik po 0,48 etato. O juk žmogus, dirbantis puse etato, iš esmės ir yra bedarbis. Kodėl? O kur dar galima gauti kitą pusą etato pradinukų mokytojui? Kitoje mokykloje dirbti jis negali: mat pradinukai mokomi visose tuo pat metu, o mokytojas, atleiskite, yra ne Šventoji Dvasia, kad būtų mažiausiai dviejose vietose tuo pat metu. Apie kokį atlyginimą galima kalbėti, jei žmogus dirba už pusę etato? Kokia jo motyvacija, koks noras tobulintis? Ar jis jaučiasi saugus? Apie kokį prestižą mes dar bandome kalbėti. Jūs manote, kad tokia mokykla buvo vienintelė Lietuvoje?

Naujausios švietimo situacijos analizės, atliktos remiantis 2018 m. PISA tyrimo rezultatais Lietuvoje (juk reikia kažkaip įrodyti, kad kuinas nudvėsė, nors tai akivaizdu), rodo augantį didžiųjų miestų mokyklų atotrūkį nuo kaimų ir rajonų. Tuo stebėtis neverta: jei ekonominiu atžvilgiu egzistuoja, kad ir kaip nesinorėtų kalbėti apie tai, dviejų greičių Lietuva, jei ji tokia egzistuoja bendrakultūriniu požiūriu, tai natūralu, kad ji tokia bus ir švietimo atžvilgiu. Jei viena šeima suka galvą, kaip įbrukti savo Adauktą į dar vieną būrelį (nes jau yra trys anglų kalbos, du baleto ir trys krepšinio užsiėmimai per savaitę), tai rokiškėnų šeima suka galvą, iš kur išpešti pinigų savo balamūto naujiems batams, nes anuos per vasarą išaugo. Jei Adauktas su tėveliais raižo į keliones ir teatrus bei koncertus, tai kokio nors rokiškėno Matuko akiratis baigiasi kažkur ties televizorium ir kompiuteriu. Tokia realybė. Netgi sostinės darbininkų šeimose gimę mažyliai turi daug geresnes ugdymo galimybes, nei analogišką darbą dirbančių rokiškėnų šeimose. Augantis atotrūkis reiškia, kad mūsų kaimų ir miestelių vaikai pasmerkiami tapti arba pašalpiniais, arba juodadarbiais: jie tiesiog greitai nebebus pajėgūs konkuruoti dėl valstybės finansuojamų vietų universitetuose ir kolegijose su didesnių miestų vaikais. Ar tai sąžininga kaina už bendruomenės norą turėti šiltą vietą susirinkimams ir įdarbintus pečkurius?

Kalbama apie mokytojų trūkumą. Ar išties jų trūksta, kai į Rokiškį grįžę jauni specialistai neturi darbo? Ir jo nebeturės. Mielieji jūs mano, už septynerių metų rajono mokyklas papildys nebe trys šimtai, nebe du šimtai, o tik šimtas su trupučiuku vaikų. Ir net už ausų visus vaikus sutempę į darželius, paankstinę iki šešerių metukų pirmokėlių amžių, turėsime laikiną, dviejų trijų metų status quo efektą. Toliau demografiniai rodikliai sparčiai čiuoš žemyn, mokyklos tuštės. Atotrūkis tarp didmiesčių ir rajonų centrų augs jau katastrofiškai. Pamažu pirmuosius vaisius duos ir valstybės socialinė politika, kai panaikinę socialinės rizikos šeimos statusą ėmėme ir apsimetėme, kad tų šeimų rajonuose nebeliko. Ir patogiai pamirštame, kad jos gerokai gausesnės nei dirbančiųjų šeimos.

Kokia išeitis? Pirmiausia išeitis yra švietimo sistemą perimti iš savivaldybių. Kad niekam ir niekada nebekiltų mintis saugoti mokyklas su 7, 30, ar 80 mokinių. Švietimo sistemą tvarkyti pagal vieningus standartus ir kriterijus, o jie yra labai aiškūs. Pagal demografinę situaciją ateityje išliks vienintelės Rokiškio mokyklos. Į tai ir orientuotis. Kitas svarbus reformos akcentas: lėšos. Mažėjant gyventojų, mažėja ir mokesčių mokėtojų, vadinasi, teks veržtis diržus. Nustokime mokyklose melstis pastatams ir pečkuriams. Negali būti taip, kad pedagogai mokykloje sudarytų ketvirtį personalo. O išlaidos pastato išlaikymui – ketvirtadalį visų išlaidų. Štai todėl ir reikia optimizuoti mokyklų tinklą: kad liūto dalis investicijų tektų mokytojui ir mokiniui.

Su tuo susijusi ir mokytojų problema: sutvarkius mokyklų tinklą, nebeturi likti mokytojų, dirbančių puse ar ketvirčiu etato. Tai – ne darbas, o jo imitacija. Ir žmogus, taip kalėdojantis etatą, yra nemotyvuotas ir nesaugus. O tai su prestižu nesuderinama.

Bet kokie lėšų švietimui dauginimai, atlyginimų kėlimai nepriėmus principinių sprendimų: nesutvarkius mokyklų tinklo pagal realią demografinę situaciją ir jos ateities tendencijas  (o dabartinės diskusijos rodo, kad rajonų politikai to niekada nepadarys, o ir valstybiniu mastu tam trūksta, dovanokit, kiaušinių), bus tik lėšų švaistymas. Pirmiausia reikia suvokti, kiek mes sumažėjome. Jei Lietuvoje neliko milijono gyventojų, tai išlaikyti tokį pat mokyklų tinklą yra neįmanoma.

Kitas svarbus dalykas: atsisakykime tarpukario Lietuvos imitacijos. Tos, kuri nuskambėjo dabartinės valdančiosios daugumos darbo pradžioje, kai visos šalies darželinukams buvo išdalinti tautiniai kostiumai. Pasaulis pasikeitė, jaunimas keičiasi, jiems reikia kalbėti jų kalba. O kai dabartinių vaikų ateitį lemia, dovanokit, jų seneliai, tai va taip ir gyvenam. Šitos kartos taip skiriasi tarpusavyje, kad nebesusikalba. Tvarkykime mokyklų programas ne pagal tarpukario įsivaizduojamas idėjas, o galvodami net ne apie šiandieną, o apie rytdieną. Kokių įgūdžių reikia rytdienos žmogui, kokių žinių? Kiek dar galima mokyti pratybų sąsiuviniais ir testais? Ar egzaminus, ypač lietuvių kalbos ir literatūros, dar galima vertinti ne pagal tai, kaip moksleivis mąsto, o pagal tai, kaip sėkmingai jis pabandė atspėti tetos iš egzaminų centro nuomonę? Štai tokie klausimai turi kilti mūsų visuomenei, svarstančiai tolesnę švietimo sistemos raidą. Nes lozungų ir kasmetinių trafaretinių sveikinimų nebepakanka. O be jų per metus daugiau niekur ir nepasistūmėta.