Panemunėlio mokyklos šimtmetis: apie praėjusį klestėjimo metą – su nostalgijos prieskoniu (0)

Šimtas metų – tokį solidų jubiliejų šventė Panemunėlio mokykla-daugiafunkcis centras. Istorijos vėjai buvo jai palankūs – 1918 m. Panemunėlio geležinkelio stotyje duris atvėrusi mokykla turėjo tik 30 moksleivių, o prieš ketvertą dešimtmečių jų skaičius siekė beveik keturis šimtus. Išleista 44 abiturientų laidos. Deja, apie tai jau kalbama būtuoju laiku: šiemet, direktorės Ingos Belovienės teigimu, erdvios mokyklos klasių duris bevarsto vis mažiau vaikų. Užtat buvusių mokinių tiek, kad jubiliejaus šventėje vos pusė tilpo erdvioje sporto salėje. Dar antra tiek – už jos durų būriavosi koridoriuje. Mokyklos šventė jiems – galimybė pasimatyti su seniai nematytais klasės draugais, paspausti ranką žilagalvėms mokytojoms, pasidalinti atsiminimais... Apie tai, kaip kelią perbėgusi juoda katė tapdavo puikiu pretekstu pavėluoti į pamokas, apie legendinę šokių dainą „Vakarėja jau, vakarėja“, apie moksleivių muzikos grupę... Apie daug svarbių ir brangių dalykų...

Apie mokyklos prasmę
Jubiliejinė popietė prasidėjo tolokai nuo Panemunėlio mokyklos – Panemunėlio bažnyčioje. Čia Rokiškio dekanato dekanas Eimantas Novikas aukojo šv. Mišias už šios mokyklos mokytojus, mokinius, jos bendruomenę. Šiltame dekano pamoksle – akcentai, kuo svarbi mūsų valstybei ir mūsų kraštui mokykla. Nuo ko ji prasidėjo tais tolimais 1396-aisiais, kai Vilniuje buvo įkurta pirmoji mokykla. Nuo XIX a. vidurio, kai kunigo Jono Katelės įsteigta mokykla skleidė šviesą šio krašto žmonių širdyse. Iki pat šių dienų...

Apie esamus ir
buvusius mokinius
Po šv. Mišių ilgoka automobilių kolona suka Panemunėlio geležinkelio stoties pusėn. Čia, gyvenvietės centre baltuoja didžiulis mokyklos pastatas. Nors artėja lapkričio vidurys, preciziškai sutvarkyti alpinariumai žavi žaluma. Atokiau – modernus sporto aikštynas, treniruokliai.
Koridorius aidi nuo šurmulio – sveikinasi buvę šios mokyklos moksleiviai. Ir kiek jų daug... Skubama dalintis prisiminimais, ieškoti savo veido senose mokyklos nuotraukose ir vinjetėse. Neskubėdami, pasišnekučiuodami minia pamažu eina sporto salės link. Kitados erdvi, dabar ji – sausakimša. Mokytojų kolektyvo daina, skirta mokyklai, ruda mokyklinė, dar ne išmanioji lenta, senas suolas, ir skambutis, perrištas kaspinu. Tas pats, kuris kasmet sutinka pirmokėlius, tas pats, kuris į gyvenimą išlydėjo 44-ias abiturientų laidas...
Ir popietės vedėjai – šios mokyklos moksleiviai. Įvairių kartų. Joana Tunaitienė, Giedrius Viduolis, Jolita Žaliauskienė ir žavioji mažoji Viltė.
J. Tunaitienė trumpai papasakojo šios mokyklos šimto metų istoriją. Apie pirmuosius trisdešimt mokinių ir juos mokiusį mokytoją Juozą Meilų. Apie mokyklos plėtrą, apie tai, kad 1936-aisiais naujo pastato atidarymo iškilmes tarpukariu transliavo net Lietuvos radijas. Tokia svarbi šaliai buvo naujos mokyklos atsiradimo šventė... Apie tai, kad pokariu septynmetės mokyklos jau nebeužteko moksleiviams: jie norėjo įgyti vidurinį išsilavinimą. Ir apie tai, kad 1956-aisiais mokykla tapo vidurine. Apie tai, kad 1963-aisiais duris atvėrė šiandieninis mokyklos pastatas, kuris galėtų sutalpinti net 520 moksleivių. Apie tai, kaip viena po kitos mokykloje buvo išugdytos net 44 abiturientų laidos. Deja, ši tradicijia nutrūko 2001-aisiais: mokykla tapo pagrindine.
Šiek tiek to liūdno įvykio priežastis atskleidė rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Aurimas Laužadis. Kurio sveikinimo kalba buvo kiek mažiau šventiška. Jis pasakojo apie tai, kiek daug tada būta nesusikalbėjimo. Tarp Panemunėlio geležinkelio stoties ir Panemunėlio miestelio bendruomenių. Ir kaip mokyklos tapimas pagrindine it šaltas dušas sukrėtė ir sutelkė šį kraštą: vos po metų moksleivių skaičius joje gerokai išaugo. Tokios pat vienybės A. Laužadis linkėjo ir dabar, vildamasis, kad šio krašto bendruomenės yra lygu mokyklos bendruomenei. Ir kaip ateities vilčių ženklą jis padovanojo tarsi senovinio stiliaus aplanką supakuotą rinkinį robotikos užsiėmimams. Taip taip, ir šioje, dabar jau nedidelėje, mokykloje moksleiviai gali mokytis pačiomis moderniausiomis priemonėmis.
Sėkmės mokyklai ir jos bendruomenei linkėjo ir Seimo narys Raimundas Martinėlis, kuris yra 25-osios abiturientų laidos atstovas. Jis pasidalino prisiminimais apie tai, kokios buvo jo pirmosios dienos mokykloje.
Buvęs mokyklos direktorius Antanas Tigrūdis papasakojo smagią istoriją, kodėl kitados berniūkščiai nuolat vėluodavo į pamokas. Pasirodo, dėl to kalta buvo kažkieno juoda katė. Mat į mokyklą aplinkinių kaimų vaikai mindavo dviračiais. Gausų dviratininkų pulką ilgam sustabdydavo niekuo dėtas gyvūnas, perėjęs kelią. „Jei katė perbėgdavo kelią, toliau nevažiuodavome. Laukdavome, kol pirma pralėks motociklas. O tais laikais, patys žinote, kiek tų motociklų būdavo. Kol sulaukdavome, į pamoką pavėluodavome. Bet mokytojai niekada neišdavėme tikrosios vėlavimo priežastiesׅ“, – pasakojo A. Tigrūdis. Iki šiol panemunėliečiai mėgsta judrų gyvenimo būdą – mokykloje kelis kartus rengiamos treniruotės, kad puikus aikštynas ir jo treniruokliai būtų tinkamai naudojami ir neštų džiaugsmą miestelio žmonėms.
O štai mero Antano Vagonio džiugi žinia, kad Panemunėlio mokykloje atšaukiamas reikalavimas sveikai maitinti moksleivius, didelio entuziazmo nesukėlė. Mat mokyklos direktorė prasitarė, kad sveikas maistas čia labai prigijo. Ir iš valgiaraščio teko išimti viso labo vieną sveiką patiekalą – žemaičių blynus su lęšiais: mat suaugusieji juos labai pamėgo, o jaunoji karta mieliau renkasi kitus patiekalus.
Šiltais plojimais salė sutiko ir kitą buvusį mokyklos direktorių – Gintautą Rekertą. Jis prisiminė, kaip kitados jis – jaunas matematikos mokytojas – atvyko į Panemunėlio geležinkelio stotį, ir nubristi link mokytojų namo jam prireikė... guminių batų. Tačiau mokykla keitėsi, modernėjo.

Apie mokyklos ateitį
Ką apie mokyklą galvoja šiandieninių jos moksleivių tėvai? Pradinukę dukrelę auginanti mama neslėpė, kad jai svarbu, jog mokykla Panemunėlyje liktų. Juk tai patogu šio krašto šeimoms. „Mano mergaitei būna keturios pamokos. Ji pati parbėga namo. Nereikia laukti, kada iš miesto ją parveš autobusiukas, nereikia anksti paryčiais kelti“, – sako jauna moteris. Ji neslepia: mokykloje vaikui užtenka ir lavinimo, ir įdomių veiklų. Tad ji už tai, kad mokyklą pavyktų išsaugoti. Tačiau ir pati pripažįsta: ne tik nuo tėvų noro tai priklauso. Gyvenvietėje, aplinkiniuose kaimuose vis daugiau tuščių namų, gyventojų sparčiai mažėja, trūksta jaunų šeimų. Tad akivaizdu, kad tas metas, kai mokinių skaičius šioje mokykloje buvo skaičiuojamas šimtais, jau praeityje. Tačiau mama džiaugėsi, kad bendruomenei susitelkus, pavyko išsaugoti mokyklą bent kuriam laikui... Vilčių teikia ir tai, kad ikimokyklinukų Panemunėlyje ugdoma 25-i.
„Rokiškio Sirenos“ inform.