Kodėl aš nesveikinsiu su Mokytojo diena? (73)

Publikuota: 2019-10-03 Kategorija: Švietimas
Kodėl aš nesveikinsiu su Mokytojo diena?
„Rokiškio Sirena“ archyvo / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Lietuva Mokytojo diena. Mažiukų eilėraštukai, sveikinimai, kibiras rožių po 1,8 Eur. Diena, kai mokytojas pasijaučia svarbiausiu šalies žmogumi. Jam lenkiasi prezidentas ir premjeras, švietimas tampa valstybės prioritetu. Bet išmušus spalio 6-osios vidurnaktį, karieta virsta moliūgu, žirgai – žiurkėmis, ir joks princas nelekia matuoti pamesto batelio...

Tai va, sveikinimai ir kalbos apie mokytojo misiją ir viziją yra švietimo sistemos vyšnaitė. Raudona, cukruota, žaliu koteliu. Ir tempti mokytojui vyšnaitę už kotelio, kai yra tik vyšnaitė, bet nėra torto, sutikite, menka ir nepadoru. Štai todėl ir nesveikinsiu. Nes sveikinti nėra su kuo.  
Nors, atleiskite, klystu. Galima pasveikinti kad ir su tuo, kad mokytoja jau tris dešimtmečius nė karto nenusivartė nuo aptrupėjusių vienos didžiausių rajono mokyklos laiptų. Įdomus paradoksas: uždarinėjamos mokyklos su dvidešimčia vaikų yra puikiai suremontuotos. O va tos didžiosios, kuriose mokosi po pusę tūkstančio ir daugiau, yra gyvas pavyzdys apie Antikos griuvėsius.
Norint sveikinti, pirmiausia reikia gerbti. Norint gerbti, reikia nemeluoti. O mes meluojame. Įžūliai ir bjauriai meluojame. Trisdešimt metų. Ir ne tik mokytojams. Mes žiūrime jiems į akis ir sakome, kad mokytojo (policininko, ugniagesio, mediko, kario, kunigo) profesija yra pašaukimas. Ir tie pašauktieji  turi džiaugtis, kad yra pašaukti vykdyti didžiai misijai ir vizijai. Ir maitintis gali jie, dovanokite, iš Šventosios Dvasios. Ką reiškia mažas atlyginimas? Mažas pensijas. Tad mažą atlyginimą galima kentėti kai tau dvidešimt. O kai tau 65-eri, kai užsiveria darbovietės durys, padovanotų kvietkų ir pagyrimo raštų, dovanokit, į  Butų ūkį ar vaistinę nenuneši.
Paskutinysis vajus – padaryti mokytojo profesiją prestižine. O gal nereikia? Kai kas nors ima aiškinti apie tai, kaip svarbu bendrystė, visuomeniškumas, misija ir vizija, tai reiškia tik vieną: „jūsų paslaugoms apmokėti pinigų nėra“. Būkit geri, nuvainikuokit mokytoją. Nebedarykite iš jo tamsaus kaimo „liktarnios“. Nes mes gyvename nebe XIX a., o XXI a. visuotinio raštingumo (ir visuotinės beraštystės) laikais. Mokytojai jau seniai nebėra tie, kurie gūdžiais žiemos vakarais su aptiekorium, kunigu ir policijos nuovados viršininku lošia preferansą. Leiskite jiems būti ne Mokytojais, o paprastais mirtingaisiais. Be šventojo aureolės, bet su padoriu atlyginimu. Kad mokytojas nebūtų vienintelis klasėje, kuris Egipto piramides apžiūrėjo... paveikslėlyje. Kartu ir reikalaukime. Žinių, bendrosios ir darbo kultūros.
Visi šaukia: mokytojų trūksta. Kas tie visi? Apskambinau rajono didžiąsias mokyklas. Taip, kai kurios ieškojo mokytojų. Ir juos rinkosi konkurso būdu, iš kelių pretendentų. Paklausus apie darbo perspektyvas, direktoriai mandagiai atsakė, kad ateinantį dešimtmetį darbo vietų pas mus „nesišviečia“. Tai kam klaidinti jauną žmogų, raginti jį ketverius metus investuoti į save, kad paskui išgirstų tą liūdną „sorry“? Va tau ir prestižas. Su mokytojo diplomu tiesiai į Užimtumo tarnybą.
Panacėja nuo visų mokyklos bėdų turėjo tapti etatinis apmokėjimas. Tik tą „etatinį“ kiekvienas, matyt, įsivaizdavo savaip. Ir nemaža dalis pagal principą: vienas mokytojas – vienas etatas. O iš tiesų susirinkti etatui reikalingas valandas mažėjant vaikų skaičiui tampa sunkiai įgyvendinama misija.
Ar iš tiesų švietimo sistema neturi pinigų? Kaip jau rašiau, jai skiriama 5,4 proc. bendrojo vidaus produkto. Pinigų būtų. Jei, žinoma, nesimelstume pamėgtam stabui – nekilnojamajam turtui. Jei kažkam iš savo kišenės tektų sumokėti už plastikinius langus mokyklai, kuri uždaryta praėjus dvejiems metams po remonto. Turtingos tos ant ribos balansuojančios mokyklos. Naujomis valgyklomis, turistinėmis bazėmis. Bet ne mokiniais ir jų pasiekimais. Kai kur, siekiant išsaugoti šitas „mirštančias gulbes“, imtasi apgaulės: skolinti mokinius...  Kiti apgaulės mąstai smulkesni: pavyzdžiui, mažos mokyklos ketvirtokai puikiai išsprendė savo žinių patikrinimui skirtas standartizuotas užduotis. Penktoje klasėje paaiškėjo, kad keli iš mažųjų genijų tų užduočių net perskaityti negalėjo. Nes paprasčiausiai nemoka skaityti.
Kiek tokie triukai kainuoja valstybės biudžetui? Be proto daug. Ne tik metai iš metų šildomus pustuščius pastatus-monstrus. Ne tik tryliką mokytojų dvidešimčiai mokinių. Ne tik suvarytus PUPP‘o egzaminus. Tai reiškia daugiau: sugadintą jaunų žmonių ateitį...
Viena mano buvusi kolegė keletą kartų su tos mažos mokyklos, kurioje mokiniai ne mokyti, o laimingi, vaikais važiavo autobusiuku. Mūsų pupučių dienos planas: kas kuo daugiau kiaulysčių iškrės mokykloje. Nes mokytis nemažai iš jų neįgalūs. Kai ūkininko arklidėje pasaulį išvysta Lietuvos sunkiųjų veislės kumeliukas, jo šeimininkas nesitiki, kad po kokių aštuonerių metų jo numylėtas Kaštonas dalyvaus vasaros olimpinių žaidynių dailiojo jojimo rungtyje, kartu su anglų grynakraujais ar hanoveriais. Tikėtina, kad maždaug toną sveriantis kumelys ramiai sau karpydamas ausis, trauks plūgą gimtojo sodžiaus daržuose. Žinoma, galbūt nelabai etiška lyginti kumeliuką su vaiku. Bet su mūsų vaikais kitaip: jei mažius turi tam tikrų įgimtų dvasinio pobūdžio problemų, tai visi per galvą versis, kad tik jis būtų integruotas. T.y. pasodintas kartu su sveikais bendraamžiais įprastinėse pamokose. Ir integracijos rezultatas, cituoju, yra toks: mokslo metų pradžioje jis ramiai išsėdėjo pamokoje penkias minutes, mokslo metų pabaigoje – penkiolika. O kur, dovanokite, likęs pusvalandis? Ir koks rezultatas?  Jei tas vaikas mokytųsi kartu su panašių gebėjimų moksleiviais, jis kažko išmoktų: susiskaičiuoti ne išvestines, o savo pinigus, neprisiimti greitųjų kreditų, planuoti šeimą. Net jei ir neišmoktų, jis liktų vienas nemokytas. O dabar – nesimoko visa klasė. Visi piktinasi vargšu vaiku, nes jis trukdo mokymosi procesą. Ir geras, bet negabus, sergantis vaikas tampa visos klasės vaikų bei jų tėvų pykčio objektu. Sveikinu su sėkminga „integracija“. O kažkas dar kalba apie patyčių prevenciją...
Mums trisdešimt metų įkyriai kartojama, kad švietimas – valstybės pagrindas ir prioritetas. Tik pabandžius išsiaiškinti, ką ši giliamintiška frazė reiškia, netyčia paaiškėja, kad mes XXI a. norime žinių ir technologijų visuomenės, kurią ugdome... kankliais ir skudučiais. Kad mokykla tapo nebe ugdymo įstaiga, o valgyklos nepasiturintiesiems ir prieglaudos hibridu. Iki pilno komplekto betrūksta tik aktų salėje teikti ritualines paslaugas. O ką: pakyla yra, pianinas giedoriams yra, valgykla gedulingiems pietums – pirmajame aukšte.
Kur mes susitarsime dėl švietimo prioritetų, jei mes dėl Metų knygos rinkimų nesutariame. Pasiskaičius garbios komisijos pamąstymus, susumavus visus reikalavimus, paaiškėja, kad vienintelis atrankos kriterijus yra toks: NESKAITOMA. Kitaip sakant, kuri knygyne per metus surinks didžiausią dulkių sluoksnį, ta ir taps Metų knyga. Pagalvokime, kad panašios tetos formuoja užduotis ir valstybiniams brandos egzaminams.
Pagal absoliutaus neskaitomumo kriterijų metų knygomis pretenduoja tapti ir istorijos, fizikos, chemijos vadovėliai bei kone pusė perskaityti privalomų knygų sąrašo. Jos tragiškos. Ko galima išmokti iš tokių vadovėlių, kur jau fiziką ar chemiją gana neblogai mokančiam žmogui sunku suvesti galus?  O juk tai, dovanokite, mokytojo darbo įrankis.
Štai kalbėjausi su kolege istorike (skirtumas tarp mūsų yra tas, kad aš neturiu pedagoninio išsilavinimo, o ji turi ir dirba istorijos mokytoja). Žodžiu, abi sutariam: žmogų, sugalvojusį istorijos žinias testu, reiktų nominuoti Darvino premijai (teikiama po mirties kvailiausiam individui, kuris, pakratydamas kojas, apsaugojo visuomenę nuo tolesnio savo genų platinimo). Taigi, istorijos testai mokomiesi vadinamuoju „random“ metodu, arba įsidėmint, kuris buvo pirmiau: Šamšiadadas ar Šupiliuliumas. Nežinote, kas anie tokie? Štai jums ir atsakymas, kam tokie testai reikalingi. Kolegė klausia: kam valstybiniame istorijos ezgamine nagrinėti JAV Konstitucijos ištrauką, jei daugelis mūsų visuomenės narių net savosios neskaitė...
Toliau, privalomųjų skaityti knygų sąrašas. Jei norite žmogų visam gyvenimui supykdyti su literatūra, tai šis sąrašas yra pati tinkamiausia priemonė. Ir nereikia guostis, kad šitą knygų sąrašą prievarta perskaitęs žmogus taps visuotinai išprususiu. Netaps. Nes prievarta jis neskaito. Juo labiau to, kas jam neaktualu. Štai kad ir ne pats blogiausias šio sąrašo egzempliorius „Altorių šešėlyje“. Kiek tai aktualu dabartiniam jaunimui? Kuris gyvena atvirame pasaulyje. Kuriam niekas nebeprimeta pareigos ir atsakomybės. Kuris šiandien gali tapti kuo nori. Nepatinka būti kunigu? Radai bėdą... Tai kam apie tai prirašyti visą knygą ir ją dar kone mintinai mokytis? Kam reikalinga apmąstyti dabar jau nebegzistuojančios problemos sprendimo būdus?
Žinoma, yra kūrinių, kurie kalba universaliąja kalba. Kurie yra stiprūs tiek, kad po pirmųjų puslapių negali sustoti. Tokie, kaip „Dievų miškas“. O rašiniams apie likusią sąrašo dalį liaudis tiesiog nusipučia kritikos straipsnius iš interneto.
Toliau, egzaminų vertinimas. Kai kažkokio išgalvoto personažo mintys, parašytos kreivarankio trečiarūšio neskaitomo autoriaus, yra stipresnis argumentas nei gyvi pavyzdžiai. Pavyzdžiui, kas gali atleidimo galią byloti labiau, nei šv. popiežius Jonas Paulius II, atradęs savyje stiprybės įžengti į Ali Agdžos kamerą. Ir jam atleisti. Tačiau egzamino tikrintojai, kurie, spėju, net nežino, kas tas Ali Agdža, mieliau vertins išgalvotus Kukučius, Liudus Vasarius ir dar ką nors tokio. Nes mūsų mažame egzaminų pasaulyje argumentas, kodėl žmogus tapo šventuoju, atleiskite, bet negroja...
Ir tokie žmonės formuoja mūsų ateitį. Mes svaigstame apie tai, kad mūsų tikslas – aukštosios technologijos. Ir ką padarėme, kad šį tikslą pasiektume? Ogi priėmėme patį protingiausią sprendimą: nuo devintosios klasės moksleivis gali tik kelis dalykus mokytis A lygiu. Kitaip sakant, jei tu išmanai istoriją ir matematiką, biologiją ir chemiją, fiziką ir lietuvių kalbą, tai turi kai kuriuos gabumus tyčia pavožti po puodu. Nes neįtelpi į tetų storais akiniais pagal savo sugedimo laipsnį sugalvotus rėmus: jei jos puikiai rašė rašinius, bet nemokėjo skaičiuoti, tai reiškia, kad ir visi kiti va tokie.
Dar viena nesąmonė tai lygiava. Kai būsimieji Da Vinčiai, Galilėjai ir Šekspyrai testais sulyginami su eilinėmis vidutinybėmis. Kai mokytojui nebelieka laiko ir galimybių vystyti gabiųjų ir motyvuotųjų talentus. Esu viena iš tų, kurie mokyklą baigė tais nuostabiais laikais, kai dar joje nebuvo „proletariato diktatūros“. Gabesnieji jau šeštoje klasėje buvome atrinkti į matematinę klasę. Ir mokėmės pagal kitokią programą. Ir matematikos egzaminą laikėme ne dabar įprastu A lygiu, o S. Ir mažiausias to egzamino pažymys mūsų klasėje buvo 8. Sakote, nesąžininga vaikus skirstyti? Bet, kai jiems tampa 18-ka, juos ima skirstyti. Universitetų dėstytojai, darbdaviai. Toks gyvenimas. Ir niekas netrukdo, jei nori, mokytis, stengtis, kad į tą matematinę klasę būtum priimtas... Jei nenori, tai jau tavo pasirinkimas, ir jo pasekmės.
Taigi, ne sveikinti mokytojus reikia. Ne svaigti apie jų svarbą ir pašaukimą. O pagaliau liautis apsimetinėti ir pasakyti: švietimo reforma atsidūrė akligatvyje. Iš galvos iššluoti visus mitus apie švietimą ir mokytojus. Ir imti racionaliai skaičiuoti, kur norime nuvesti valstybę: ar kurti laimingą pavalgiusių vargšiukų dideliame pastate populiaciją, ar veiklią, žingeidžią, iniciatyvią, inovacijas kuriančią visuomenę. O jos nemokamais kotletais ir pažaidimais robotukais nesukursime. Teks grįžti prie senųjų gerųjų fizikos, matematikos, chemijos, biologijos, istorijos. Ir ne žaisti jas, o mokytis. Iš esmės. Iš pagrindų. Kai mokytojui suteiksime svertus ne tik būti paslaugos teikėju (kur klientas visada teisus), o ir reikliu vadovu. Ir mes būsime reiklūs. Ne tik mokytojui, bet ir sau, savo atžaloms. Kai visuomenė nustos tarnauti kultūros židiniams ir pastatams, o šie objektai ims tarnauti visuomenei. Tada bus galima ir kalbėti apie Mokytojus. Ir juos sveikinti.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video