Senamiesčio progimnazijos naujovė prigyja: orientacinėse varžybose – komandų gausa (2)

Publikuota: 2019-09-07 Kategorija: Sportas
Senamiesčio progimnazijos naujovė prigyja: orientacinėse varžybose – komandų gausa
N. Kralikas / Senamiesčio progimnazijos jaunimas tryško energija.

Šiemet Senamiesčio progimnazija moksleivius ir jų šeimų narius pakvietė į orientacines varžybas. Jose dalyvauti užsiregistravo 40 komandų. Kadangi mažiausias komandos narių skaičius yra du, o daugelyje ekipų buvo ir po keturis-penkis sportininkus, o kai kurios dar ir sirgalių atsivedė, tad šis renginys subūrė daugiau nei pusantro šimto žmonių, smagiai ir aktyviai praleidusių popietę Velniakalnio parke.

Puiki organizacija

Tai jau antrosios orientacinės varžybos, kurias rengia Senamiesčio progimnazija. Pernai rengtose pirmosiose varžėsi 60 komandų. Šiemet, nors komandų skaičius ir mažesnis, tačiau aktyvaus poilsio mėgėjų jos surinko tikrai ne mažiau.

Nors, teoriškai, tai buvo tik mokyklos varžybos, tačiau jos sužavėjo organizaciniais sprendimais. Gerai apgalvotas maršrutas, parengti užduočių žemėlapiai, operatyvus ir tikslus rezultatų pateikimas. Kaip sakė progimnazijos direktorė Saulė Kazinavičienė, daug išmokta iš pirmųjų varžybų patirties.

Svarbu ir tai, kad daug dėmesio skirta ne tik varžyboms, bet ir pasirengimui startui: pakviestas treneris Olegas Lomako surengė nuotaikingą mankštelę apšilimui. Ji labiausiai patiko vaikams: kol tėveliai kaupė jėgas startui, jie lakstė po Velniakalnio kalveles.

Įdomi trasa

Orientacinių varžybų trasą rengė Deimantas Mekšėnas. Joje – 26 punktai, išdėstyti taip, kad juos lankant optimaliu maršrutu, tektų nubėgti maždaug 5 km. Tačiau dauguma varžybų dalyvių darė tą pačią taktinę klaidą: jie nuo starto stengtavosi skuosti kuo greičiau, užuot apžiūrėję duotąjį žemėlapį ir pasirinkę optimaliausią maršrutą.

Įdomu tai, kad tėveliai trasą vertino nevienareikšmiškai: vieniems ji buvo ganėtinai lengva, kitiems buvo pakankamai sudėtinga. Tam tikrų iššūkių kėlė ir tai, kad teko bėgti raižyta vietove, įveikti natūralias gamtines kliūtis. Bėgimas buvo patogus tuo, kad visame parke kruopščiai prižiūrimi takai, tad po žolynų pievas bėgti nereikėjo. Jei, žinoma, punktui rasti buvo vadovaujamasi ne vizualiniais orientyrais, o žemėlapiu.

Apie grybavimą ir „grybavimą“

Varžybas stebėję Stasys ir Rasa Mekšėnai svarstė, kiek jėgų, atidumo ir išmonės reikia, norint rasti visus 26 punktus. Ir čia nepasukčiausi: kiekvieną punktą reikėjo pažymėti skirtingos spalvos flomasteriu. Klastingiausias tapo 23-asis punktas, mat kažkas beskubėdamas į žolę numetė flomasterį ir vėliau bėgusiems liko tik jo kamštukas. Tačiau, kadangi visi bėgikai aiškino, kad nepažymėjo punkto, nes nebuvo kuo apibrėžti jį žemėlapyje, varžybų arbitrų komisija suprato, kad jie tame taške iš tiesų lankėsi.

Kai kurios komandos varžybose labiau pasikliovė savo akimis bei nuojauta, nei žemėlapiu, todėl nenuostabu, kad buvo „grybaujančių“: kai kurie dalyviai į tą patį punktą atbėgo dukart. Prakalbus apie „grybavimą“, ponia Rasa prasitarė, kad Velniakalnyje galima „grybauti“ ne tik ieškant punktų, bet ir tiesiogine prasme: čia dygsta raudonviršiai, lepšiukai. „Pietums pasikepti su bulvėmis tikrai užtenka“,– sakė ji. Varžybų dalyviai grybų nerinko, o štai obuolių nuo parke augančių obelaičių paragavo ne vienas.

Greičiausią ir lėčiausią komandą skyrė valanda

Pagal varžybų taisykles, iš starto buvo išlydima po dvi komandas pusės minutės intervalu. Taip daryta, kad būtų išvengta grūsties prie pirmųjų punktų. Taigi, kai išbėgo paskutiniosios dvi ekipos, pirmosios komandos jau buvo devynias su puse minutės trasoje. Tačiau varžybų lape buvo žymimas kiekvienos komandos starto ir finišo laikas, tad jau tą pačią minutę buvo tiksliai žinoma, kiek komanda užtruko. Už kiekvieną nerastą punktą buvo pridėtos 2 baudos minutės.

Įdomu tai, kad kiekvieną atiduotą lapą kruopščiai tikrinę teisėjai sakė: bandymų sukčiauti nebuvo. O baudos minutės kliuvo už tai, kad neatidžiai skaitydami žemėlapį, sportininkai vieną kitą punktą praleido. Taip nutiko ir pirmai finišavusiai Dovydo Kavaliausko bei Lauryno ir Erikos Kaniavų komandai. Ji trasą įveikė per 36 minutes, tačiau pripliusavus baudą už praleistą punktą, jų trasoje sugaištas laikas perkopė 38 min. Jaunuoliai buvo įsitikinę, kad rado visus punktus. Tačiau patikrinę lapą, arbitrai pastebėjo nepažymėtą ketvirtąjį. Jie siūlė vaikinams bėgti į trasą ir jį pažymėti. Tačiau komanda verčiau pasirinko baudos minutes. Dėl labai svarbios priežasties: Lauryno sesutė trasoje patyrė traumą ir didžiąją maršruto dalį ji įveikė ant brolio ir jo bičiulio pečių. Netgi su nelengvu nešuliu puikiai pasirodę vaikinai nusipelnė sirgalių ir kitų komandų pagyrų, nors ir liko vos per žingsnį nuo medalių – ketvirtojoje vietoje.

Netrukus po jų finišo liniją kirto Vidmanto, Nedo ir Urtės Beinorių komanda. Ji trasoje užgaišo 32 min., ją įveikė be baudos taškų. Kaip nutiko taip, kad pirmieji finišavo tie, kurie trasoje užgaišo 36 min., o vėliau – geresnius laikus parodę komandos? Tai paprasta: V. Beinorio komanda ir išbėgo vėliau.

Antrąją vietą iškovojo Viktorijos Markovaitės komanda, įveikusi distanciją per 33 min. ir  35 s.,, trečioje buvo Adelės Dovydaitės ekipa, trasoje užgaišusi 36 min. 10 s. Įdomu tai, kad net 8 komandos trasą įveikė greičiau, nei per 40 min., tad kova dėl prizinių vietų išties buvo labai atkakli.

Daugumos komandų rezultatai buvo apie 50 min. Maždaug tokį trasos įveikimo laiką ir prognozavo jos sudarytojas D. Mekšėnas. O ilgiausiai trasoje užtrukusios komandos joje užsibuvo 1 val. 15 min.

Įdomu tai, kad ką tik daugiau nei 5 km raižyta vietove įveikę moksleiviai tryško energija: lėkė į kalną link koplytėlių, žaidė gaudynių.

Varžybų prizininkams S. Kazinavičienė įteikė medalius ir diplomus, o po apdovanojimų ceremonijos visi buvo pakviesti paskanauti košės ir arbatos.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video