Obelių seniūnė ne iš tų, kurios į darbą kaukši aukštakulniais (19)

Publikuota: 2020-01-07 Kategorija: Politika
Obelių seniūnė ne iš tų, kurios į darbą kaukši aukštakulniais
Asmeninio archyvo nuotr. / Obelių seniūnė Jūratė Šinkūnienė mano, kad seniūno darbas – ne tik kabinete sėdėti.

Vos trejetą savaičių Obelių seniūnės pareigas einanti Jūratė Šinkūnienė kabineto spintoje slepia ne dailius aukštakulnius, o solidžius guminius botus. Kaip sako pašnekovė: seniūnės darbas – ne tik kabinete sėdėti. Su J. Šinkūniene „Rokiškio Sirena“ kalbėjosi apie daugelį faktorių: kas paskatino jauną šeimą iš didmiesčio grįžti į gimtinę, kaip sekėsi čia įleisti šaknis, kokie tikslai, planai, siekiai...

Iš pirmosios algos – auliniai

Prieš pradėdama pokalbį, Obelių seniūnė rodė vieną svarbiausių savo darbo priemonių: gyvenimo mačiusius ilgaaulius batus. Kaip sako pašnekovė, jos darbas susideda ne tik iš popierių kilnojimo, bet nemenka dalis darbo dienos praleidžiama apylinkėse. Ir problema iš kabineto perspektyvos atrodo vienaip, o pažvelgus į ją iš arčiau, kitaip. Ir spręsti ją sekasi paprasčiau, jei bendraujama betarpiškai. „Aukštakulniai – ne mano sielai“, – šypsojosi seniūnė J. Šinkūnienė.

Darbiniai aulinukai – viena jos pirmųjų investicijų, kaip prasitarė pašnekovė, pirkti iš pirmosios algos. Kartu su bilietu į Marijono Mikutavičiaus koncertą. Ir panašu, kad ši investicija puikiai pasiteisino.

J. Šinkūnienė neslepia, kad iš pažiūros matydami ją, liauną ir trapią moterį, kai kurie seniūnijos žmonės už nugarų šnibždėjosi: argi ji galėtų, pavyzdžiui, keliams barstyti skirto žvyro frakcijas skirti, ar galėtų suprasti sniego valymo nuo kelių technologinį procesą? J.Šinkūnienė neslepia: visko išmokstama, jei yra noro ir yra potencialas. Juo labiau, kad ir Vilniaus Universitete studijuota specialybė – geografija, ir įvairialypė darbo patirtis, ir pomėgiai – meilė gamtai – suteikia ir teorinių, ir praktinių įvairių sričių žinių.

Kita baimė: jaunų žmonių baimė. Pas mus, pasak pašnekovės, vis dar labai sureikšminamas amžius. Jaunimas kaip tik turi daugiau motyvacijos nei vyresni žmonės, sau ir kitiems įrodyti, kad jais pasitikėta ne veltui. Kartų kaita – natūralus dalykas. Jaunimas nebijo savęs ieškoti, yra pakeitę kelis darbus, susidūrę ir visiškai nebijo tokių užduočių, kurios vyresniajai kartai galbūt nūdienos nuolat skubančiame pasaulyje tampa iššūkiu, pavyzdžiui, sėkmingai rengti ir įgyvendinti įvairius „neminkštuosius“ projektus. Tai ir pasaulio matę, įvairios patirties turintys žmonės, kurių žinos reikalingos savajam miestui ir rajonui. „Jaunimas ir vyresni žmonės puikiai papildo vieni kitus. Todėl reikia telkti pajėgas ir veikti kartu“, – ragino pašnekovė.

Doktorantūros belaukiant

Kaip jau minėta, J. Šinkūnienė studijavo Vilniaus universitete geografiją ir įgijo hidrometeorologijos magistro laipsnį. Pašnekovė neslepia: viliojo mokslinė karjera. Tačiau jos specialybės doktorantūros vietos jau keletą metų nėra. „Belaukiant ir gyvenimo aplinkybės pasikeitė“, – sakė pašnekovė. O doktorantūros studijų J. Šinkūnienės įgytai specialybei nėra ir šiandien.

Kartu su vyru inžinieriumi J. Šinkūnienė augina du mažylius. Tokia aukštos kvalifikacijos specialistų – inžinieriaus ir geografijos magistrės pora – turėtų būti graibstyte graibstoma kvalifikuotų darbuotojų stokojančioje rajono darbo rinkoje. Bent jau taip tvirtina rajono verslininkai. O realybė visiškai kitokia. Darbo paieškos nebuvo lengvos. „Atrodytų, kad pagrindinis informacijos šaltinis apie laisvas darbo vietas turėtų būti Darbo biržos tinklalapis. Tačiau kai išsiuntus 80 gyvenimo aprašymų, tik vienas darbdavys teikiasi atsakyti, pasidaro keista“, – pasakojo pašnekovė.

Visgi jauna šeima nenuleido rankų ir tvirtai užsibrėžė įleisti šaknis gimtajame krašte. Nors didmiesčiuose darbo pasiūla visiškai kitokia, tačiau ir provincija turi jauniems žmonėms patrauklių savybių: pavyzdžiui, puikius darželius, įdomias veiklas vaikams ir šeimai (būrelius, įvairių sporto šakų treniruotes), puikią susisiekimo sistemą,  ką ne visuomet gali pasiūlyti didmiesčiai, arba ten tai yra labai brangu.

Sutiko atsargiai

J. Šinkūnienė neslepia: laimėjusią konkursą, ją seniūnijos kolektyvas ir gyventojai sutiko šiek tiek atsargiai. Pašnekovės tai nestebina: daugelis iš pradžių tikrino, kaip reiks kalbėti, bendrauti su naująja vadove. „Mūsų krašto žmonės apskritai sunkiai įsileidžia ne vietinius“, – sakė ji. Tačiau atvirumas, nuoširdus bendravimas, noras pažinti ir spręsti problemas jau pralaužė seniūnijos žmonių atsargumo nedrąsos ledus. Juolab, kad ir seniūnijos kolektyvas pastaruoju metu atsinaujino: atėjo nauja raštvedė, ūkio specialistas. J. Šinkūnienės darbo moto: saugi, kūrybinga darbo atmosfera. „Turime pažinti savo žmones. Kolektyvas nedidelis. Svarbu sukurti jame gerą mikroklimatą, kad žmonės atskleistų savo geriausias savybes“, – sako ji. Ir priduria, kad yra ne iš tų, kurie į darbuotoją žvelgia iš aukšto. O kai su jais elgiamasi žmoniškai, ir pareikalauti gerų darbo rezultatų galima. Kita vertus, darbą ji pradėjo ne pačiu patogiausiu laiku: teks vertinti seniūnijos darbuotojus, teks visuomenei pristatyti veiklos ataskaitą.

Ar nebaisu jaunai specialistei eiti dirbti į seniūniją, kuri pastaruoju metu yra atsidūrusi tarsi po padidinamuoju stiklu? Ir rajono tarybos opozicijos reidai po apleistas dirbtuves, žoliapjovių buhalterinė apskaita, ir problemos su „Žaliosios“ projektu, ir gyventojų gana aštriai keliami vandentiekio bei nuotekų tinklų tiesimo klausimai. Seniūnė neslepia: „Buvom ir būsim „špilkuojami“. Per pusmetį situacija kardinaliai galbūt nepasikeis. O ateityje yra minčių, idėjų, planų. Kol kas sudarinėju būtinų pokyčių sąrašą ir imsimės jų siekti. Kol kas konkrečius planus įvardinti dar ankstoka: dirbu tik keletą savaičių“, – sakė pašnekovė.

Svarbiausios seniūnijos veiklos sritys

Kokias, be jau minėtų ūkio reikalų, kitas prioritetines Obelių seniūnijos veiklos sritis pašnekovė mato? Jos manymu, vienas svarbiausių visuomenės kertinių akmenų yra kultūra. Be to, šioje srityje seniūnijoje vyksta ganėtinai aktyvi veikla. O ir taisytinų dalykų matyti: reikia didinti bendradarbiavimą tarp seniūnijoje veikiančių institucijų, organizacijų. Švietimo sferoje, seniūnės teigimu, prioritetu turi būti vaikas: jo žinių, gebėjimų, talentų ugdymas. O institucijos reikalingos tam, kad padėtų atlikti šį darbą.

Socialinėje srityje, pašnekovės teigimu, svarbu skatinti žmonių norą dirbti ir uždirbti. Socialinė atskirtis kyla ir iš nepažinojim, nesupratimo, pykčio.

Ir mylimos gamtosauginės veiklos sfera Obelių seniūnijoje plati: tai ir vandentiekio, nuotekų tinklų problema. Ir užteštas Obelių ežeras. Ir abi šios problemos, seniūnės teigimu, tampriai susijusios tarpusavyje: kol mieste nėra visaapimančių nuotekų tinklų, dalis nuotekų nukeliauja į ežerą, gadindamos ir taip prastą jo būklę. Taigi, darbų ir tikslų yra daug.

Poilsis – penktą ryto grožėtis rasos lašu

Obelių seniūnė neslepia: jos profesija yra ir talentas, ir pašaukimas. Šeši nuostabūs studijų metai Vilniaus universitete, ir meilė gamtai kaip gyvenimo būdas. Kai didžiausias poilsis – penktą ryto grožėtis ant gėlės lapo pakibusiais rasos lašais. Priešaušrio rūkuose pastebėti klaidžiojantį žvėrį. Gamta grožėtis ne pro automobilio, ne pro kemperio langą, o, nepaisant oro, pėsčiomis ar dviračiu klaidžioti gražiausiomis Šiaurės Lietuvos vietovėmis, ilsėtis palapinėje. Išvaikščioti miškų takus, netgi tuos, slapčiausius, kurių nėra jokiuose planuose. Ir J. Šinkūnienė šiuo pomėgiu džiaugiasi ne viena: ir vyras, ir vaikai yra tikri gamtos mylėtojai. Kitas šeimos pomėgis – sportas: futbolas, krepšinis, kitos sporto šakos.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą