Nebaidytų idiotų kraštas-8. Cargo kultas ir Welcome to Lithuania (14)

Publikuota: 2021-07-24 Kategorija: Politika
Nebaidytų idiotų kraštas-8. Cargo kultas ir Welcome to Lithuania
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Melanezijos salose (Okeanija) yra tokie įdomūs religiniai judėjimai, vadinamieji krovinių arba cargo kultai. Jų esmė toka: europiečiai iš pradžių laivais, o po to ir lėktuvais prisiveždavo visokių gėrybių, kurių daugelio paskirties čiabuviai nė nesuprato. Žinoma, tarp daugybės įvairiausių daiktų atsirasdavo ir tokių, kurie vietiniams pasirodė naudingi, reikalingi ir skanūs.  Tačiau stebuklingų daiktų tiekimo grandinė vieną kartą liovėsi. Kaip vėl prisišaukti šitą gausybės ragą namo? Žinoma, padaryti viską, kad lėktuvai (čiabuviams jie kažkodėl padarė ypatingą įspūdį) grįžtų? Čiabuviai nusižiūrėjo, kad tada, kai jie leidosi, buvo kažkokie tai lygios žemės plotai, namukai su bokšteliais, o juose sėdėjo balti dėdės su keistais daiktais ant galvų (namelis su bokšteliu buvo dispečerinė, o žmogus su ausinėmis ant galvos – dispečeris). Žodžiu, sumeistravo čiabuviai pakilimo takelius, sumeistravo dispečerines, iš kokosų sumeistravo kažką panašaus į ausines. Sėdi tuose savo nameliuose, su kokoso kevalais ant galvų ir laukia, kada gi nusileis lėktuvas. Kai kuriuose ypač pažangiuose kaimeliuose dar atliekamos užsilikusių vėliavų pakėlimo ceremonijos, garbinami kažkokie mistiniai amerikiečiai Thom From ir John Navy. Kad jau lėktuvai visai patikėtų gerais norais ir nuoširdumu, čiabuviai dar rengdavo rikiuotes, vietoj medžioklės, dienas leido kokiose keistose vietose, jas vadindami „ofisais“, darydavo stalus, tiesdavo ant jų audeklus ir dėdavo gėles, tikėdamiesi, kad stebuklingu būdu atsiras valgiai. Juk tiems baltaodžiams tai atsirasdavo. Aišku, gudresniems turėtų kilti klausimai: jei 50 metų ten jokie lėktuvai nesileidžia, tai arba jie neteisingai garbinami, arba jie apskritai atskristi nežada. Bet čiabuviai tokių klausimų neuždavinėja. Jie atkakliai nešioja kokoso riešutus ant ausų, tikėdamiesi kada nors juose išgirsti lėktuvo įgulos šaukinius.

Kas bendro tarp Melanezijos čiabuvių ir mūsų politikų? Imitacijos samprata. Mūsiškiai iš vakarietiškųjų kolegų perėmė (pagaliau) diplomatinį protokolą ir dizainerinius parėdus. Bet kaip barzda nedaro filosofu, taip kostiumėlis ir šlipsas nedaro nei diplomatu, nei politiku.

Geriausia cargo kulto apraiška buvo mūsų, apsaugok Viešpatie, užsienio reikalų ministro vizitas į Bagdadą. Kaip paprastas ir bukas kaip čebato aulas čiabuvis, apžlipintas Rytų rūmų prabangos, sėdėjo mūsų Gabrieliukas soste, arbatą gėrė, per barzdą varvėjo. Ir dėstė mūsų Gabrieliukas kolegai barzdotam Irako užsienio reikalų ministrui, koks Lukašenka baisus blogis. Kantriai klausėsi rytietis, giliamintiškai barzdą glostė. Nieko nežadėjo, tik galva linksėjo. Joje mintinai kažką skaičiuodamas...

Mūsų vargo diplomatas, pasirišęs šlipsą, bet namie pamiršęs diplomatinę išmintį ir sveiką protą, nė neįtaria, kad norint paveikti bet kurį, ne tik Rytų, valdovą, reikia turėti svarbiausią dalyką – galią. Deja, diplomatinė išmintis, gebėjimas orientuotis situacijoje ir strateginis mąstymas genais iš senelio anūkui neperduodamas. Todėl vieno didžiųjų mūsų, ir sakykime atvirai, pasaulinio lygio politikų anūkas iki senelio toli gražu nedatempia.

Taigi, galia išreiškiama arba kariniais vienetais prie sienos, arba doleriais čemodane. Anei tų, anei kitų mes, žinoma, neturime. Ir nuvežė Gabrieliukas nei aukso, nei šilko dovanų. Nuvežė save patį tuščiomis rankomis. Tiek tų argumentų, vadinasi. Skirtingai nuo Batkos, kuris ne tik su panašiais į save greit bendrą kalbą rado, bet ir grobį dalinas. Ir va akurat po mūsų Gabrieliuko vizito Bagdadas pasiuntė aiškią žinią: nuo rugpjūčio didina lėktuvų į Minską skaičių. Labai naudingas vizitas buvo. Geriau jau nė nevažiavęs būtų. Ir neapsikvailinęs, ir ant bilieto sutaupęs. Greitai senkančios konservatorių gerbėjų gretos dar griebiasi paskutinio šiaudo: Gabrieliukas turėjo važiuoti, kad įrodytų Europos Sąjungai, jog diplomatinės derybos su tokiais neįmanomos. Kokios derybos? Nuskristi ir pasėdėti pusvalandį fotoblyksčių šviesoje su arbatos stiklinėle – čia derybos?!

Kaip ir dera tikriems cargo kulto atstovams, mūsiškiai trogloditai išmoko apsivilkti kostiumą, marškinius, prie jų priderinti šlipsą, nesiauti baltų kojinių ir priėmimuose į švarko kišenes nekišti canape (sumuštiniukai tokie). Jie netgi vertina žąsų kepenėles, moka atskirti tinkaimai iškeptą steiką nuo puspadžio, ir šokdami nebemindo damoms kojų. Tačiau tuo visas panašumas į diplomatus ir pasibaigė.

Jei ankstesnioji diplomatų karta buvo užgrūdinta sunkių kovų: pirma derybos dėl sovietinės armijos išvedimo, kurių sėkmę laidavo oponentų neatsargiai pasirašyti keli techniniai dokumentai (mūsiškiai sugebėjo tuo virtuoziškai pasinaudoti), paskui derybos dėl narystės Europos Sąjungoje ir NATO, tai dabartinė karta, išlepusi ir išgverusi, net tik derybų patirties neturi. Jie, kaip tie čiabuviai, įlenda į kokį „ofisą“ ir tikisi, kad jei jau vilki kostiumą, tai jiems visi kažką garantuotai yra skolingi.

Bet kokioje situacijoje dabartinė karta ieško ne išeičių, o, atleiskite, „atmazų“, kad tik nereiktų ko nors daryti. Valdiška tarnyba mat tokia: kaip ir čiabuvio, kuris visą dieną sėdi su kokoso kevalais ant ausų – gali dirbti, gali nedirbti, o alga vis tiek eina.

Kaip ir cargo kulto išpažinėjai, taip ir mūsų visuomenė iš savo valdžios nereikalauja vieno esminio dalyko – jų veiksmų REZULTATŲ. Tam, kad kažkas nepasisektų, tam, kad nepavyktų, ministrai nereikalingi. Taip pat pasėdėti su arbotos stikline rankoje prieš kameras gali ne tik Gabrieliukas: gali eilinis Klumpiabalių parduotuvės laiptelių „šlifuotojas“ Jonas (žinoma, pažadėjus, kad lėktuve vietoj arbotos jam bus pasiūlyta alaus). Tai kam mums samdyti ministrą, jei eilinis alkašas pasiektų, dovanokit, bet tokį pat rezultatą?

Kam mums reikalingi tokie vadovai, kurie, užuot ieškoję galimybių, pirmiesiems sunkumams iškilus, nuleidžia rankeles? Kur tie, nemokyti, baltom kojinėm avintys mūsų derybininkai, kurie sugebėjo spausti žvaigždėm ir ordinais pasipuošusius sovietų karininkus dėl kiekvieno kablelio techniniuose dokumentuose, ir sugebėję išspausti, kad sovietinė armija iš Lietuvos būtų išvesta 1993 m. rugpjūčio 31-ąją? Manote, tada sunku nebuvo? Buvo, dar ir kaip. Bet ėjo, sprendė, derėjosi. O ne pozavo feisbukuose beigi tviteriuose.

O dabar... Skaitant Užsienio reikalų ministerijos pranešimą spaudai, apima svetima gėda. Už jį rašiusius. „Šįvakar ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su Irako užsienio reikalų ministru Fuad Hussein bei dar sykį primygtinai paragino spręsti oro susisiekimo kanalo nelegaliai migracijai tarp Bagdado ir Minsko problemą. Ministras išreiškė̇ gilų susirūpinimą dėl žinios apie papildomus skrydžius iš Bagdado į Minską. Pasak ministro, Irako kolega pažadėjo artimiausiu metu išsiaiškinti Irako avialinijų sprendimo motyvus bei patikino, kad į Lietuvos prašymą atsiųsti ekspertų delegaciją bus reaguojama. „Dar kartą pakartojau Irako užsienio reikalų ministrui, kad dalyvavimas bet kokioje galimoje Baltarusijos režimo nusikalstamoje schemoje itin kenkia Irako, deklaruojančio pasiryžimą eiti demokratijos ir taikos keliu, reputacijai. Ryžtingų Bagdado veiksmų kovoje su nusikalstamo žmonių gabenimo tinklo organizatoriais laukia ne tik Lietuva, laukia ir visa Europos Sąjunga“, - sakė užsienio reikalų ministras G. Landsbergis“. Taip ir nesupratau, kas čia – rimtos valstybinės institucijos pranešimas, ar septintoko rašinėlis humoreskų konkursui, ar cargo kulto išpažinėjų koks tai apeiginis užkalbėjimas, siekiant atšaukti Bagdado lėktuvus?

Jei jau mes iš savo užsienio politikos vairininkų tik tiek tesugebam išspausti, tai gal tada vėl reiktų organizuot Gabrieliuko (atleiskite, dėl tokio elgesio iš užsienio reikalų ministro galima tik juoktis) vizitą į Iraką, kad jis ten suorganizuotų bent jau tiesioginius tų lėktuvų skrydžius į Vilnių. Jei jie atskristų tiesiai ten, būtų galima pagaliau nustoti tyčiotis iš Lietuvos pasieniečių, policininkų ir karių, saugančių sieną, iš Dieveniškių gyventojų. O ir pigiau kainuotų. Pastatei oro uoste dūdų orkestrus, kad pamainomis kiaurą parą grotų „Welcome to Lithuania“, ir tiek tų išlaidų. Orkestrantų alga. Efektas, kitaip sakant, rezultatas tai tas pats, tik mažiau lėšų, darbo ir pastangų kainuotų.

Ir ant koncertinos sutaupytume. O tai dabar jos buvo nutiesta lygiai... 1,5 km. Akurat tiek, kad visi ministrai ir kiti suinteresuoti asmenys spėtų prie jos nusifotografuoti. Nuotraukos išėjo gražios. Ypač ta su elniuku (kas, kad kroatišku). Daug triukšmo, dėl nieko. Norėjot koncertinos, turit koncertiną. Lygiai 1,5 km iš 678,82 km. Kuo jums ne cargo kulto oro uostas?

Welcome to Lithuania, škia.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video