Kaip mylėti neproginį Rokiškį? Arba senos damos jubiliejus (26)

Publikuota: 2020-09-16 Kategorija: Politika
Kaip mylėti neproginį Rokiškį? Arba senos damos jubiliejus
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Rokiškio miesto šventė yra kasmetinis meilės savo miestui demonstravimas privalomuoju būdu. Kasmet gyventojų mažėja, problemos gilėja, užtat šventė vis ilgėja. Pamažu formuojasi taisyklė: šventės programos ilgis atvirkščiai proporcingas tam, ką turime švęsti.

Išorinis miesto vaizdas, kaip senos damos veidelis, išsirinkus tinkamą pudrą, laikinai pagražėja: užmaskuojamos raukšlės, pigmentinės dėmės. Tačiau išdavikės detalės vis ima ir išduoda: sensta ir mažėja mūsų miestas.
Mes džiaugiamės miesto briliantais, vadinamuoju triptiku: bažnyčia, Nepriklausomybės aikšte, Rokiškio krašto muziejaus edvėmis. Pagaliau miestas pražydo gėlynais. Langines miesto svečiai laiko meno galerija po atviru dangumi. Tai deimantų vėrinys ant raukšlėto ponios kaklo. Gražus tas vėrinys. Jei tik apdarai nebūtų skylėti. Kaip skylėtos mintys ir vėjų perpučiamos galvos.
Pradžiai truputis skaudžios statistikos. Ją gauti lengva ir paprasta: Lietuvos statistikos departamentas dukart per metus skelbia gyventojų skaičių šalies rajonuose. Šių metų liepos 1-osios duomenimis, mūsų rajone yra 27825 gyventojai. Palyginkime, 2017 m. buvo 29980. Per trejus metus – minus du tūkstančiai. Rokiškio rajone yra trys miestai: Rokiškis, Obeliai ir Pandėlys. Juose šiemet liepos 1-ąją gyveno 13188 gyventojai. O 2017-aisiais: 14101. Skaičiai iškalbingi. Pasiimkime iš Lietuvos statistikos departamento praėjusiojo mėnesio, 2020 m. rugpjūčio, rodiklius: Rokiškio rajone gimė 11-ka naujagimių, mirė 47 asmenys. Minus 36 rajono gyventojai per mėnesį.
Pažvelkime į kitą lentelę: kiekvienais metais pateikiamą Statistikos departamento surinktą informaciją apie gyventojų skaičių ir amžių atskirose savivaldybėse. Šių metų pradžioje Rokiškyje buvo 11769 gyventojai, kituose dviejuose miestuose – Obeliuose ir Pandėlyje – atitinkamai 797 ir 715.
O dabar apie galimybes keistis demografinei situacijai (o kartu ir prognozė mūsų mylimo rajono švietimo įstaigoms, kaip sakant, tuo pačiu). Iki vienerių metukų amžiaus grupėje mūsų rajone 2020 m. pradžioje buvo 175 mažyliai, iš jų 69 – Rokiškyje. Taigi, po septynerių metų, jei viskas bus gerai, švietimo sistema gaus 8-9 klases rajone, iš jų 3 klases Rokiškio mieste. Po maždaug 20-24 metų darbo rinką rajone papildys 175 specialistai (su sąlyga, kad jie liks Rokiškyje). Tuo tarpu dabar 24 m. amžiaus grupėje (maždaug tokiu metu dauguma jaunuolių jau būna baigę bakalauro, magistro studijas, ir apsisprendžia, grįžti į savo gimtąjį miestą ar ne), turime 348 asmenis. Gausiausia iki 30 m. grupė yra 27-ečiai: jų rajone yra 425. Ir tai dar dabar garsiausiai skundžiamės, kad mūsų rajone nėra jaunimo?! O tai kaip verksime po 24-erių metų, kai net potencialo grįžti turės tik 175? O kiek iš jų grįš? Žinoma, galima tikėtis, kad mūsų miesto žmonių gretas papildys gyvenimo Rokiškyje ištroškę kitų rajonų žmonės. Tačiau praktika rodo, kad jei žmogus apsisprendžia grįžti į provinciją, tai jis paprastai grįžta į savo tėviškę.
Mes kalbame: reikia pritraukti jaunimą. Mintis logiška. Jaunimas yra miesto gyvybė. Tai jaunimas eina pažangos ir technologijų priekyje, tai jaunimas gimdo vaikus. Šiemet rajone per pusę metų gimė 57 naujagimiai. Aš nežinau, kokios sirenos dabar turėtų kaukti rajono politikų ir verslininkų galvose, išvydus šitą baisų demografinį rodiklį. O ten... tyla.
Nors ne visai tyla. Jau keletą metų mieste vis sklando idėja jaunus specialistus pritraukti jiems pastačius naują pastatą. Išvertus į visiems suprantamą kalbą, – kumetyną XXI a. kumečiams. Kad ir koks jis bebūtų modernus, kaip siūlo kai kurie politikai, tai viso labo XIX a. kumetyno ar XX a. sovietmečio bendrabučio atitikmuo. XXI a., laisvės, inovacijų amžiuje mūsų į rajono lyderius pretenduojantys žmonės mąsto XIX a. baudžiavos kategorijomis. Ir dar piktinasi, kad valstybė jų norų neremia. Tai kur mes ir mūsų miestas galime nueiti su tokiu protavimu?
Ar kuris nors mūsų kostiumuotas ponas bent pasivargino paklausti savo darbuotojo, ar jis norėtų, kad jo vaikai grįžtų į gimtąjį miestą? Na, atsakyti galima ir diplomatiškai. Kur kas geriau meilę savo darbdaviui demonstruotų, pavyzdžiui, darbuotojų dinastijos. O kiek tėvų šiandien norėtų, kad jų vaikas pakeistų juos darbo vietoje? Ir kiek tėvų savo vaiką su ašaromis maldauja: tu tik mokykis, kad nereiktų vargti taip, kaip vargstame mes. Jei kažkas mano, kad jaunuoliui yra labai maloni perspektyva arti po 12 val. už netolimą minimaliai algą, tai tas žmogus yra tiesiog kvailas.
Jaunimas nori dirbti. Gali ir sugeba, bent jau dauguma. Bet jie nori dirbti ir uždirbti. Turėti savo namus, o ne pono. Savo, tokius, kokius nori, ir kur nori. Kas butą, kas namuką. Todėl ir rauna į užsienius aukoti savo jaunystės ir sveikatos. Paklauskite, iš ko dygsta tie mieli namukai Rokiškio priemiesčiuose? Kiek iš ten esančių žmonių papasakos ne darbo sėkmės Rokiškyje istoriją, o darbo sėkmės Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Anglijoje, Airijoje?
Tą rodo ir kitas ne mažiau svarbus rodiklis: kada žmogus bando kurti šeimą. Kuriant šeimą svarbu ne tik meilės amūrai, apie ausis plazdantys. Tą rodo ir vidutinis besituokiančiųjų amžius. Panevėžio apskrityje pernai jis buvo 34,8 m. vyrams, ir 32,2 m. moterims. Vos prieš trisdešimt metų tai būtų senmergės ir senbernio santuoka, o dabar – normalus amžius tuoktis. Tai rodo, kad šiandieninams žmonėms daug svarbiau nei jų seneliams ar tėvams yra tvirtas pagrindas po kojomis.
Šeimai pirmaeilis uždavinys yra turėti būstą. Ar dirbantysis, dviejų dirbančiųjų šeima, augindama, tarkime, vieną vaikelį, Rokiškyje gali sau leisti pasistatyti namą? Į šį klausimą vėlgi puikiai atsako mūsų Statistikos departamento tinklalapis. Taigi, jis rodo, kad šių metų antrąjį ketvirtį vidutinis neto (į rankas) atlyginimas Rokiškio rajone buvo 747 Eur. Pagal šį rodiklį mūsų savivaldybė šalyje buvo 29-a. 29-asis pasirinkimas. Kas įdomu, kad vidurkis ne visuomet atsipindi realią situaciją. Dar įdomiau būtų pamatyti atlyginimų Rokiškio rajone medianą. O ji neatrodytų taip džiuginančiai. Taigi, imkime patį optimistinį variantą: abiems jauniems rokiškėnams nuskilo gauti vienodai geras darbo vietas ir jie kartu uždirba 1500 Eur trims asmenims. Ar jie gali už tokią algą statytis namą? Kiek vaikų jie gali išlaikyti? Pagal mūsų rajono vidutinį darbo užmokestį, jei pirkti veterinarų rekomenduojamą, o ne pigiausią maistelį iš prekybos centro, dirbantis žmogus vargiai išlaikytų, dovanokite, katiną. O ką bekalbėti apie vaikus. Ką reiškia mūsų politikams užduotas klausimas, kad tik 57 proc. namų ūkių turi trijų mėnesių atlyginimo dydžio santaupų? Tai reiškia, kad 43 proc. namų ūkių gyvena nuo algos iki algos. Atsakykite man, mielieji ponai, kiek galima sutaupyti iš 747 Eur? Ir kaip jaučiasi žmogus, kuris dirbdamas neturi santaupų? Išversiu į žmonių kalbą: jei jam sugestų šaldytuvas, tai būtų finansinė katastrofa. Tas žmogus jaučiasi nesaugus. O dirbdamas tik už pavalgymą, nematydamas tolesnių perspektyvų, jis jaučiasi vergu. Ar gali kurti vergų visuomenė? Kaip sakoma populiariame anekdote, yra rūšių, kurios nelaisvėje nesidaugina. Panašu, kad tokia rūšis yra ir rokiškėnai...
Štai jums ir visi atsakymai. Akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kad bent vienas iš šeimos narių turės susigundyti didesniu darbo užmokesčiu. O kur jį gauti? Atsakymas aiškus.
Nors rajono įmonės skundžiasi, kad nėra norinčiųjų dirbti, jau kuris laikas darbo skelbimų skiltyje dominuoja darbo užsienyje pasiūlymai. Atlyginimą nesunku pasiskaičiuoti: atmetus apgyvendinimo išlaidas, maždaug 2-3 kartai didesnis nei Rokiškyje. Akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kai, paprastai, šeimos galva ims pakuoti lagaminus. Ką tai reiškia Rokiškiui? Kaip sako mano geras bičiulis kunigas, norint gyventi iki mirtis išskirs, svarbu tai, kad sutuoktiniai kiekvieną vakarą užmigtų ir rytą keltųsi kartu. Jei žmogus savo šeimą mato kelis kartus per metus po savaitę ar dvi, du žmones jungęs ryšys pamažu ima silpti. Jie pajunta, kad išmoko gyventi vienas be kito. Sėkmės atveju jis paskui save išsiveš ir žmoną bei vaikus. Nesėkmės atveju vyras pakelia sparnus, o namuose lieka žmona su mažais vaikais, jau su vienu vidutiniu darbo užmokesčiu ir mažais alimentais. Tai nepagražinta Rokiškio kasdienybė, kurios mūsų kostiumuotieji, gyvenantys savo stikliniuose burbulėliuose, nemato...
Jaunimą baido ne tik nedideli atlyginimai. Dar baisiau už juos elementari nepagarba, toksiški santykiai, vadovų autoritarizmas. Juk vos prieš penkerius metus baisiausias darbuotojas kai kuriems rajono „verslininkams“ buvo tas, kuris grįžo iš užsienio. Tas, kuris įpratęs prie kitokio bendravimo. Kuris savo darbdaviui yra gerbiamas partneris, o ne durnius, kuriam iš Dievo malonės kliuvo „nuostabi“ darbo vieta po dvylika valandų naktinės pamainos kenksmingomis sąlygomis už minimalų atlyginimą. Grįžę iš užsienio žmonės, mūsų jaunimas žino ne tik darbo skonį, bet ir pinigų vertę. Jie žino – pasaulis platus, jie nebenori po pokalbio su įmonės direktoriumi verkti ir saujomis ryti raminamuosius. Jie žino, kad gali ir turi kur eiti. Kur juos vertins, gerbs ir saugos.
Kai kiti skundžiasi, kad valstybė su 200 Eur pašalpa nukonkuravo juos darbo rinkoje, yra ir tokių rajono įmonių, kurios septinmyliais žingsniais juda į priekį, skina apdovanojimus. Ir jų žmonės nė už ką nepaliks nei savo įmonės, nei savojo miesto. Aš esu viena iš jų. Ne kartą gavau užuominų iš kolegų, kad norėtų mane matyti savo komandoje. O kam man tai? Aš dirbu augančiai įmonei, aš matau perspektyvas jai ir savo šeimai. Aš jau beveik ketverius metus turiu tokias darbo sąlygas, kurios daugeliui mano kolegų yra tik svajonė. Ir nuotolinis darbas, kuris daugeliui žiniasklaidos priemonių tapo dideliu iššūkiu, mums jau ketvirtus metus yra realybė. Pasitikėjimas darbuotoju, jam patogios darbo sąlygos – ir rezultatai matyti plika akimi: mūsų nedidelė, bet darbšti, kūrybinga, veikli komanda neseniai džiaugėmės didžiuliais pasiekimais internetinėje sklaidoje. Sėkmės receptas paprastas, tik daugeliui mūsų rajono vadovų dar nesuprantamas – tik laisvas žmogus gali kurti.
O jaunimas yra laisvas. Ir mums teks pratintis prie to. Ir pradėti jį mylėti ne deklaratyviai, ne popierėliuose ir konferencijose. Kur mes galime nueiti su meilės jaunimui deklaravimu, kai iš visos keturių! dienų miesto šventės programos išbraukiamas vienas vienintelis ten buvęs renginys jaunimui? Kalbėjausi su jo organizatoriais. Labai įskaudinti. Juk tai buvo vienintelė proga mūsų miesto jauniems žmonėms pabendrauti, pašokti, pasilinksminti. Kiek tokių progų bėra? Ir vietų...
Ar mes mylime savo jaunus žmones? Ar jų ieškome? Ar juos įvertiname? Mūsų politikai, verslas dažnai net nežino, kur jų ieškoti. O jie daro didelius, reikšmingus ne tik mūsų miestui, bet ir Lietuvai, pasauliui darbus. Štai net Šventajame rašte teigiama: „Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais“. Ir pirmadienį šiai garbingai misijai ir pareigai išlydėsime jaunąjį rokiškėną karį, Jungtinių tautų misijos taikdarį. Į tolimąjį Malį. Kuriame jau kartą plevėsavo, ir dabar, beje, plevėsuoja Rokiškio vėliava, nes ten trapią šios šalies ramybę jau saugo kitas karys rokiškėnas. Rokiškėnai buvo taikdariais visose misijose, kuriose dalyvavo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgos. Ar tai ne reikšmingas pasiekimas mūsų miestui? Ar mes neturime kuo didžiuotis? Ar neturime kuo didžiuotis, kai į mūsų rajoną pratyboms važiuoja NATO technika, dangų raižo „Black hawk“ sraigtasparniai? Pas bet ką jie nevažiuoja ir neskrenda. Ir čia kieno – ne mūsų rajono žmonių, ne mūsų rajono jaunuolių – nuopelnas? Kiek tų, kurie verkia jaunimo, atėjo į mūsų kuopą paklausti, ar iš visų rajono kampelių ir iš didmiesčių suvažiuojantis jaunimas nenorėtų tapti jų įmonės darbuotojais?
Kiek jaunų žmonių, baigusių aukštąsias mokyklas, šiandien varsto darbdavių duris? Lyg ir reikia to jaunimo, bet įdarbinti jį nėra kur... Ar kas nors iš Rokiškio įmonių paskambino bent vienam prieš šešerius metus rajono mokyklas baigusiam dabartiniam magistrui: klausyk, mes siūlom tą, tą ir tą..., grįžk. Tai kam mes sau meluojame...
Todėl ir turime keturių dienų miesto šventę be vietos jaunimui... Tuštėjančias galerijas po atviru dangumi... Tam kartui nupudruotą, architektūros deimantų įrėmintą beviltiškai susenusį veidą. Kai bežiūrint į veidrodį suprantama, kad kiekvienas gimtadienis – jau jubiliejus...

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video