Gyvenimo mažutėliai arba Naujieji Kriauniukai ir nuleistos kartelės (9)

Esame gyvenimo mažutėliai. Jei reiktų iliustruoti vidutinį statistinį rokiškėną, tai būtų ne roką grojantis kiškis, o mažas drebantis nulėpusiom ausytėm kiškutis, įmestas į smauglio terariumą, ir miglotai nujaučiantis, kad per valandą kitą taps šito baisaus padaro pietumis.

Kaip mes sugebėjome taip nusiristi? Nusiritome tada, kai tapome mažutėliais. Nuo kurių niekas nepriklauso, išskyrus morkų ir bulvių derlių savo sklype. Ir tai, jei palis.

Nusiritome, nes nusprendėme nusiristi. Kai nuleidome karteles. Kai pradėjome dejuoti, kad ne už „tokią Lietuvą“ stovėjome Baltijos kelyje, ar Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto ir parlamento. Kai patikėjome, kad „tokią“ kažkas sukurs mums ir už mus. Mums ramiai stovint kamputyje ir paradui diriguojant koja. Mes iš subjektų tapome objektais. Kvaišomis mergomis, kurios išteka tam, kad vyras jas darytų laimingas. O laimė, nepaisant svetimų pastangų, vis neateina.

Mes tapome mažutėliais tada, kai tapome bejėgiais ir nereikliais vartotojais to, ką mums duos. Ir kantriai šlamšdami tai, ką kasmet vis prasčiau „duodavo“.

Juk švietimo sistema į dabartines žemumas nenučiuožė per metus ar dvejus. Aš dar pirmajame universitete studijavau, kai prasidėjo diskusijos, kad aukštesnysis mokslas – tiesiog neoru. Tada atsirado neuniversitetinės aukštosios mokyklos. Nes tuometiniams „viarslinykams“, įstatinį kapitalą susikrovusiems ne vystant modernias technologijas, o tempiant gariūninius krepšius dešrų į Latviją (geriausiu atveju), labai patiko, kad jie vadovauja valytojoms su diplomais. Masinės bedarbystės laikais diplomas buvo svarbiausias dokumentas ieškant darbo. Taigi, liaudis turėjo poreikį: kiekvienam abiturientui – po diplomą. Ir buvo pristeigta aukštųjų mokyklų. Kokios jų programos, kokie išleidžiami specialistai, mažai kam rūpėjo, svarbu, kad su popieriumi. Nors „viarslininkų“ laikai nenumaldomai artėja į pabaigą, į pensiją išeina paskutiniai šios srities mohikanai, diplomomanija niekur nedingo. Mes leidome sau būti valytojais su diplomais, ir aukštosioms mokykloms ugdyti diplomuotus... valytojus. Su šūkiu „kiekvienam abiturientui – po diplomą“, tiesiog devalvavome aukštąjį mokslą. Ir šiandieninis intelgentas, neskiriantis kampanijos nuo kompanijos, nieko nebestebina.

O kai devalvavome ir vidurinįjį, kad jau trečdalis abiturientų nesugeba išlaikyti valstybinio matematikos egzamino, vargu ką daugiau vietoj valytojų ir „vadibybinkų“ ir beišperėsime. Ypač kai kandidatai į Seimo narius nuo scenos svaigsta, koks gėris yra Kriaunų mokykla su septyniais vaikais, o mažutėliai tyli ir linksi: o gal tikrai gėris buvo. Sekant tokia logika, didžiausias gėris yra mokykla be vaikų. Nes, galbūt, kada nors ką nors koks nors verslas tose Kriaunose statys. Ir kol Naujuosiuose Vasiukuose, tfu, Kriauniukuose, bus įkurta tarplanetinė maisto produktų bazė, tol jūs, mažutėliai, išlaikykite mokyklą be mokinių, apvogdami tas mokyklas, kuriose jų mokosi po kelis šimtus. Tuo pačiu atimdami iš savo vaikų ateities galimybes.

Ir kaip šitos svajos apie naujuosius Kriauniukus dera su mūsų verslo nuolatinėmis dejonėmis, kad nebėra specialistų, nebėra darbuotojų? O iš kur bus, jei trisdešimt metų tikėta, kad pasaulį išgelbės stebukladaris „vadibybininkas“, jei visa mokslo sistema juos trisdešimt metų kepė (nepainioti su tikraisiais vadybininkais) nesuskaičiuojamais kiekiais, tai dabar turim, ką turim. Nes, sutikite, studijuoti inžineriją yra kelis kartus sudėtingiau, o ir alga po to gerokai mažesnė, na ir pagarba tokia, kad už akių, geriausiu atveju, pravardžiuoja „ačkariku“. Technologų stoka akivaizdi. Ir pagaliau mūsų netoliaregiams „daėjo“, kad norint kažką sėkmingai parduoti, pirmiausia reikia tą kažką ne mažiau sėkmingai pagaminti.

O kaip pagaminti, jei konkuruojama ne technologijomis, ne sutvarkytu technologiniu procesu (reta rajono įmonė gali tuo pasigirti). Konkuruojama tik pigia darbo jėga, ir dar išjungtu darbo kodeksu. Nieko nebestebina statistikos duomenys, kad apie tai, kad 32 proc. rajono gyventojų gauna mažesnes nei 60 proc. šalies vidurkis, pajamas (o tai yra skurdo rodiklis). Jis vienam asmeniui pavojingai artėja prie minimalios algos rodiklio „į rankas“. Skurdo riba vienam asmeniui dabar yra 455 Eur. O minimalios algos į rankas dydis, atskaičius mokesčius, varijuoja apie 450 Eur. Dirbantis žmogus balansuoja ant skurdo ribos! Ir tokį atlyginimą gauna ketvirtadalis šalies dirbančiųjų (daugiau nei pusė jų, dirbdami pilną etatą). Didmiesčiuose toks atlyginimas seniai nekonkurencingas. Tai kur tada nusėda tie darbaviai, minimumo mylėtojai? Ar tik ne pas mus provincijoje? Ar tik ne pas mus dar neretai įmonės vadovas į savo žmones žiūri taip, cituoju: „O kur tie durniai dėsis?“ Tai ko tada stebimės, kad valstybė su 200 Eur išmoka nukonkuruoja darbdavius. Kokia dirbančio žmogaus motyvacija, jei jis kasdien dirbdamas, o kartais ir viršvalandžius, ir kenksmingomis darbo sąlygomis, negali išlipti iš skurdo? Ir nėra ko guostis, kad vidutinis atlyginimas mūsų rajone yra 746 Eur į rankas. Nes vidurkis ne visuomet parodo tikrąją situaciją. Tarkime, įmonės vadovas gauna 2000 Eur į rankas, jo penki darbuotojai – po 500 Eur į rankas. Vidurkis būtų 750 Eur. Ir nė vienas iš šešių realiai tokios algos negauna: darbdavio atveju ji yra triskart mažesnė, darbuotojų atveju – kone pusantro karto didesnė, nei reali. Todėl kur kas įdomiau būtų pamatyti rajono darbuotojų užmokesčių medianą – reikšmę, kuri realiai rodo pajamų pasiskirstymą: pusė asmenų gauna mažesnį už medianą atlyginimą, pusė – didesnį. Ir mediana akivaizdžiai bus ne 746 Eur.

Jei amerikiečiai turi savo svajonę: jei atkakliai dirbsi ir stengsiesi, tai gali pasiekti savo tikslą – namelį su balta tvorele, tai kokią svajonę turi žmogus, dirbantis Lietuvoje už minimumą? Nusipirkti prie duonos šlapiankės?

Darbdaviai skundžiasi, kad darbuotojai neva dirba nenašiai. O kaip galima našiai dirbti, jei sandėlio darbuotojas tris valandas ieško pamaininko pamestų ne dėžių, o palečių. Kaip galima našiai dirbti, jei darbo procesas organizuojamas taip, kad elektros lemputę suka penki darbininkai: vienas laiko lemputę, o keturi suka kėdę? Pasiskaičiuokit rajono įmonių darbuotojų kaitą: per kai kurias kone visas Užimtumo tarnybos kontingentas praėjo. Tokia verslo taktika turi savo privalumų: kad ir kaip lėtai, kad ir kaip nekokybiškai žmogus dirba, jis vis tiek kažką padaro. O su nesutvarkytu darbo procesu, pasenusia įranga, nekokybiškomis medžiagomis joks, net pats brangiausias specialistas, našiai nedirbs. Todėl ir samdo papigiai, nes nei kokybės, nei našumo nereikia.

Verslo atstovai pliurpia apie regiono gaivinimą tikėdamiesi, kad Vyriausybė arba išmes kažkokį gelbėjimosi ratą, arba leis įsivežti pigios darbo jėgos iš užsienio, kuri ir toliau penkiese sukinėtų lemputes. Tikrasis atsakymas, kaip stabdyti darbo jėgos nutekėjimą yra yra „Rokiškio Sirenos“ puslapyje su darbo skelbimais. Nekvalifikuotam darbuotojui siūloma 2500 Eur į rankas. Laikinai samdomam, be žinių ir įgūdžių. Rajono žmonės atvirai kalba: norint sulaikyti jaunimą mūsų rajone, reikia mokėti algą, kuri sudarytų ne minimumą, o bent 70-80 proc. tos šakos algos vidurkio užsienyje. Daugelis šaukia, kad neįmanoma būtų. Įmanoma. Ir greitai teks tą daryti. O kaip tą pasiekti? Galvoti, ar vis dar reikia penkių darbininkų lemputei įsukti. Ar geras technologas yra prabanga, ar būtinybė. Ir samdyti juos už gerą algą. Ir klausyti JŲ patarimų, samdyti žmones, kurie tobulintų darbo įgūdžius ir dirbtų našiai, o ne marširuotų iš įmonės į Užimtumo tarnybą ir atgal. Vertinti savo žmones, nes be jų visi įrengimai ir technologijos yra metalo krūva, o visi nuostabūs motyvacijos kursai – tik tuščias oro virpinimas. Ir prisiminti, kad nereiklūs mažutėliai, kurie 1995-aisiais eilėmis rikiavosi prie rajono įmonių tvorų, laukdami darbo, kurie mokėjo kyšius personalo skyrių darbuotojams (o taip, privataus verslo personalo skyrių darbuotojams, o „stavkė“ buvo 1-2 mėnesinės algos), dabar kaip tik ir išeina į pensiją. O jų užauginti vaikai kratosi vergovės XXI a. Ir įgyvendina savo svajones su nameliu, aptvertu balta tvorele, nuosavu verslu, ne iš Lietuvoje, o užsienyje uždirbtų pinigų. Ir jie tampa puikiais konkurentais mūsų verslo mohikanams, vis dar tebesapnuojantiems prie jų tvorų nusidriekusias bedarbių eiles.

Kai žmogus yra mažutėlis, jis yra mažutėlis visose srityse. Jis negali būti lyderiu vienoje, o bailiu planktonu kitoje. Negali žmogus vienu metu šlovinti vyžas ir svajoti apie žvaigždes. Vienu metu valgyti šlapiankę ir būti oriu. Todėl jis yra mažutėlis ne tik išsilavinimu, ne tik darbu. Toks pat mažutėlis jis yra ir politikoje. Kadangi valstybės vaidmuo, iš esmės, susiveda į du uždavinius: iš vienų atimti, ir kitiems – padalinti, tai ir visuomenė pagal pažiūras skirstoma į dvi grupes: į tuos, iš kurių galima ką nors paimti, ir į tuos, kuriems kažką reikia duoti. Kai trečdalis rajono gyventojų balansuoja ant skurdo ribos, o daugelis likusių tik vos ją perkopia, akivaizdu, kad tų, iš kurių galima ką nors paimti, yra labai mažai. O laukiančių, kad kažkas duos, tų, kuriems reikia, kad padėtų, paremtų yra gerokai daugiau. Kaip jaučiasi žmogus, sąmoningas, dirbantis, atsakingas žmogus, kuriam reikia nuolatos viltis iš valstybės pagalbos? Nekalbame apie išlaikytinių dinastijas, apie priklausomybes, elementarų tingėjimą. Kokią valdžią renka žmogus, per mėnesį uždirbantis minimumą ir dar keliasdešimt eurų už naktines pamainas? Jis nebetiki, kad jo gyvenime gali kažkas pasikeisti. Jis net norėti nebemoka. Nes kiek galima svajoti į stalčių? Jis nesaugus šiandien, ir jo laukia tokia pat nesaugi, neužtikrinta rytdiena. Net senatvė jo bus skurdi, nors žmogus visą gyvenimą dirbo. Kaip jis su maždaug 40-ies metų stažu jaučiasi faktiškai sulygintas su tais, kurie pusę gyvenimo prauliavojo ir pratingėjo? Todėl balsuoti ateina kas antras rinkėjas, ir tai dar per 800 jų tiesiog sugadina biuletenius. Nes nebetiki. Ir vis mažiau bestebina rinkėjai, uždavinėjantys kandidatams į Seimą klausimus apie vietines nuotekų sistemas: jie puikiai suvokė, kad atsakymų į rimtesnius klausimus nebėra šansų sulaukti. Pasižiūrėkite, kiek debatuose žiūrovų? Atmetus partinukus?

Nebetiki politikais, tik gerąja prasme, ir jaunimas. Nes jie nebenori būti mažutėliais. Jie nebenori, kad jų likimus lemtų žmonės, jiems į senelius tinkantys. Žmonės, kurie nesuvokia technologijų raidos, nesupranta jaunimo kalbos, jo galimybių ir poreikių. Manantys, kad užtenka Naujuosiuose Kriauniukuose pastatyti gamyklą, ir jaunimas čia plūs iš visos Lietuvos, yra naivūs. Neplūs. Jaunimas nori gyventi, o ne švaistyti gyvenimą gamyklose po 12 val. už artimą minimaliai algą. Nes jei ji būtų kitokia, žmonės matytų čia savo ateitį, o ne bėgtų iš rajono. Neišgelbės ir taip laukiami nuotolinio darbo specialistai, kurie esą masiškai supirks mūsų kaimų bakūžes samanotas, ir dirbs prie savo nešiojamųjų kompiuterių, su vaizdu į virš miško besileidžiančią saulę. Aš esu toks specialistas. Ir iš tiesų dauguma „Rokiškio Sirenos“ straipsnių gimsta, ir į spaustuvę sumaketuotas laikraštis keliauja netgi ne iš Rokiškio rajono. Tačiau taip dirbančių specialistų pažįstu vos kelis. Ir verslo svajos apie tokius žmones lieka tik svajomis. Kad toks žmogus dirbtų, reikia puikiai sutvarkyto technologinio proceso ir didžiulio darbdavio pasitikėjimo savo darbuotoju. Žmogus, kuris dirba sau, nėra mažutėlis. Jo durniumi nepavadinsi ir kur papuola nepavaikysi. O kiek mes rajone turime darbdavių, tikinčių ir pasitikinčių savo darbuotojais?

O ten, kur nepasitikima, ateina bailūs mažutėliai. Kurie patys sau seniai prisipažino ir susitaikė tokie esą. Kurie nebemoka ne tik siekti svajonių, bet ir svajoti. Kurie nesupranta, už ką moka mokesčius, todėl nedrįsta reikalauti.

Todėl ir rajono kultūra va tokia. Kuriama mažutėlių už 300 Eur, tokiems pat mažutėliams. Kas kad visą vakarą nusidainavo ir nusigrojo. Mažutėlis nereikalauja: iškentės, pareis namo skaudančia galva ir patylės. O kiti mažutėliai, kai iš jų nereikalaujama, kasmet vis labiau ir labiau atleidžia vadeles. Užteko, kad vieną kartą nepastebėjo, pabijojo pasakyt, vadinasi, galima taip pat padaryti ir trečią, ir ketvirtą kartą. Kaskart vis prasčiau. Nes už tai nieko nebus. Nes mažutėliai pripratinti tenkintis tuo, ką numeta. O jei nenumeta, irgi nieko tokio, apsieis. O kultūros mažutėliai irgi bijo reikalauti. Nes „nedavė pinigų“ yra puiki indulgencija tingėjimui, nesugebėjimui. Nes jei paprašysi ir, neduok Dieve, duos, tai kaip tada pasiteisinsi, kad iš trijų kapelų nė viena nesugeba groti? Nes iš tų, kam duodama, ir reikalaujama. Nedrįstama ir užraukti šitą nekokybę. Nes kaip gi taip, imsi dabar ir nebeduosi. Tapsi nepatogus, nebebūsi visiems geras. Kokiais ir nori būti dauguma mūsų rajono politikų. Tik kad gerais norais pragaras grįstas. Ir politikas be stuburo, be principų ir atsakomybės iš esmės yra tas pats mažutėlis: kalbanti galva ar kostiumėlis. Juk svarbiausias mažutėlio bruožas: būti visiems geru, tiksliau, padlaižiu. Nes bandant visiems prisipadlyzinti mažesnė tikimybė gauti į kuprą. Tik kur čia tada lyderystė, charizma, valia – toks tikrojo elito savybės, būtinos šiandieniniams rajono ir valstybės lyderiams? Tik va bėda, mažutėliai į istoriją nepatenka.

Kaip patekti į istoriją, mūsų kalbančios galvos ir rajonas turėjo pavyzdį. Puiki konferencija apie Mykolą Riomerį. Kuris nepralošė dvarų, kuris neaugino savo seserų vištų ir nepadėjo tėvui tvarkyti nukiurkusio Bagdoniškio dvarelio. Užtat įėjo į istoriją. Nes nepanoro gyventi mažutėlių gyvenimo. Kur problemos mažutėlės, bet ir džiaugsmas toks pat menkas. Jis buvo šalies, pasaulio pilietis.