Bailių sielų apoteozė – sandėris su Šėtonu (16)

Publikuota: 2019-08-07 Kategorija: Politika
Bailių sielų apoteozė – sandėris su Šėtonu
Lina Dūdaitė-Kralikienė

Šiandieninė viešoji erdvė kunkuliuoja. Į ginčą saugoti ar versti paminklus, lentas bei kitus atminties ženklus įsitraukė netgi Prezidentas. Žiūriu, ir savo akimis netikiu.

Trisdešimtieji Nepriklausomybės metai. Ne pirmi, ne ketvirti, ir net ne dvylikti. Trisdešimtieji. Trisdešimt metų esame laisvi. Laisvi gyventi savo valstybėje, kurti jos veidą. Ir trisdešimt metų laisvoje, per vieną amžių kelias siaubingas okupacijas atkentėjusioje mūsų valstybėje, jos sostinės pačiame centre tebestovi paminklas išdavikui Petrui Cvirkai. Ar su mumis viskas gerai? Stovi paminklas išdavikui, Judui. Paminklas išdavystei. Pačiai didžiausiai niekšybei, kokia begali būti. Žmogui, pasirašiusiam savo valstybės mirties nuosprendį, bučiavusiam okupanto net ne batus, o pasturgalį. Ir mes dar svarstome – griauti ar negriauti? Tai gal ir Lenino, Černiachovskio, Muravjovo koriko paminklus reikėjo palikti?

Sakote, kariaujame su paminklais? O kas yra paminklas? Kam ir kodėl jis statomas? Mūsų šiaudadūšiai vedliai, kaip visada, tesugeba mykti. Ir vis pyksta, kad visuomenė jų neklauso. O ko klausyti, jei prireikus, jie neturi ką pasakyti? Kadangi rimtesnių argumentų, kodėl tas balvonas tebestovi vidury miesto, neišmekena, tai belieka svaigti apie emocinę ir edukacinę jo vertę. Išvertus į žmonių kalbą, tai paminklo emocinė ir edukacinė vertė yra tas pats, kaip, tarkime, mano automobilio vertė būtų tai, kad jis žaliai salotinis, ir jame veikia magnetola.

Paminklas visų pirma yra žymuo. Nuo seniausių laikų taip žymima teritorija – čia mano. Kita žymens paskirtis – propaganda ir asmens šlovinimas. Vadinasi, jei tas ar kitas, dovanokite, balvonas ten stovi, tai reiškia, kad tas, kam jis skirtas, yra didžiai nusipelnęs visuomenei ir yra sektinas pavyzdys. Paminklo meninė vertė yra bonusas, malonus priedas. Juk nesižemins karalius, pozuodamas kokiam nors trečiarūšiam akmentašiui iš Klumpiabalių sodžiaus. Tai va, dėliojame akcentus: pastatytas paminklas išdavikui, kuris yra sektinas pavyzdys? Ar su mumis viskas gerai?

Dar vienas mūsų bailiųjų mekentojų argumentas: Sąjūdžio laikais tai šitų paminklų nevertė. Aha, o pasižiūrėkime, kas buvo tų laikų inteligentija. Taigi visi tie patys dvaro poetai, architektai ir dailininkai. Visi tie, kurie „ir tada dirbo Lietuvai“. Ir įvertinti pono Cvirkos „žygdarbius“, reiškė įsivertinti šiek tiek ir savo pačių indėlį į tarybinės valdžios kūrimą, stiprinimą ir šlovinimą. Be to, neliesti tam tikrų dalykų, tokių, kaip kolaboravimas, buvo nerašytas sandėris su tuometiniais komunistais. Mainais už tai, kad tie atvirai nesipriešintų laisvės siekiui. Kitaip sakant, sandėris su Šėtonu. Štai ir atsakymas, kodėl mūsų valstybėje taip ir neįvyko dekomunizacija.

Jau rašiau, kad komunistinė propaganda buvo ta radiacija, sukėlusi mūsų visuomenėje vėžį. Ir P. Cvirkos paminklas tėra to vėžio metastazė. Didžioji vėžio baisybė yra tai, kad išsekintas organizmas neturi jėgų priešintis. Jis tiesiog susitaiko su neišvengiamybe ir nyksta. Kadagi ir nacistinė, ir komunistinė okupacijos buvo sunkios ir žiaurios, inteligentija vėl sudarė sandėrį su Šėtonu apeiti nemalonias temas. Geriau apsimesti, kad tam tikrų dalykų nėra, nei juos įvardinti ir dėl jų apsispręsti. Ką dabar siūlo rašytojų sąjunga, kultūros apžvalgininkai? Tą patį. Nukelti sprendimą keleriems metams. Pasielgti kaip prastam katinui, užkasusiam savo „nuodėmę“ po kilimu, ir tikintis, kad jos niekas nepastebės?

Vėlgi sovietinio vėžio metastazė: dvaro poetas, dailininkas ar architektas savo nuomonės neturi. Jis tesugeba mykti kabutėmis ir daugtaškiais. Laisvoje visuomenėje jie pasimetę: nebėra užsakovo, kurio nuomonę reiktų įgarsinti. O savo nuomonės per trisdešimt metų taip ir nesugebėjome susiformuoti. Nes savo požiūrui formuoti reikia laisvės ir drąsos, o ne politinių vėjų uostymo. Ką tas pagalvos, anas pagalvos, na ir dar šitas? O jei dar į galvą duos? O jei užsakymo nepatvirtins? Taip ir mekenama nieko nepasakant. Nepavojingai.

Čia didelis akmuo ir į mano kolegų, istorikų, daržą. Už tas po kilimu užkasiotas nepatogias temas. Kad ir už Birželio sukilimą. Kodėl jis nepatogus? Bene vienintelis visoje Lietuvoje paminklas šiam įvykiui stovi... Obeliuose. O kas yra Obeliai? Periferija, Lietuvos pakraštys, plius dar ne kur aikštėje, o kapinėse. Kitaip sakant, beveik pakastas po kilimu. Negali sakyt, kad nėra, bet ir akių nebado.

 Ir dabar, po dvidešimt devynių laisvės metų, mano cecho broliai ir seserys prašo laiko argumentams parengti? Ahoj, bebrai! Ką jūs tris dešimtis metų savo universitetuose, institutuose, tyrimų centruose veikėte, kad nesugebėjote jų parengti? Kodėl mes į savo istoriją po trisdešimties metų žiūrime pro okupanto akinius?

Ko tikisi vilkintojai? Kad per kelerius metus visuomenė nurims. Kitaip sakant, pakasim katino kakučius po kilimu, jie sudžius ir beveik nesmirdės. Beveik.

Tačiau bailiosios sielos užmiršo vieną faktorių. Mes gyvename hibridinio karo sąlygomis. Ir toji kita pusė, užjutusi kraują, jau nebenurims. Generolo Vėtros lentos nukabinimas ir P. Cvirkos paminklo palikimas nebuvo jų pergalė. Tai yra didžiulis mūsų pralaimėjimas. Ir toji kita pusė šitą pralaimėjimą visokeriopai išnaudos: kas keletą mėnesių mūsų visuomenę šturmuos straipsniais, postais facebooke. Ramybės nebus. Nes mūsų lyderių atminimo dergimas yra vienas iš dviejų pagrindinių dabar veikiančių sovietinės propagandos naratyvų. Kodėl? Kad neturėtume pavyzdžių. Neturėtume iš ko semtis tvirtybės, drąsos, atsakomybės veikti sunkią akimirką. Ir klysti, žinoma. Mūsų lyderiai nebuvo šventieji. Nereikia jiems aureolių lipdyti. Bet jie neišdavė. Juk ir generolui Vėtrai būtų buvę, sutikite, daug maloniau sėdėti kur šiltame bute Vilniuje, sudarius sandėrį su Šėtonu, nei Štuthofo lageryje. Bet generolo Vėtros drąsa davė tai, kad lietuviai gali iškelta galva pasakyti: čia nebuvo SS legiono. Palyginkite su išdaviku P. Cvirka. Vienas žuvo, kitas mėgavosi apelsinais, žirneliais ir savo reikšmingumu. Vieno lenta nuimta, kito paminklas tebestovi...

Istorija moko, kad kiekvienas pavėluotas sprendimas turi skaudžią kainą. Kuo vėliau padarytas sprendimas, tuo brangiau kainuoja, tuo skaudesnės pasekmės. Jei P. Cvirka į istorijos šiukšlyną būtų nukeliavęs kartu su Leninu, keturiais komunarais ir visais kitais panašaus plauko veikėjais, būtų tuokart parėkavę ir nurimę. Ir visuomenė būtų ramiai nuėjusi savo keliu. Lygiai taip pat: jei savo laiku būtų buvę priimti argumentuoti sprendimai dėl Kazio Škirpos ar generolo Vėtros, diskusija būtų seniai baigta. Kadangi ne tik sprendimai nepriimti, bet netgi argumentai neparuošti, tai šita tvinkusi metastazė ir plyšo. Ką daryti? Vėl keliems metams pakasti šitą temą po kilimu, kol pritvinkusi metastazė vėl plyš, visus aptaškydama savo nuodingu turiniu? O gal pagaliau sėsti visiems ir gydyti tą vėžį? Gal vieną kartą ir visiems laikams sudėlioti kriterijus, kas buvo niekšas, išdavikas, kolaborantas. Nesvarbu, kuriam okupantui batus laižė. Apibrėžti kriterijus, kam, kada ir kaip statome paminklus, atminimo lentas. Bet tam reikia nutraukti sandėrį su Šėtonu. Užsiauginti dvasią ir iš sovietinės bydlo virsti tauta, turinčią stuburą ir drąsą pažvelgti į skaudžiausias savo praeities akimirkas. Įgyti drąsos daiktus ir reiškinius vadinti tikraisiais vardais: drąsą – drąsa, išdavystę – išdavyste, niekšą – niekšu. Įgyti drąsos atsiprašyti už klaidas. Ir tą atsiprašymą vertinti ne kaip pažeminimą, o kaip būtiną sąlygą, kad klaidos nebebūtų pakartotos.  

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video