Kodėl mūsų likimą turi spręsti kažkas kitas?

„Įvykių liudininkai negali liudyti istorijos. Nesakau, kad jų prisiminimų nereikėtų rinkti. Tačiau tokie prisiminimai nėra istorija, tai – tik to žmogaus įspūdis“. (Aleksandras Abišala) Lietuvoje 1990 m. vasario 24 dieną pirmą kartą po 50 sovietų okupacijos metų

Viešumoje pasirodžius straipsniams apie Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos ateitį, kilo begalė diskusijų, tai vis dėlto, ką reikia palikti: „Romuvą“ ar „Vaižgantą“? Aš baigiau šią gimnaziją, vis dar jaučiuosi šios bendruomenės dalim

Nuo tautai labai reikšmingos dienos jau praėjo 105 metai, laiko tėkmėje tai – gal ne toks ilgas laikotarpis. Tačiau gyvenime per tiek metų pasikeitė jau kelios žmonių kartos. Šiandien Lietuvoje berasime tik vieną kitą, švenčiantį tokį garbingą savo gyvenimo jubiliejų, kokį

Žmogus – ne angelas ir ne žvėris. Ir nelaimė ta, kad trokšdamas tapti angelu, neretai jis tampa žvėrimi (Blezo Paskalis). Okupantai-užkariautojai taip pat norėjo būti žmonėmis ir dešimtmečiais mums piršo komunistinę ideologiją. Daugelis ją tikėjo ir net palaikė. 1990 m

Patekau aną savaitę į tokį keistą renginį, vadinamą savivaldybių rinkimų debatais. Sako, vaikams mokyklose dažnai tokias pramogas organizuoja, bet ir suaugusiems tai patinka. Gal net pritinka. Daugiausiai susirinko kandidatų šalininkai, bet pasitaikė ir vienas kitas pašalinis kaip a&sc