Tervydžių kaimo dendrologinis rinkinys – Meka besidomintiems gamta ir gamtosauga (foto) (3)

Publikuota: 2020-01-23 Kategorija: Kultūra
Tervydžių kaimo dendrologinis rinkinys – Meka besidomintiems gamta ir gamtosauga (foto)
L. Dūdaitė-Kralikienė / Tervydžių kaime Linas Jakubonis kuria unikalų kraštovaizdį. Jame per 300 unikalių augalų, tokių kaip ši, iš Irkutsko srities atvežta eglė.

„Gyventi harmonijoje su gamta“, – šių dienų visuomenės šūkis. Tik retai kam pavyksta jį įgyvendinti. Tervydžių kaimo gyventojas Linas Jakubonis šios harmonijos receptą žino. Jis – garsus rajono bitininkas. Unikalaus dendrologinio rinkinio, skaičiuojančio daugiau nei 300 unikalių medžių, krūmų ir kitų augalų rūšių, šeimininkas. Kasmet turtinantis savo valdas naujais įdomiais augalais. Ir be lapelio žinantis kiekvieno jų pavadinimą, augimo būdą bei ypatybes. Pagarsėjęs ragų ieškotojas: jei kai kuriems nuolatiniams miško lankytojams per visą gyvenimą pavyksta surasti vos keletą ragų, tai L. Jakubonio pernykštis „derlius“ rekordinis – 57 ragai. Ir paskutinįjį egzempliorių jis rado gruodžio 31-ąją. Kyla klausimas, iš kur tokia sėkmė? Iš meilės ir pagarbos gamtai – gebėjimo skaityti jos ženklus.

Augalai signalizuoja pavasarį
Pas L. Jakubonį „Rokiškio Sirena“ lankėsi sausio 22-ąją. Kol apėjome 5 ha dendrologinį rinkinį, pasikeitė trys orai: švietė saulė, snigo ledukais, vėliau – drėgnomis didelėmis snaigėmis. Vos po kelių minučių vėl švietė saulė. „Pavasarisׅ“, – šypsojosi pašnekovas. Ir pridūrė: tokie orai paprastai būdingi kovo pabaigai. Apie pavasarį signalizuoja ne tik kas kelias valandas besikeičiantys orai, bet ir dauguma iš daugiau nei trijų šimtų Tervydžių dendrologinio rinkinio augalų. Paklaustas, o kaip augalai reaguotų, jei netikėtai užkluptų šalčiai, šeimininkas sako: „Tokia būtų gamtos valia“. Ir rodo: štai vienas, kitas, trečias medis jau žydėti ruošiasi.
Šis rinkinys unikalus: tokių tėra vos du Lietuvoje: Šakių rajone ir Tervydžių kaime. Rinkinį pradėjo kurti Lino tėvas Kazys Jakubonis. Laisvės kovotojas, partizanavęs Kamajų šile. Septynerius metus atkentėjęs Sibiro lageriuose. Ir pradėjęs kurti unikalų parką, kuriame yra tokių augalų, kurių stebėti suvažiuoja gausybė mokslininkų. Vien jau tai, kad kai kuriais augalais pasidalinta su garsiojo gamtininko Tado Ivanausko rinkiniu, apie Tervydžių parko vertę pasako daug.
Kai kurie jo medžiai – „paveldėti“ iš protėvių, amžių skaičiuojantys šimtmečiais. Kai kurie – jaunučiai, lankytojų dovanos.

Projektas – kūrimo stadijoje
Dendrologinis rinkinys toks unikalus, kad vystyti jam vykdomas projektas. Tačiau jis, pasak šeimininko L. Jakubonio, nevyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Štai projekto dėka prie kiekvieno unikalaus augalo bus pastatyta speciali lentelė, pasakojanti apie jį. Nemažai darbo jau atlikta: rudeniop garsi mokslininkė sužymėjo medžius, augalus. Atrodytų, kas čia tokio sužymėti: eglė yra eglė, liepa yra liepa. Tačiau jų yra įvairiausių rūšių. „Mokslininkė skubėjo rudenį, kol dar augalai su lapais. Kai jie numetę lapus, didesnė tikimybė apsirikti“, – pasakojo L. Jakubonis. Ant kiekvieno medžio, krūmelio pakabintas lapelis su lotyniškuoju pavadinimu. Tačiau parko šeimininkui jų nereikia – tarsi iš enciklopedijos žeria žinias apie kiekvieną medelį, krūmą, jo augimo, žydėjimo ypatybes. Štai, tarkime, L. Jakubonio prieš 30 m. iš Irkutsko srities atvežtos eglaitės. Iš pažiūros medžiai visai panašūs į mūsiškes egles. Gal tik spygliai šiek tiek kitokie. „O jūs patrinkite spyglius tarp pirštų. Kvepia visiškai kitaip“, – siūlo pašnekovas. Ir iš tiesų... kvepia visiškai kitoniškai, nei mūsiškių eglių.
Jaunų medelių priešas  – žvėrys. Ne veltui mažesnieji rūpestingai aprišti, uždengti apsaugine viela. Ir takelyje aiškiai matyti įmintos stirnos pėdutės. „Matote, ta ispaninių kėnių eilė. Kodėl medelių šakos taip lygiai, tarsi žirklėmis nukirptos, viena linija? Ogi stirnos, kiek pasiekė, nuskabė“, – paaiškino L. Jakubonis. Pašnekovas puikiai išmano gamtos ženklus. Jo teigimu, žvėrys bus vis dažnesni svečiai prie sodybų ir jo parke. Mat girioje karaliauja vilkai. Jų dabar daug. „Esu bent tris šiose apylinkėse matęs“, – sakė jis. Netoliese esančiose giriose yra ir kitas, ypač retas ir paslaptingas plėšrūnas: lūšys. Šiose apylinkėse gyvena jų šeima: medžiotojai vienu metu matė net tris šiuos retus, į Raudonąją knygą įrašytus gyvūnus. „Lūšį pamatyti ne taip paprasta. Ji dieną sau ramiai gulės medyje. O jūs praeisite pro šalį, ir jos nė nepastebėsite“, – aiškino pašnekovas.
Jis pasakojo, kad prieš keletą metų parke gyveno briedis. Vieną žiemos naktį buvo priėjęs taip arti, kad net langą nulaižė, manydamas, kad jį aptraukęs šerkšnas panašus į druską. „Tačiau, matyt, pro langą pamatė surinktų ragų kolekciją, ir nusprendė dingti iš šitos vietos“, – pasakojo L. Jakubonis.
Projekto dėka parkas bus aptvertas nuo žvėrių. Jau ir tvoros kuoliukai atvežti. „Per maži jie“, – ranka mojo pašnekovas. Teks keisti. Projekto rangovams jau teko keisti ir takelių žvyravimą, ir kelias kitas detales. Netrukus turėtų iškilti korio pavidalo pavėsinė, kiti lankytojų gerovei skirti projektiniai dalykai.

Daug lankytojų
Nedaugelis rokiškėnų žino, koks traukos centras yra mūsų rajone. O štai gamtos mylėtojams iš JAV, Šveicarijos, Norvegijos jis žinomas gerai. Kasmet L. Jakubonis sulaukia nemažai svečių iš įvairių pasaulio šalių. Tik štai su užsieniečiais bendravimas sudėtingas: kol apeina visus penkis hektarus, kol kalbasi ir diskutuoja, o vertėjas verčia, tai gerokai užtrunka.
Ir lankytojų iš Lietuvos netrūksta. Ypač mokslininkų, gamtininkų. Juk sodyboje gausu to, ko niekur kitur nepamatysi. Ne vienas norėtų ir augalo ūgliuką, sodinuką parsivežti.
Viešnagė Tervydžių dendrologiniame rinkinyje – veltui. „Reikia dalintis“, – taip atvirumą pasauliui motyvavo rinkinio šeimininkas. Apie svečių gausą Tervydžiuose primena įrašai svečių knygoje ir suvenyrų lentynos. Pašnekovas atviras: parkas – gyvybės ženklas nykstančiam kaimui.

Harmonija su gamta
Bevaikštant po parką, į akis krinta gausybė avilių. Bičių namukai – visame parke. Nuo naujausių, modernių, iki senovinių, restauruotų. Besidomintiems bitininkyste – tai unikali enciklopedija. Juolab, kad L. Jakubonis puikiai išmano jų gamybos technologijos ypatumus. Vienas avilys ypač didelis ir originalus. Jis skirtas bičių terapijai. Žmogus jame gali kelias valandas praleisti su bitėmis, ar net nakvoti tame avilyje. Ar nebaisu, kad įgels? „Ne, šiame namelyje bitės žmogaus nepasiekia“, – paaiškino šeimininkas. O žmogus, klausydamas ramaus bičių dūzgimo, atsipalaiduoja, palikdamas už namelio durų stresą, rūpesčius. Todėl namukas vasarą nestovi tuščias: pabūti bičių draugijoje žmonės atvyksta iš toli.
Dendrologiniame draustinyje iš medžių, krūmų, gėlių žiedų suneštas medus unikalus. Galbūt todėl rajono žemdirbių šventėse L. Jakubonis nuolat tarp apdovanotųjų. Kiek parke bičių šeimų? Pašnekovo teigimu, maksimalus leistinas mėgėjiškai bitininkystei skaičius. Plėsti bičių šeimų skaičių, jau reikštų verslą. „Per didelis populiacijos tankis ribotoje teritorijoje kelia problemų: išauga ligų tikimybė“, – paprastai paaiškino pašnekovas. Prasidės ligos, prasidės vaistai, vadinasi dings natūralumas ir ekologija. O L. Jakubonio manymu, gamtoje ypač svarbu palaikyti harmoniją ir balansą.
Todėl jis negaili aštrių žodžių apylinkėje surengtam raliui. Negana to, kad kaimo keliuką, kurį buvo seniūnija puikiai sutvarkiusi, sugadino, tai dar ir žvėris, paukščius išbaidė. L. Jakubonio tvenkinyje buvo apsigyvenę šiuose kraštuose reti paukšteliai: nendrinės vištaitės. Porelė jų susisuko lizdą ir išperėjo aštuonis jauniklius. L. Jakubonis stebėjo, kaip jų flotilė plauko po tvenkinį, vaikšto po parką. Deja, po ralio paukštelių nebeliko. Matyt, pasirinko ramesnę gyvenamąją vietą.

Apie unikalius medžius
Ar Lietuvoje gali augti, pavyzdžiui, kamštmedis? Parke toks medis – tvirtas ir išlakus. Įspūdingo grožio siūlinė tuja. Rytinės, baltosios eglės. Hamamelis, kuris jau žydėti ruošiasi. Nedukė laiba balkaninė pušis. „Kol buvo mažesnė, kiek vargo su ja būta. Kai tik gausiau pasninga, taip sniegas ir prilenkia medelį prie žemės. Dabar jau tvirtesnė. Bet auga kreivoka“, – pasakojo L. Jakubonis.
Kaip mes įsivaizduojame šermukšnį? Liauną medelį raudonomis uogomis. O L. Jakubonio parke „liauno“ medelio kamieno apimtis 1,2 m aukštyje – 1,8 m. „Mokslininkė sakė, kad tokį šermukšnį matė pirmą kartą“, – kalbėjo pašnekovas. Šis medis – protėvių palikimas, augantis daugiau nei šimtmetį. Kaip ir aukšti išlakūs beržai. O štai didžioji tuja puikiai pasakoja paskutiniųjų metų orų istoriją. „Kai pakakdavo drėgmės, tai šakos buvo tokios tankios, kad kamieno nematyti. Pastarieji dveji metai buvo sausi, todėl šakos gerokai praretėjo“, – aiškino pašnekovas.
Kiek vargsta sodininkai, bandydami „prisijaukinti“ graikiškuosius riešutmedžius? O L. Jakubonis kasmet surenka nemenką šių riešutų derlių. Ir parke gyvenančioms gausioms voverių šeimynoms pakanka.
Rinkinio puošmena – turkiškieji riešutmedžiai. „Tai vieninteliai lazdynai, augantys kaip medžiai, o ne krūmai“, – pasakojo L. Jakubonis. Medžiai dideli, išlakūs, ir labai derlūs. Vienoje kekėje jie subrandina net po 22 riešutus. Taigi, medžiai tapo voverių ir genių taikiniu. Voverės paprastai nuraško riešutus. „Patogu, kai snieguota žiema. Išeini ir tiesiog surenki riešutus, kuriuos numetė voverės. Ant krosnies padžiovini ir galima gliaudyti. Paprastai iki kovo riešutų užtenka“, – sakė pašnekovas. O pernai medyje apsigyveno net trys geniai. Kad pramuštų riešutų kevalus, išradingieji paukščiai netgi specialią technologiją išrado: įspraudžia riešutą tarp šakos ir kamieno, ir kala snapu.
O štai pavadinimas „opuncija“ su kuo asocijuojasi? Su dykumų kaktusu. Ar galima įsivaizduoti, kad jis augtų ne karštoje pusdykumėje, o ištvertų lietuvišką žiemą lauke, L. Jakubonio pirtelės pašonėje? Pašnekovas sako, kad ši opuncija atvežta iš Kanados, puikiai prisitaikė prie lietuviškų sąlygų, sėkmingai auga ir keroja.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video