Sušelpkit akląjį spalvotam televizoriui... (16)

Publikuota: 2019-10-15 Kategorija: Kultūra
Sušelpkit akląjį spalvotam televizoriui...
„Rokiškio Sirena“ archyvo / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Yra toks populiarus sovietmečio anekdotas: „Sušelpkit akląjį spalvotam televizoriui, visi turi, o aš – ne“. Tai va, trys kartos užaugusios amžino deficito, nepritekliaus ir kreivų veidrodžių karalystėje, taip ir gyvena: svarbu prigriebti, turėti atsargai, nors to ir nereikia. Žinoma, atsargos kainuoja: ne tik nenaudojamo daikto kainą, bet ir priežiūrą, pagaliau – vietą sandėliuke.

Daug dalykų lietuvis kaupia atsargai. Netgi, atrodytų, absurdas – nekaupiamus dalykus. Pavyzdžiui, autobusų reisus. Prieš keletą metų vienas pilietis nuolatos atakuodavo, kodėl nėra reiso iš Juodupės pusę penkių ryto. Mat penktą toks autobusas jau būtų Rokiškyje. Iš ten žmogus sau persėstų į autobusą, kuris nuvežtų į Vilniaus Santaros klinikas. O kiek kartų tu, žmogau, į tą Vilnių važiuoji? – klausiau to mielo susirūpinusio piliečio. Atsakymas: maždaug kartą per mėnesį, o kartais dar rečiau. Ir štai, vieno žmogaus patogumams turėtų išvažiuoti tuščias autobusas iš Rokiškio (na ką gi veikti žmogui Juodupėje pusę penkių ryto), ir grįžti su vienu keleiviu (nes pusę penkių į Rokiškį ir juodupėnai nevažiuoja). Kasdien. Kad žmogui būtų patogu kartą per porą mėnesių šiuo autobusu pasinaudoti. „Ant ausų“ tas pilietis statė visus: nuo seniūnės, autobusų parko direktoriaus iki Seimo narių.

Lygiai tas pats ir Pandėlyje. Trims šimtams žmonių reikia autobuso, kuriuo jie nevažiuoja. Kuris mokesčių mokėtojams kainuoja 28 tūkst. Eur kasmet. Bet reikia. O maža ką kada kam prireiks, ir nebus.

Dar geresnis atspindys to, kaip saugome tai, ko nereikia – kaimo mokyklos. Kuriose nėra mokinių. Nes kažkas ten pigiau pietus pavalgo, kažkas ten užsiima savišvieta ir bendruomenės koncertą yra kur surengti. Nors ta pati bendruomenė turi savo namus. Va ir krapštom pakaušį. Viename mažame miestelyje yra: bendruomenės namai, kultūros namai, biblioteka, na ir dar mokykla atsilaisvino. Ir visų reikia. Mirk gyvenk reikia. Nors tų kultūrininkų kokie aštuoni ir visuose pastatuose jie tie patys.  Bet juose visiems ankšta. Viename reikia pyragus kepti, kitame akordeonu groti, trečiame – literatūros vakarus rengti. Visa tai daryti viename – nė kaip neišeina. Mat trys gaspadinės virtuvėje, dovanokit, užpakaliais badosi. O ką daryti? Juk štai visus pastatus renovavo, langus pakeitė, aparatūros pripirko. Juk kiekvieno šildymas ir priežiūra kainuoja. Bet reikia, visų trijų. Kol išlaikymas ne iš savos, o iš valdiškos kišenės. Patogiai pamirštant, kad nei valstybė, nei savivaldybė savo pinigų neturi. Tai yra mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigai. Taip ir tampame savo pačių godumo ir nemąstymo įkaitais. Nemąstymo, nes baisiausia prisipažinti, kad esame neįdomūs. Kartais – ne tik kaimynams, bet ir sau patiems. Kad mažėjame, traukiamės. Kad keičiasi technologijos ir žmonių poreikiai. Kad ne viskas, kas praeityje pastatyta ar sukurta, yra turtas ir tai reikia saugoti.

Kai tokį pastatą kas nors pasiūlo įveiklinti, belieka griebtis už galvos. Turizmo bazės vidury laukų, amatų centrai aštuonioms močiutėms, du šimtai aštuoniasdešimt penktoji šakočių (kažkodėl būtinai šakočių) kepimo edukacija, koks nors muziejus ar memorialinis centras, ar dar kokia idea fix du šimtai kilometrų nuo civilizacijos. Mat jau kažkur ir kažkada (maždaug prieš dešimt metų kažkokiuose Klumpiabaliuose) tai suveikė, tad belieka tik sėkmingai nukopijuot ir bus galima džiaugtis rezultatais. Pamirštant pasakyti, kad Klumpiabalių projektas yra toks sėkmingas tik todėl, kad jis ir buvo pirmas.

Pirmoji tokio „verslo“ taisyklė yra paprasta: jei ši sritis būtų rentabili, ir jei visuose, dovanokite, gluškaimiuose reiktų poilsio namų, tai seniai ši rinka būtų užkišta. O jei joks verslas tokios veiklos nesiima, tai neabejotinas ženklas, kad ji nepasiteisins. Tik mes tikime, kad kur neinvestuoja stiprios bendrovės su šimtatūkstantinėmis apyvartomis,  ten gali pavykti trims kaimo tetoms. Nes nu suprantat, mūsų eilinis paminklas „pabučiuok akmenį“ yra toks unikalus, kad sugebės pritraukti į mūsų miestelį turistų minias, o jie tikrai norės pavalgyti ir kavos išgerti, ir suvenyrų nusipirkti. Ir suklestės mūsų Klumpiabaliai. Ir to klestėjimo belaukiant įkurkime buvusioje mokykloje ar kultūrnamyje kavinę ir suvenyrų kioską. Kas, kad kol kas be klientų. Bet kada nors bus. Nes nu negali būti mūsų akmuo niekam neįdomus. Nes mes – unikalūs. Nes tokių paminklų, kaip mūsų, tik aštuoni ar dvylika visoje Lietuvoje.

 Aha, kurgi ne. O jūs bent patys aplankėte tuos likusius septynis ar vienuolika? Prisiminkite, kiek kartų patys važiavote į Žemaitiją, pavyzdžiui, jų laisvės kovų maršrtutais, lankėtės ten žymių rašytojų ar politikų tėviškėse. Ir kiek kartų ten valgėte ir kavą gėrėte. Tai kodėl tikitės, kad pas mus važiuos? Jei anksčiau žmonės šventas vietas lankė tikėdamiesi stebuklo ar nuodėmių atleidimo, tai dabar tikitės juos prisivilioti akmeniu, kava ir šakočiu?

Kita išeitis būtų tuos pastatus parduoti. To daryti nesiruošiama iš principo. Nes tokie pastatai saugomi ne šiaip sau, o kaip buvusios didybės reliktas. Su viltimi, kad ji kada nors sugrįš. Todėl jis ir buvo remontuotas prieš dešimt metų, nors jau tada buvo aišku, kad mokyklos čia neliks. Nes suremontuotas pastatas atrodo brangus. Kodėl buvo remontuojamos pirmiausiai kaimų mokyklos, su mažiausiai mokinių? Kodėl gražioje mokykloje turi mokytis trisdešimt, o daugiau nei šeši šimtai – trisdešimt met dažų nemačiusiame griuvėsyne? Nes remontas atrodė garantija, kad mažoji mokykla liks. Nes kaip gi pakabinsi spyną ant brangiai suremontuoto daikto? Atiduoti jį už kapeikas – širdis neleidžia. Tačiau kas gi pirks kelių tūkstančių kvadratinių metrų gargarą? Juk kiekviename miestelyje parduodamų pastatų pasirinkimas – nuo mažos gryčiutės iki buvusių kolūkio administracijos pastatų ar mokyklos, kultūros namų. Netgi šarvojimo salės ten bendruomenės, o ne verslo rūpestis. Nes, kad ir kaip makabriškai beskambėtų, netgi tam ten „klientų“ trūksta. Mes tik įsivaizduojame – turtas, o praktiškai toks pastatas su visais jo plastikiniais langais, nauja virtuvės įranga ir visais kitais brangiais projektiniais dalykais ir už dyką nereikalingas.  Ir kiekvienas bandymas įveiklinti tebus tik agonijos pratęsimas keleriems metams ir pinigų pakasimas po akmeniu.  Nes bendruomenė tiesiog neturi pajėgumų išlaikyti pastatus, juo labiau jau plėsti juose sėkmingą veiklą.

O sėkminga veikla įsivaizduojama kaip kokia nors edukacija. Tai, kas net atžagariomis rankomis yra nesunkiai padaroma per valandą ar dvi, nelabai teplu, nereikalauja didelių įgūdžių, ir, žinoma, neturi jokios išliekamosios vertės. Tad  visi pirmyn edukacijas kurti.  Pažiūrėkite, kur dažniausiai jos iš tiesų sėkmingai plėtojamos? Ten, kur šalia yra verslas. Ten, kur siūlomi jau gerai žinomi, išreklamuoti produktai. Pavyzdžiui, kur pas mus šakočių edukacijos, kur sūrio kelias? Kalbama apie ledų gamybos edukacijas. Apie tapybos mokymus. Bet jos yra šalia verslo ar bent amato. Ir eina jos ne priekyje, o paskui verslą. O jei sugalvotume lipdyti švilpynes, žiesti puodynes ar drožti šaukštus, kiek tų norinčiųjų būtų? Nes visi kiti rajonai siūlo lygiai tą patį.

Be to, norint kažką turėti, reikia ir investuoti. O investuoti, ypač samdant žmones, nenorima. Nes darbo jėga nūnai yra brangi. Tad geriausiai tinkamas neatlygintinas darbas, skambiai pavadintas savanoryste. Kvailių tokiam darbui rasti vis sunkiau. O jei ir atsiranda, tai dar nereikškia, kad tinka.  Ir jei kažką aprengsime it maskarade kokios nors epochos drabužiais, tai nebūtinai šito monospektaklio plūs žiūrėti minios. Nes savanoris tuo ir skiriasi nuo apmokamo aktoriaus ar bent animatoriaus, kad daugelio personažų suvaidinti jis nemoka. Ir vietoj įkvepiančio pasakojimo išeina dviejų valandų blusų cirkas. Edukacija tyliai miršta, dorai nė neprasidėjusi. Ir bendruomenė krapšto pakaušius, o ką daryti toliau ir su projektu, ir su vis dar neįveiklintu gargaru. 

Aišku, yra sveiko proto bendruomenių. Antai kelios parapijos, kad ir nebrangiai, sugebėjo parduoti savo klebonijas. Mat Bažnyčia, kuri moko nagų į save neriesti, ir smegenų turi daugiau. Parapijų žmonės jau ima suvokti,  kad daugelis iš tų parapijų yra ir liks aptarnaujamos. Ir rūpintis pastatais,  kurie kasmet praranda vertę, nėra jokios prasmės.

O nenaudojamas turtas kasmet nuvertėja. Ir laiku neinvestavus, galima sumokėti kelis kartus brangiau. Kaip dabar moka rajono savivaldybė, kuri laiku nepasirūpino savo turto Panemunėlio geležinkelio stotyje priežiūra. Vien tik žalos kaimynų turtui ta nepriežiūra padarė už 12 tūkst. Eur. O mes šaukiame – turtas, turtas. Tik kad ne turtas tai, o gryniausias nuostolis. Ir jis vis kaupiamas. Juk, atrodo, jau pasimokėme iš didžiosios kolūkių griūties, kai, atrodytų, tokie brangūs dalykai tapo nūnai nereikalingi. Ir verslas, ir ūkininkai sako, kad užuot pritaikius šiandieninio ūkio reikmėms penkiasdešimties metų fermą ar dirbtuves, pigiau jas nugriauti ir pastatyti naują. O pas mus net per rajono tarybos posėdžius demonstruojami pusiau apgriuvę ir niekam nereikalingi statiniai, piktinantis, kad jų stogai, atsiprašant, varva.

O mes vis kaupiame pastatus, maršrutus, tikėdami, kad kada nors ateityje jų prireiks. Aukodami lėšas, pastangas ir sveiką protą. Prisirišę prie savo praeities, investuodami į ją tai, ką turėtume skirti ateičiai. Sunku susitaikyti, kad susitraukėme, sumažėjome...

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video