Pasėsiu pomidorus... gruodį (9)

Publikuota: 2019-12-09 Kategorija: Kultūra
Pasėsiu pomidorus... gruodį
„Rokiškio Sirena“ / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Mano pastarųjų metų pomėgis – pomidorų auginimas – menka paslaptis. Tai štai, marinuotas pomidoras stiklainyje suvis nedžiugina. Parduotuvėje irgi prasidėjo plastmasinių pomidorų era. Už lango tamsu, temti ima jau popietę. Šalta, liūdna, kosulys ir sloga. Taip norisi šviesos, šilumos, džiaugsmo. Norisi atradimų džiaugsmo. Norisi to pavasariško azarto, kai indeliuose pasirodo pirmieji pomidorų daigeliai. Todėl vis dažniau lankausi pomidorų mylėtojų grupėje, kurioje džiaugiamasi vasaros darbais ir jų rezultatais. Ant lapuko rašausi, kokių dar veislių pomidorų vertėtų užsisakyti. Greta jau turimos maždaug 200 veislių kolekcijos. Vyras erzina, kad šiemet pomidorligės priepuolis užėjo neįtikėtinai anksti.

Norisi patirti tą smagų jausmą, kai balkonas sušvinta gaivia žaluma. Kai skaičiuojami retųjų veislių daigeliai. Kai pamatysiu savo pačios darbo rezultatus: ar tinkamai rudenį paruošiau sėklas. O ką, jei imti ir pasėti pomidorus gruodį...
Su pomidorais tokia šventa taisyklė: nuo tos dienos, kai iš žemių išlenda daigelio kilputė, iki jo pasodinimo į šiltnamį ar daržą turi praeiti ne daugiau kaip 60-65 dienos. Pirmieji, patys ankstyviausieji pomidorai pirmąjį vaisių sunokina maždaug po 80-85 dienų nuo tos akimirkos, kai pasirodė gležnas daigelis. Kitaip sakant, namų sąlygomis pomidoro daigelis gali augti du mėnesius. Jei užlaikysi ilgiau, ims silpti, atitinkamai vėluos ir bus mažesnis derlius. Taigi, jei pasėčiau pomidorus dabar, jie išdygtų po savaitės, kitaip sakant, gruodžio 16-ąją. Ir Vasario 16-ąją laiminga jų augintoja daigelius turėtų pasodinti... tiesiai į sniegą. Arba balkone tarsi šiltnamyje auginti kokį dešimt daigų kibiruose ir maždaug balandį mėgautis šviežiais pomidorais. Teoriškai.
Praktiškai gi Visata sukasi ne pagal man norus, o pagal Dievo dėsnius. Ir pomidorų derlių skinti balandį nepavyks. Kodėl? Šiemet šią pamoką išmokau praktiškai. Neiškentusi, pirmuosius pomidorus pasėjau Vasario 16-ąją, grįžusi iš šventinių renginių. Likusius pasėjau kovo 7-8 dienomis. Rezultatas vienodas – per anksti. Pomidorams trūko vieno vienintelio dalyko – saulės šviesos. Ilgėjančios dienos. Sėtieji Vasario 16-ąją, arba žuvo vos išdygę, arba kantriai kežėjo iki tol, kol diena pasivijo naktį. Daigeliai laukė mėnesį to laiko, kai gaus signalą iš aukštybių stiebtis ir augti. Kovo mėnesį sėtiesiems sekėsi geriau, bet iš tiesų augti jie ėmė tik po pavasario lygiadienio.
Augalas kartais protingesnis už žmogų. Jis visada sulaukia savojo laiko. Jis dygsta, auga ir brandina derlių ne tuomet, kai mes norime, o tuomet, kai ateina tam deramas metas.
Žmogus gi laukti nebemoka. Šiemet kalėdines eglutes įžiebėme... lapkritį. Vieni pirmųjų. Kaip juokauja mano vyras, tereikia šitos eglutės per vasarą nenupuošti, ir kitąmet būsim garantuotai pirmieji. Pirmieji kur? Eglutė – Kalėdų, amžinai atgimstančios gamtos, vilties simbolis. O dabar – Advento metas. Kelio paskui Betliejaus žvaigždę po savo sielos užkaborius laikas. Po gamtos ir sielos naktį. Šio meto simbolis – ne linksmybės, ne eglutės ir ne kalėdinės dainelės. Simbolis – žvakė, sklaidanti gamtos ir sielos naktį. „Rasokit dangūs, iš savų aukštybių, debesys lykit lietumi teisybės. Išdžiūvus žemė teatsigaivina, ir Atpirkėją mums teišdaigina“. Tai šio meto giesmė. O ne „Jingle bells“. Jis visos šitos šventės esmė ir prasmė. Tai Jo atėjimą švenčiame. Ir, kaip daigas nedygsta tamsoje ir šaltyje, taip ir Kalėdų džiaugsmas ir stebuklas negimsta gruodžiui įpusėjus.
Jis ateina po mėnesio laukimo ir pasiruošimo. Po atsakymų į amžinuosius klausimus paieškos. Kuriuos taip mėgstame subanalinti. Geriausias to pavyzdys – Adventas. Adventas kilęs iš dviejų lotyniškų žodžių: ad ventum, prieš atėjimą. Ilgai nesupratau, kam jis reikalingas. Dėkinga Vilmai, už nuostabią giesmę „Rasokit dangūs“, apie tai, ko laukė ir tebelaukia žmogus. Kunigui Andriui – už drąsą mūsų „nereikia“ visuomenėje rengti Pirmadienius su šv. Raštu. Už tikėjimą, kad atsiras tų, kuriems reikės. Už prasmės paieškas. Už grįžimą prie šaknų, prie to, iš kur pradžią ima mūsų tikėjimas. Už priminimą, kad esame ne patamsiuose, iš dvasios skurdo ir sielos tamsos gimusių zababonų, o Rašto ir minties religijos sekėjai. Už grįžimą prie amžinųjų klausimų, kokia prasmė yra to, ką darome? Apie nuolatinį priminimą, kad ir sielai, ir protui reikalinga elementari higiena. Ir žinoma, šauniems tų pirmadienių pakeleiviams, už jų mintis, įžvalgas, klausimus.
Adventas – gerumo metas... Kiek kartų šiandien girdėjote šitą, atleiskite, idiotišką frazę? O, dovanokit, visus likusius 11 mėnesių – blogumo, kiaulysčių sau ir artimam savo metas? Adventas – rimties ir susikaupimo laikas. Susikaupimo kam? Ir įklimpstame tame saldžiame perdėto gerumo sirupe. Kad nereiktų galvoti. Įdėti pastangų.
Be laukimo, be pasirengimo Kalėdos praranda savo prasmę. Pagalvokite, kas liks iš vakar papuoštos eglutės. Kalėdų rytą greičiausiai rasite spyglių krūvą. Būsite mirtinai pavargę nuo viena už kitą gražesnės eglutės, nuo šventinių dovanų paieškos, nuo dvylikos valgių Kūčioms ir antra tiek Kalėdoms gamybos. Kai nusibos ir išsivadės meduolių ir prieskonių kvapas. Ir Kalėdos liks prėskos. Nes per mėnesį linksmybių įgris ir švieselių girliandos, ir kalėdinės giesmės ims erzinti. Ir teks liūdnai konstatuoti, kad nūnai nebeliko švenčių... Kaip dažnai mes tą girdime.
Šventės nebeliko, nes nebėra skirtumo tarp įprastos dienos ir šventės. Kasdien mums puota, linksmybės. Nes mes kuriame šventes išorėje. Mes nelaiku žiebiame egles, nelaiku švenčiame, nes bijome tos Advento tylos, tos ramybės. Tos elementarios tamsos, nuobodulio. Norime, kad viskas šviestų, spindėtų, kad mūsų gyvenime nebeliktų kasdienybės. O su ja – ir skirtumo, kuris lemia šventę.
Mes norime pavasario be žiemos. Nesuvokdami, kad žiema – dezinfekcijos metas. Kai gamta ir žmogus tvarkosi su patogenais. Štai visiems rudenį puikiai žinoma liga: pomidorų maras. Jo sporos yra dirvoje, tad visiškai išvengti šios ligos neįmanoma. Tačiau žiemos įšalas stabdo jų ir daugelio kitų patogeninių organizmų veiklą. Jei nebūtų įšalo, nebūtų žiemos, neužaugintume naujo derliaus. O štai savo sielai neleidžiame pajusti žiemos. Neleidžiame valytis, dezinfekuotis. Neleidžiame kauptis pavasariui, kad ji galėtų auginti daigus. O kam? Nors gamta išmintinga: ji maždaug lapkritį sustabdė nenutrūkstamą darbų karuselę, kad iki kovo laiko skirtume ne buities, o būties problemoms. Kad ieškotume to, ką pametėme darbų ir rūpesčių, tikrų ir išgalvotų, sūkuryje.
O mes neklausome. Verčiau save nuolatos užimti kuo nors, kad nė minutės laiko neliktų akistatai su savimi ir artimu savo. Ar lakstydami per koncertus, renginius, puošdami eglutes, rinkdami dovanas beturime laiko atsisėsti ir pažvelgti mylimam žmogui į akis? Atsisėsti, pasikalbėti atvirai, kas slegia, ką bėgdami paskui linksmybių traukinį būsime pametę... O kam? Būti atviram sunku. Kalbėtis sunku. Dar sunkiau girdėti. Lengviau pasislėpti už buitinių darbų, už renginių, socialinių tinklų, savęs tobulinimo praktikų. Ir po kurio laiko nustebti, kad taip ilgai tobulinto Jo didenybės MANĘS niekam nereikia...
Kaip ir tų, su meile ir nuolaida nupirktų kalėdinių dovanų. Kurios tampa pakiša, kad bent tą akimirką, kai čiuža draskomas blizgantis popierėlis, mus mylėtų. Nes be pakišos daugiau nieko duoti nebesugebame.
Ir kasmet pakiša būna vis didesnė. Nuo kalbančios lėlytės už 40 Eur dvimečiui (lyg jam būtų didelis skirtumas, kam veidelį pieštukais išpiešti, ar kasas žirklėmis nukirpti), iki planšečių, naujausių telefono modelių. Iki lenktynių su kitais tėvais, kuris daugiau dovanų suorganizuos. O dovanotos kojinės, knyga, stalo žaidimas reiškia viena: nemyli. Štai kažkada palėpėje radau seną kumštinę raštuotą pirštinę. Suėstą kandžių. Megztą kokiais tolimais 1960-aisiais. Mamos kaimynės. Prie žibalinės lempos. Po visų darbų namuose ir kolūkyje. Žmogus rado laiko blusinėti plonyčiais siūlais įmantrius raštus. Ir tą grožį kurti kitam žmogui. Iš vargo, iš stokos. O mes per gerai, per lengvai gyvename. Ir Kalėdinės dovanos mums tampa tarsi narkotiku, kurio dozę kasmet reikia didinti. Antraip nebus efekto. O būna jis lygiai dvi tris minutes, kol atsidžiaugiama dovanotu brangiu daiktu.
Ir Kalėdomis atsidžiaugiama. Prieš mėnesį. Ne veltui apie tai vienas žinių portalo komentatorius rašė: „Nusipirkau dažų. Dažysiu kiaušinius. Kas, kad ne Velykos. Bet aš noriu...“ Kalėdas ir Velykas gruodžio pradžioje suorganizuoti galima. O va pomidorų teks palaukti. Iki kitų metų liepos...

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą