Juodupė kitų metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės sertifikatą gaus spalį (3)

Publikuota: 2019-07-29 Kategorija: Kultūra
Juodupė kitų metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės sertifikatą gaus spalį
„Rokiškio Sirena“ archyvo /

Juodupei 2020-ieji bus iššūkių ir pokyčių metas: miestelis tapo viena iš dešimties mažųjų Lietuvos kultūros sostinių ir kitąmet reprezentuos visą Aukštaitijos regioną. Miestelis garbingą titulą liudijantį sertifikatą, planuojama, gaus spalio mėnesį. Juodupės bendruomenės pirmininkas, rajono tarybos narys Zenonas Viduolis neslėpė džiaugsmo, o kartu ir šiokio tokio nerimo, kad tik pavyktų juodupėnams sklandžiai ir įdomiai reprezentuoti savąjį miestelį, rajoną, kraštą.

Gyvenimas aktyvėja

Juodupės miestelis pastaruoju metu išgyvena tam tikrą Renesansą. Jau keletą metų puošiasi ir privačių, ir daugiabučių namų kvartalai, yra vilties, kad pagaliau pajudės ir vadinamojo „Pentagono“ griovimo reikalas. Miesto viešosios erdvės taip pat gražiai tvarkomos: Europos Sąjungos paramos dėka prieš keletą metų sutvarkytas miestelio centras, šiemet – paplūdimys, šaligatviai. Taigi ir svečius pasikviesti jau yra kur. Ir šventę, priklausomai nuo oro sąlygų, yra kur surengti: yra tam tinkamų erdvių. Mat remontai pakeitė ir Kultūros namų veidą.

O ir kultūrinis gyvenimas juda į priekį. Gana neblogai matomi saviveiklininkai, šiuo metu čia veikia net dvi kapelos, yra dainuojančių, šokančių. Aktyvios ir miestelio bei aplinkinių didesnių gyvenviečių bendruomenės: Aleknų, Didsodės, Onuškio. Pastarojoje veikia įdomus muziejus, rūpestingai prižiūrimas Elenos Blažienės.

Didžiulį indėlį į kultūrinį gyvenimą ir turizmo pagyvėjimą paskatino Ilzenbergo dvaras. Čia netrūksta turistų, rengiami koncertai. Turtingas šis kraštas ir laisvės kovų istorija.

Aktyvus ir sportinis gyvenimas, o ypač ledo ritulys, kurio vieni pradininkų Lietuvoje ir yra juodupėnai. Žodžiu, yra visos sąlygos vystyti Juodupės – mažosios Lietuvos kultūros sostinės idėją.

Džiaugėsi kolegės indėliu

Paklaustas, kodėl kilo mintis pretenduoti į Lietuvos mažosios kultūros sostinės titulą, Juodupės bendruomenės pirmininkas Z. Viduolis sau laurų neprisiima. „Čia mūsų aktyvios bendruomenės narės Linos Meilutės-Datkūnienės idėja. Ji parengė projektą. Mes ją, žinoma, palaikėme, ir kuo galėsime, tuo talkinsime“, – sakė jis.

Tiesa, Lietuvos mažosios kultūros sostinės titulas Juodupei yra labai garbingas, tačiau didelės finansinės naudos jis neatneš. Z. Viduolio teigimu, visoms dešimčiai mažųjų kultūros sostinių kitąmet pažadėti 50 tūkst. Eur, arba aritmetiškai dalinant, 5 tūkst. Eur miesteliui. Tačiau L. Meilutė-Datkūnienė paaiškino, kad pats kultūros sostinės titulas jokių privilegijų ir lėšų nesuteikia. Ir norint gauti tuos penkis, ar net mažiau tūkstančių, reikės gerokai padirbėti rengiant įvairius projektus, juos apginti.

Ko tikimasi iš kultūros sostinės titulo?

Net jei ir pavyktų tuos pinigus laimėti, ar jie labai dideli? Klausimas retorinis. Mat toks yra žinomesnės muzikos grupės vieno vakaro honoraras. O juodupėnai juk turės formuoti ne dienos, ne savaitgalio, o visų metų kultūrinių renginių programą. Vadinasi, teks daug investuoti ir savųjų resursų: laiko, žmogiškųjų išteklių. Kodėl juodupėnai ryžosi tokiam iššūkiui?

L. Meilutė-Datkūnienė atvira: ji tiki, kad miestelis turi potencialą. Be to, reikia išnaudoti tą postūmį, kurį rajonui davė Rokiškio – Lietuvos kultūros sostinės renginiai. Ir mažosios kultūros sostinės titulas, nors pats savaime ir dividendų neduoda, yra privalumas, papildomas pliusas rengiant kitus projektus. O jų miesteliui reikia.

L. Meilutė-Datkūnienė mano, kad stengtis verta. Mat miestelyje gausu jaunimo, vaikų darželis pilnas mažųjų. Tad pats metas saugoti esamas, formuoti naujas miestelio tradicijas. Įveiklinti naujas, išgražintas erdves. Keisti miestelio žmonių požiūrį į save, kaimyną, bendruomenę. Panaudoti ne tik Juodupės, bet ir aplinkinių gyvenviečių veiklių bendruomenių potencialą, dėkingas gamtos sąlygas, piliakalnius, šaltinius, Ilzenbergo dvaro kaimynystę, formuoti turistinius maršrutus. Tam, kad mažosios kultūros sostinės titulas duotų ilgalaikę išliekamąją vertę.

Koncentruosis į kokybę

Paklausta, kokį dėlioja kultūrinių renginių planą, pašnekovė atsakė, kad planas jau buvo paruoštas teikiant paraišką. Jo kertiniai akmenys – tradicinės, populiarumą įgijusios šventės: kapelų šventė rudenį, Antaninės birželio viduryje. Atgaivinta pastaroji šventė – viena sėkmingiausių bendruomenės iniciatyvų. Mat anksčiau Juodupė garsėjo šv. Antano atlaidas. O kaip ir jie, birželio viduryje buvo švenčiama ir Tekstilininko diena. Ji – profesinė šventė nemažai miestelio gyventojų daliai. Juk Juodupės raida yra susijusi būtent su šiuo fabriku. Anksčiau juodupėnai miestelio šventę švęsdavo pačioje vasaros pabaigoje. O prieš trejus metus ji vėl perkelta į Antanines. Ir L. Meilutės-Datkūnienės manymu, ši iniciatyva visiškai pasiteisino.

Tačiau tai, kad į fabriką dirbti žmonės važiavo kone iš visos Lietuvos, kelia ir šiokių tokių sunkumų buriant tvirtą bendruomenę. Tam tarnauja ne tik senos, bet ir naujos tradicijos. Tokios kaip kelių entuziastų sumanytas orientacinis ralis. Pašnekovė atvira: ji ir kiti entuziastai į jį investavo nemažai laiko ir asmeninių lėšų. Tačiau pasiteisinusi idėja ne tik jungia miestelio bendruomenę, bet ir garsina Juodupę.

L. Meilutė-Datkūnienė mano, kad ne renginių gausa, o jų stiprumu, profesionalumu turi pasižymėti mažosios kultūros sostinės metai. Tai proga ugdyti visuomenės skonį, dėmesį kultūrai.

Jos viena didžiausių svajonių – drožėjų pleneras. Juk jam pasibaigus menininkų sukurti darbai dar daug metų puoštų miestelį, kurtų jaukumą Juodupės žmonėms ir krašto svečiams.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video