Žolinės pamokos: nedirbdamas ponu nebūsi (10)

Publikuota: 2019-08-13 Kategorija: Aktualijos
Žolinės pamokos: nedirbdamas ponu nebūsi
Lina Dūdaitė-Kralikienė

Ketvirtadienį Žolinė. Laukais, rūkais apsigobęs, atkeliauja ruduo. Juk būtent Žolinė ženklina gamtos virsmą iš vasaros į rudenį. Vėl bažnyčios puošis žolynų vainikais, o tikintieji skubės su gėlių puokštėmis ir daržų bei sodų gėrybių krepšeliais.  Gražu, saldu, tradiciška. Tarp gėlių žiedų užmaskuojant tikrąją Žolinės prasmę – tai rezultato metas. Kai Dievas baigia skaičiuoti mūsų metų darbus. Kai jau, kaip sakoma, nebeprivalgęs ir nebeprilaižysi – kiek uždirbai, tiek ir bus.

Ankstyvas šiemet rezultatų metas. Va skundėmės, kad dėl šalnų obuolių nebus. Aha, kurgi, sakau sau, tempdama į komposto krūvą trečią kibirą. Gražūs tie obuoliai: sultingi, žaliojo obuolio kvapu kvepiantys dviejų obelyčių alyviniai, dviejų rūšių vasariniai ir dar viena obelis saldinių. Niekam tiek nereikia: kiek gi tų obuolių per dieną suvalgysi. Bet ir ranka nekyla seną sodą kirsti. Juk pavasarį tas obelų žydėjimas – dieviškas grožis. Dėl to nepikta ir kibirą kitą per dieną obuolių į komposto krūvą nunešti.

Ankstyvas šiemet ruduo. Jau nuo upės kyla rūkai ir rytais tokios šaltos rasos, kad penktą ryto kojas gelia. Anksčiau laiko baigiasi pomidorų sezonas, matyti jau pirmieji maro požymiai. Viskam savas laikas. Užtat dabar pats metas ragauti savo darbo vaisius. Tiesiogine prasme. Pavasarį artimieji nepiktai erzindavo – kam tau tiek tų pomidorų? O dabar patys entuziastingai bando – vienas skanus, kitas dar skanesnis. Įdomūs, neragauti, neparduotuviniai skoniai... O palangės jau apstatytos pomidorų sulčių indeliais: ruošiu sėklas kitiems metams. Įdomus tatai žaidimas. Bet kai už veislinių pomidorų 10 sėkliukių tenka du eurus pakloti, ne nuodėmė vieną kitą pomidorą šaukštu išskobti ir praraugintas sėklas sietelyje išplauti bei išdžiovinti.

Išsivaliau kraičio skrynią: žiemą numegztas staltieses išskalbti, iškrakmolinti ir ištampyti vis dar nėra laiko. Velniškai jo trūksta. Užtai ir žinau, kad penktą ryto rasos velniškai šaltos.

Ką aš penktą ryto veikiu? Ogi „Rokiškio Sirenos“ skelbimus maketuoju. Nors esu totali pelėda. Bet yra toks žodis – reikia. Bjaurus tatai žodis, kai reikia keltis, kai reikia rašyti straipsnį, kai savaitgalį reikia skubėti į eilinę rajono šventę. Jausmas toks, kad vis švenčiame. O dirbti laiko kaip ir nebelieka.

Minutei prisėdus, užkliūva akis už straipsnio apie skurdą Lietuvoje. Skurdą aš matau ne iš straipsnių – esu vargo Lietuvos vaikas. Tos, kurios žmonės dirba už minimalius atlyginimus. Bet dirba, skaičiuoja po baigiamą ketvirtą dešimtį darbo stažo. Tos, kuri patikėjo, kad valstybė neturi pinigų deramai atlyginti medicinos seselei ar ugniagesiui už jo sunkų ir atsakingą darbą. Tie žmonės tiki. Ir kasdien eina į darbą sąžiningai atlikti savo pareigas. Jie pergyveno tuos baisiuosius 1995-97 metus džiaugdamiesi, kad gavo atlyginimus. Nors ir vėluojančius. Kad nestovėjo ilgose bedarbių eilėse. Ir dirbo sunkiai. Tiems žmonėms nedirbti ir būti valstybės išlaikytiniais – gėda. Ir už sunkų darbą jie gauna „pelnytą“ atlygį – kadangi algos buvo mažos, tai ir pensijos visiškai mažytės. Ir į užsienį jie išbėgti sotesnio gyvenimo neturėjo kur: tais laikais sienos dar buvo uždarytos... Užtat daržovių sklypeliais buvo apsodintas visas laukas nuo Pandėlio gatvės iki aplinkkelio. Nes reikėjo išgyventi. Dabar skurdas tampa orus – kentės iš paskutiniųjų, bet nedirbs. O kam? Daržovių juk parduotuvės pilnos.

Taigi į gyvenimo rudenį ateina ta karta, kuri, kaip tas pasakėčios žiogas, savi gyvenimo pavasarį ir vasarą prauliojo. Kuriems reikia išeiti į pensiją, o būtinojo darbo stažo tėra vos 15-20 metų. Kas jų laukia? Skurdas. Tačiau nuoširdus  ir pačių pasirinktas. Kaip gyvenimo būdas. Nereikia tikėtis, kad nedirbdamas žmogus gali gyventi kaip ponas. Gailestinga valstybė stveriasi už galvos – reikia tokiems žmonėms padėti. Pamiršdama tuos, kurie padėjo valstybei. Tuos, kurie visą gyvenimą gydė, mokė, gesino gaisrus už mažytes algas. Kurie sąžiningai nuo jų mokėjo mokesčius į bendrą valstybės katilą. Ir dabar bandomi sulyginti su tais, kurie į bendrą katilėlį pinigus dėjo ne po 40 metų, o tik po 15-20. Sąžininga?

Ką reiškia 15-20 metų darbo stažas? Paskaičiuokime. Aš į darbo rinką atėjau vėlai, 24-erių, po magistro studijų. Tiesa, studijų metu 11 mėnesių dirbau. Per savo darbinę karjerą bedarbe buvau nepilną mėnesį nuo diplomo įteikimo iki pirmojo darbo pirmosios dienos. Man keturiasdešimt, ir jau turiu sukaupusi 17 metų stažo. Jei pensinio amžiaus nepadidins, ir į pensiją išeisiu 65-erių, turėsiu 42 darbo stažo metus. Jei nebaigęs studijų žmogus į darbo rinką įsilieja maždaug 18 metų, tai 20 metų stažą jis sukaupti turėjo maždaug iki 38-ojo gimtadienio. Tai ką, dovanokite, jis veikė iki 65-erių?

Nereikia pamiršti, kad valstybė savo pinigų neturi. Iš Sovietų sąjungos ji gavo didelę ir riebią špygą. Ir padidintos pensijos tinginiams (vadinkime daiktus ir reiškinius savaisiais vardais) bus mokamos iš šiandien dirbančiųjų sumokėtų mokesčių. Kas lems ateityje mūsų ilgesnį darbo laiką iki pensijos ir mažesnes pensijas. Nes mūsų pinigai, kurie turėtų būti kaupiami, šiandien mokami tiems, kurie nenori dirbti. O kadangi valstybės biudžetas ne begalinis, tai jos sektoriuje dirbantiems žmonėms: tiems patiems medikams, ugniagesiams, policininkams, mokytojams ir kitiems mokamos mažos algos. Daugiau nėra iš ko. Užtat ir stebimės, kad uždaromi ištisi ligoninių skyriai. Kol kas atostogų. Nes trūksta didvyrių, kurie aukotų savo gyvenimą tarnavimui visuomenės gerovei už katino ašaromis vadinamą algą.

Vis pašpilkuojam kariuomenę, kad krašto gynybai skiriama net 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Nors turėtų būti vos 2 proc. Užtat net 15 proc. nuo bendrojo vidaus produkto skiriama socialinei sričiai.

Gamta ir Dievas sąžiningi: nenorėjai  pavasarį ir vasarą stengtis, rudenį ir žiemą neturėsi ko į namus parnešti. Tik mes kuriame stebuklų visuomenę: kur keli dirbantys turi išlaikyti tinginių armiją. Kuri vis nepatenkinta, kad tas išlaikymas nepakankamai dosnus. Nepatinka – eik dirbti. O dirbti sunku ir nemalonu. Pagalvokite, kad gautų minimalią algą, žmogus kasdien turi laiku atsikelti, nuvykti į darbą, jame dirbti, ir dirbti gerai, po 8-12 valandų. Kartais ir išeiginių, ir švenčių metu. Ir savo šventes turi planuoti taip, kad alkotesteris rodytų ryte lygiai nulį promilių. Ir kartais atkentėti viršininko priekaištus ar net riksmus, susimokėti už kelionę į darbą ir atgal, įsidėti savo lauknešėlį pietums. Kiek daug visko reikia. Ir pasiskaičiuokime, kaip saldu nedirbti. Nereikia keltis anksti, dėl nieko sukti galvos, visus serialus ir krepšinio varžybas pažiūrėti, gerti kada nori ir kiek nori.

Gal todėl ir nestebina viename žurnale paskaityta statistika: 94 proc. bedarbių, Užimtumo tarnybos siunčiamų į perkvalifikavimus ir apmokymus, po jų darbe neištveria net 3 mėn. Kaip šaunu: valstybė sumokėjo už tinginio dresiravimą tūkstančius, o jis ką – išdidžiai parodė investicijoms (iš mūsų, mokesčių mokėtojų pinigų) vidurinį pirštą. O kam jam reikia dirbti: vis tiek sudėjus visas paramas pinigais, kompensacijomis ir paslaugomis, jis susirinks nė kiek ne mažesnę sumą. O jei dirbi, kad ir už minimalų atlyginimą, jau jokios paramos nebepriklauso. Ypač, jei už minimalią algą dirba abu.

Neseniai buvo pateikta absoliuti skurdo riba. Keturių asmenų šeimai (du suaugę ir du vaikai) ji 2018 m. sudarė 515 Eur. Paskaičiuokim, turtingieji kurmiai. Pernai vaikams buvo mokama 50 Eur išmoka. Du vaikai – 100 Eur. Lieka 415 Eur pajamų dviems žmonėms. Ką tai reiškia, išvertus į žmonių kalbą? Tai reiškia, kad jei vienas gauna minimalią algą, tai kitas nedirba suvis. Ir norite, kad nedirbantis žmogus neskurstų? Toliau rašoma – už skurdo ribos rizikuoja atsidurti 62 proc. bedarbių. Negi jūs, suaugę žmonės, rimtai manote, kad nedirbdamas žmogus gali būti ponu? Ir tas skurdas taps amžinu: juk nedirbdamas žmogus nekaupia darbo stažo, nemoka įmokų socialiniam draudimui. Kitaip sakant, jis savo indėlio į bendrąjį visuomenės katilėlį nededa. Tik ima: pašalpomis, paslaugomis, kompensacijomis. Ir gyvenimo rudeniui atėjus iš kur gi bus imti? Iš to, ką sukaupė dirbantys? Todėl nesistebėkime, kad skurdžiai gyvenančių, vadinkime daiktus savais vardais – išlaikytinių nemažėja. Bet sparčiai mažėja tų, kas juos išlaiko.

Va tokios Žolinės pamokos. Ne vainikai, ne gėlių puokštelės, o rimtas darbo ir pastangų rezultatų skaičiavimas.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą