Po konfliktų darbe ne visuomet reikia atsiprašyti? (1)

Žmogui, nemokančiam pasakyti „ne“, reikia padirbėti su savo nuostatomis. Svarbu žinoti ir tai, kad kiti reaguoja ne į patį atsisakymo žodį, o į tai, kaip jis ištariamas, LRT.lt sako „OVC Consulting“ vyriausioji konsultantė psichologė Mirolanda Trakumaitė. Kaip teigia ji, darbe konfliktai neišvengiami, tačiau po jų ne visuomet būtina atsiprašyti: „Jei tik truputį sukonfliktavome, apsikeitėme nuomonėmis, bet tos nuomonės nebuvo išsakomos žeminant ar ignoruojant, atsiprašinėti nėra ko.“

– Kaip vertinate situaciją įvairiose įmonėse ir organizacijose – ar darbuotojai moka valdyti emocijas, teisingai komunikuoti?

– Vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes yra įvairių žmonių. Bet tikrai nemažai daliai trūksta tiek žinių apie emocijas, tiek įgūdžių, kaip tas emocijas efektyviai valdyti. Taip pat – kaip naudotis informacija, kurią mums praneša emocijos, ir energija, kurią suteikia emocijos.

– Ar to bėda – pačių žmonių nesusidomėjimas? O gal trūksta informacijos ir žinių aplinkui?

– Trūksta išsamesnio mokymosi apie emocijas. Mokykloje apie tai nekalbama, nepraktikuojami efektyvaus emocijų reiškimo būdai. To nemokoma ir per jokias studijas, nebent žmogus pasirenka psichologiją. Tikrai galima rasti nemažai literatūros, siūlomi įvairūs mokymai. Tačiau tai – vienkartiniai dalykai. Trūksta sisteminių, esminių žinių ir efektyvių įgūdžių.

Kalbant apie suaugusius žmones organizacijose, kartais jie tikrai nesugeba tinkamai išreikšti emocijų. Kartais net negeba patys sau įvardyti, kas vyksta. Darbovietėse reikėtų daugiau apie tai kalbėti, rengti mokymus, seminarus. Juk darbe patiriame pačių įvairiausių jausmų, bet didesnė žmonių dalis stengiasi neparodyti, kad jiems pikta, baisu, liūdna.

– Kai kurie vis dar galvoja, kad emocijos darbe blogai, jas „nešasi“ į namus. Ar geriau – viską išreikšti?

– Taip, yra nemažai žmonių, besilaikančių nuostatos, kad darbe emocijoms ne vieta. Bet būtent darbe jų patiriame labai daug. Žinoma, kai kurioms išraiškoms nei darbas, nei kas kita nėra tinkama vieta. Jei pulsi elgtis agresyviai, tai niekur nenuves.

Emocijas reikia išreikšti tinkamais būdais. Gali padėti įvardijimas, kaip jaučiamasi dėl kito žmogaus elgesio. Galima pasakyti kitam kolegai – tai, ką turi padaryti, nepadarai laiku, ir man tai kelia nepasitenkinimą, pykdo ir pan. Labai svarbu sau pasakyti, kas vyksta. Nes kai įsivardijame, tą būseną šiek tiek susilpniname, atsiranda sužadinimas kitoje galvos smegenų vietoje. Todėl labai svarbu, kad žmonės susivoktų ir kalbėtų.

– Kaip elgtis darbe kilus konfliktui?

– Konfliktai taip pat neatsiejama darbo dalis. Svarbu mokėti juos spręsti. Kai sprendžiamas konfliktas, visuomet reikia nuo emocinio lygmens eiti link dalykinio. Tai tikrai įmanoma. Lengviausia tai padaryti, kol konfliktas nėra labai užaštrėjęs, neprisikaupę neigiamų išgyvenimų. Komandose, kuriose konfliktai sprendžiami, neignoruojami, apsieinama ir be karštų emocijų.

– Kada ir už ką darbe reikia atsiprašyti, o kada ne?

– Atsiprašyti reikia, jei ką nors įžeidėme, užsipuolėme, neteisingai apkaltinome, pakėlėme balsą, ką nors šiurkščiai pasakėme. Jei tik truputį sukonfliktavome, apsikeitėme nuomonėmis, tačiau tos nuomonės nebuvo išsakomos žeminant ar ignoruojant, atsiprašinėti nėra ko. Perdėtas atsiprašinėjimas nėra reikalingas, nors kai kuriems tai tikrai būdinga. Toks atsiprašinėjimas dažnai neveda prie sprendimų, kurie būtini.

– Darbe neišvengiami ne tik konfliktai, bet ir intrigos. Ką apie jas manote?

– Intrigos ir apkalbos nėra geras dalykas. Kita vertus, to išvengti tikrai negalime, nes žmonės iš prigimties linkę apkalbėti kitus, kai pastarieji negirdi. Tačiau yra tam tikra riba, kurios nereikėtų peržengti. Tikrai netaktiška aptarinėti kito asmeninius dalykus, tai, kas susiję su išvaizda, kažkokiais įpročiais ir pan.

– Kai kurie žmonės negali pasakyti „ne“ ir tokiu būdu dažnai apsikrauna svetimomis pareigomis. Kaip išmokti pasakyti „ne“?

– Vienas svarbiausių dalykų – padirbėti su savo nuostatomis. Reikia kartais sau priminti, kad turime teisę sakyti „ne“ situacijose, kurios nesusijusios su mūsų įsipareigojimais. Įstaigose visuomet yra reikalų, kurie neaišku kam priklauso. Kas nors turi juos sutvarkyti.

Žmogui reikia pagalvoti, kiek jis patirs įtampos pasakydamas „ne“ ir kiek jos patirs sutikęs ir turėdamas atlikti kažkokias pareigas. Jei tai nesusiję su tiesioginėmis pareigomis, jei turime daug savo veiklos, tikrai galima atsakyti „ne“ – neprisidėsiu prie šio projekto, negalėsiu pagelbėti, skirti laiko pokalbiui, nes tai iš anksto nesuderinta. Reikia pasakyti, kad žmonės paprastai reaguoja ne į patį žodį „ne“, o į tai, kaip jis pasakomas.

– O kaip teisingai pasakyti „ne“?

– Pakankamai tvirtai, bet ne grėsmingai. Reikėtų pakomentuoti priežastį, kodėl atsakymas neigiamas. Tai nėra 100 proc. būtina, bet jei atsakymą pagrindžiame, situacija gali būti lengviau priimta.

– Iš kur kyla negebėjimas tvirtai pasakyti „ne“?

– Yra žmonių, galvojančių, kad jei pasakys „ne“, vėliau kiti taip atsakinės ir jiems. Kai kurie patys jaučiasi nejaukiai ko nors prašydami, todėl ir kitiems neatsako neigiamai. Gali būti ir taip, kad gebėjimas sakyti „ne“ panaikintas vaikystėje. Kai vaikai, būdami maždaug trejų metų, itin dažnai kartoja „ne ne ne“, tėvai stengiasi tai keisti. Tokiu atveju, kai vaikas užauga, jis taip ir lieka sunkiai sugebantis pasakyti „ne“. Žinoma, kai kurie galvoja, kad jei bus paslaugūs, patys turės iš to naudos.

– Kokie, jūsų manymu, turi būti vadovų ir darbuotojų santykiai?

– Pagrindinis dalykas visada yra pagarba ir pasitikėjimas. Jei yra šie dalykai, santykiai bus kuriami be jokios papildomos įtampos. Gaila, bet yra organizacijų, kuriose lygių santykių vis dar galima pasigesti.

– Kokią emocinę aplinką darbe laikote pačia geriausia?

– Tai aplinka, kurioje, kaip jau minėjau, vyrauja pasitikėjimas, pagarba, kur galima prašyti ir gauti pagalbos, sulaukti grįžtamojo ryšio, kur žmonės sugeba efektyviai ir konstruktyviai spręsti konfliktus, kur sudaromos sąlygos atsiskleisti darbuotojų potencialui.